Pirmadienį, sausio 1-ąją, D.Trumpas užsipuolė Pakistaną. Jis tviteryje pareiškė, kad JAV „kvailai“ suteikė Islamabadui daugiau nei 33 mlrd. dolerių pagalbos, nes mainais sulaukė tik „melo ir apgaulės“.
JAV prezidento teigimu, Pakistanas laiko lyderius Vašingtone kvailiais, nes suteikia prieglobstį amerikiečių Afganistane medžiojamiems teroristams, o prie medžioklės „mažai prisideda“.
Į tokį D.Trumpo komentarą Islamabadas atsakė greitai ir piktai. Pranešime pastebima, kad „Amerikos lyderių naujausi pareiškimai yra visiškai nesuprantami“, kad D.Trumpas „nejautriai smogė per dviejų tautų tarpusavio pasitikėjimą, užaugintą kelių kartų“.
Antradienį Pakistano gynybos ministras Khuramas Dastgiras Khanas tviteryje pastebėjo, kad nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių „amerikiečiai mus tik plūsta ir mumis nepasitiki“.
Šiais metais į Afganistaną keliauja tūkstančiai papildomų JAV karių, tad dabar nėra idealus metas įtampai Amerikos ir Pakistano santykiuose. D.Trumpas nedaug laimėtų supykdydamas nominalų JAV sąjungininką regione.
Vis dėlto jau akivaizdu, kad ir 2018 metais visiškai neaišku, kodėl D.Trumpas ir toliau renkasi „Twitter“ kaip platformą savo požiūriui į geopolitines problemas išsakyti.
Pernai JAV prezidentas savo žinutėmis tviteryje puolė net artimiausius Vašingtono sąjungininkus – britus, vokiečius, švedus. Nežinia, ar D.Trumpo ir jo nacionalinio saugumo komandos nuomonės sutampa, nežinia, kokia apskritai jo administracijos pozicija kritiniais klausimais.
Padrąsins protestuojus ar jiems pakenks?
Šiemet D.Trumpas toliau smaginasi. Jau antradienį D.Trumpas „Twitter“ paskelbė apie augančius protestus Irane – baiminamasi, kad pareigūnai imsis brutalių veiksmų prieš protestuotojus.
„Irano žmonės pagaliau veikia prieš brutalų ir korumpuotą Irano režimą. JAV stebi!“ – tviteryje parašė D.Trumpas, tradiciškai nepagailėjęs šįkart tikriausiai pagrįstų priekaištų savo pirmtakui Barackui Obamai, kurio administracija 2009 metais tylėjo, kai Teheranas susidorojo su „Žaliąja revoliucija“.
Kai kurie stebėtojai visgi būgštauja, kad D.Trumpo skelbiama parama protestuotojams gali tapti pretekstu režimo smurtui – Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei antradienį jau apkaltino „užsienio priešus“ kišantis į šalies reikalus.
„Pastarosiomis dienomis Irano priešai pasinaudojo tokiais skirtingais įrankiais kaip pinigai, ginklai, politika ir žvalgyba, kad prikurtų problemų Islamo Respublikoje“, pareiškė ajatola, o kitas pareigūnas vėliau tiesiai apkaltino JAV, Jungtinę Karalystę ir Saudo Arabiją.
Be to, nors Irano politinį elitą, regis, nustebino protestuotojų atkaklumas ir drąsa, valdančiųjų dvasininkų bei saugumiečių gretose žymesnio sumišimo nėra.
„Tokia dinamika – neginkluoti, neorganizuoti, lyderio neturintys piliečiai prieš gausiai apsiginklavusią, organizuotą, plėšrią teokratiją – nėra sėkmės receptas“, – rašė analitikas Krimas Sadjadpouras.
O buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas Philipas Gordonas, dirbęs B.Obamos administracijoje, net paragino D.Trumpą „tylėti ir nieko nedaryti“ – kaip B.Obama 2009-aisiais. Esą šansų, kad Irane kažkas pasikeis, beveik nėra.
„Niekada nebuvo aišku, ką būtų pakeitusi Amerikos retorinė parama – ji tik būtų leidusi Irano vyriausybei vaizduoti protestuotojus kaip JAV samdinius, o saugumo tarnyboms – susidoroti su demonstracijomis“, – teigė Ph.Gordonas.
Pchenjanas flirtuoja su Seulu
Vis dėlto dėl Irano svarbiausią sprendimą D.Trumpas dar tik priims, ir jis greičiausiai neturės daug bendra su protestais. JAV prezidentas turės nuspręsti, ar paskelbti naujas sankcijas Teheranui, kurios iš esmės anuliuotų tarptautinį susitarimą dėl Irano branduolinės programos.
Tokio scenarijaus rėmėjai tikisi, kad sankcijos destabilizuos režimą Irane, tačiau Teheranui visgi būtų dar lengviau kaltinti JAV dėl visų Irano ekonominių problemų, o Vašingtonas netgi būtų izoliuotas, jei Europos šalys nepasektų jo pavyzdžiu.
Tiesa, pats D.Trumpas, atrodo, jau yra įsitikinęs, kad sankcijos ir panašios priemonės „daro poveikį“ kitur – jei konkrečiai, Šiaurės Korėjoje. Šios šalies diktatorius Kim Jong Unas pirmadienį pažėrė naujų grasinimų JAV, bet taip pat pasiūlė nusiųsti delegaciją į Pietų Korėją tiesioginių derybų.
Regis, D.Trumpas prisiėmė sau nuopelnus dėl Pchenjano apsisprendimo kalbėtis. Galbūt Šiaurės Korėja pakeitė poziciją būtent dėl JAV prezidento aršios retorikos, bet yra ir dar viena galimybė.
D.Trumpas ir Pietų Korėjos prezidentas Moon Jaeinas pastaraisiais mėnesiais viešai nesutarė, o JAV prezidentas savo kolegą net kaltino „nuolaidžiavimu“ šiauriečiams.
Dalis analitikų mano, kad Kim Jong Unas bando pasinaudoti įtampa Vašingtono ir Seulo santykiuose.
Pietų Korėjoje tikrai nebus teigiamai įvertintas ir naujausias D.Trumpo pasisakymas „Twitter“, esą jo branduolinis mygtukas daug didesnis. Seulas savo ruožtu iškart pasveikino Pchenjano pažadą atkurti ryšio su Pietų Korėja kanalą.
„Kim Jong Unas mato retą progą stoti į Pietų Korėjos pusę ir prieš Donaldą Trumpą“, – tvirtino Robertas Litwakas, Woodrow Wilsono tarptautinio centro mokslininkams tyrėjas.
Dėl tokių posūkių, aišku, stebėtis nereiktų – 2017-aisiais buvo aibė pavyzdžių, kai D.Trumpo diplomatija socialiniuose tinkluose lėmė tam tikrus pasistumdymus geopolitinėje erdvėje.
