„Net jeigu žmonės neateina, jie žino, kad teatras veikia, ir tai juos palaiko, taip gyvenimas atrodo normalesnis“, – įsitikinęs baritonas Sergejus Dubnickis, praėjusį sekmadienį atlikęs pagrindinę partiją Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“.
Jam teko išmokti diriguoti, nes visi dirigentai pabėgo iš miesto.
„Kai aplink siaučia toks chaosas, grožį pradedame branginti dar labiau“, – žurnalistui sakė 42 metų medicinos seselė Galina, į operą atsivedusi du savo vaikus.
Sviedinys sunaikino spektaklių dekoracijas
Įspūdingas operos teatro pastatas duris atvėrė 1941 metų balandį. 960 vietų žiūrovų salė atrodo didingai, nuostabiai išpuoštame vestibiulyje stovi Aleksandro Puškino ir Taraso Ševčenkos biustai.
Kol kas nei vienas teatro darbuotojas nepateko į daugiau kaip 5 tūkst. žuvusiųjų sąrašą. Tačiau kariniai veiksmai palietė kai kuriuos trupės narius, neseniai per apšaudymą smarkiai nukentėjo vieno solisto butas. O pernai į teatro rūsį įskriejo sviedinys, kuris sunaikino daugybės spektaklių dekoracijas.
Dvi pagyvenusios moterys atsiklaupė ant kelių ir bučiavo rankas dėl to, kad nusprendėme atidaryti sezoną.
Prieš naujo sezono atidarymą praėjusį spalį 20 metų teatrui vadovavęs Vasilijus Riabenkijus sukvietė trupę ir paklausė, ar jie sugebės vaidinti. Visi sutarė, kad jiems reikia tai daryti ir spalio 4 dieną žiūrovams buvo parodytas „Šikšnosparnis“.
„Bilietus dalijo nemokamai, šimtai žmonių stovėjo eilėje. Žmonės liūdėjo, kad negali patekti“, – teigė direktoriaus pavaduotoja Natalija Kovaliova.
Galiausiai jiems buvo leista sėdėti ant laiptų, prie kulisų, salė buvo pilnut pilnutėlė. „Dvi pagyvenusios moterys atsiklaupė ant kelių ir bučiavo rankas dėl to, kad nusprendėme atidaryti sezoną“, – pasakojo ji.
Po trijų dienų teatro direktorius mirė nuo širdies priepuolio. Jo kolegos mano, kad taip nutiko dėl streso.
Teko bėgti į slėptuvę
Dėl saugumo spektakliai rodomi tik dienos metu ir tik per poilsio dienas. Per pastarąsias poilsio dienas teko atšaukti „Bohemą“, nes šeštadienis buvo paskelbtas gedulo diena, pagerbiant žuvusius per troleibuso susprogdinimą.
„Šikšnosparnį“ irgi būtų tekę atšaukti, nes per apšaudymą nukentėjo vietos elektrinė, ir valandą prieš spektaklį teatre dingo elektra, tačiau po kurio laiko ji atsirado ir spektaklis įvyko.
„Buvo keli atvejai, kai apšaudymai vyko visai arti miesto centro. Tada mums tekdavo visus suvesti į rūsyje įrengtą slėptuvę. Per pasirodymus to dar nepasitaikė“, – teigė teatro vadovo pavaduotojas Igoris Ivanovas.
Namuose sienos dreba nuolat
Muzika yra būdas bent trumpam negirdėti sprogimų ir šaudymo.
„Namuose sienos dreba nuolat“, – sakė teatre dirbanti 80 metų Lidija Kačalova. Ji gyvena netoli geležinkelio stoties – ten pastaraisiais mėnesiais nuolat šaudoma. Garbaus amžiaus moteris atsisako išvykti iš miesto, nors jos šeima tai jau seniai padarė.
Mano gyvenimas čia, butas, vyro kapas. Kaip aš galiu išvykti iš vietos, kur palaidotas mano vyras? Sūnus skambina ir prašo atsikraustyti pas jį, bet aš nenoriu. Garsiai pasileidžiu muziką ir galvoju apie ką nors gražaus.
„Mano gyvenimas čia, butas, vyro kapas. Kaip aš galiu išvykti iš vietos, kur palaidotas mano vyras? Sūnus skambina ir prašo atsikraustyti pas jį, bet aš nenoriu. Garsiai pasileidžiu muziką ir galvoju apie ką nors gražaus“, – pasakojo ji.
Teatro darbuotojai per pusę metų atlyginimus gavo tik kartą, kitą sykį jiems buvo išmokėti po 3 tūkst. rublių, nes teatrui 1 mln. rublių paaukojo garsi Rusijos operos solistė Ana Netrebko.
Pinigai į teatrą atkeliavo maiše.
Teatrui pagalbą siūlė ir kiti, tačiau jis negali priimti paramos, nes, kaip ir kiti Donecke, neturi banko sąskaitos.
Kai kurie artistai negali patenkinti būtiniausių poreikių, bet jie ir toliau vaidina.
