Lygiai dešimt pabėgėlių įsitempę sėdi ant suolo priešais grupę policijos ekspertų ir tyliai laukia savo eilės.
Ant jų plaštakų juodu markeriu užrašytas eilės numeris, pagal kurį pareigūnai juos kviečia prieiti prie stalo, kuris nukrautas ne pabėgėliams skirtais daiktais ar maistu, kaip jiems jau buvo tapę įprasta matyti visur kitur, o specialia policijos įranga: tik Vokietijoje prieš galėdami užkąsti ar net numalšinti troškulį po kelionės, pabėgėliai pirma turi priduoti savo pirštų atspaudų pavyzdį policijai.
Nors per porą minučių vokiečiai lengvai spėja patikrinti ir užregistruoti visus dešimt pabėgėlių, iš šalies viską stebintis pareigūnas Poerschke susiraukia: „Galėtų būti ir greičiau“.
Pasak jo, Pasau traukinių stotyje policija kasdien išlaipina nuo trijų iki keturių tūkstančių pabėgėlių, kurie atvyksta iš Austrijos į Vokietiją. „Bet yra buvę, kad užregistravom ir dvylika tūkstančių pabėgėlių per vieną parą“, – patikslina pareigūnas.
Yra buvę, kad užregistravom ir dvylika tūkstančių pabėgėlių per vieną parą.
Bet registracijos metu pareigūno kantrybę bando ne pabėgėliai, o lėtas interneto ryšys, nes kiekvieno pabėgėlio pirštų atspaudus Vokietijos policija tikrina tarptautinėje duomenų bazėje: ar pabėgėlis, išlipęs traukinių stotyje Vokietijoje ir vildamasis pradėti naują gyvenimą Europoje, vis dėlto neturi kriminalinės praeities.
„Per visą mano darbo laiką Pasau toks atvejis buvo tik vienas“, – prisimena pareigūnas Poerschke. Tačiau net ir tas pabėgėlis, kurio pirštų atspaudai patikros metu sutapo su esančiais duomenų bazėje, visgi nebuvo nusikaltėlis. „Tas žmogus anksčiau prašė prieglobsčio Europoje dar 2009 metais, tada jo pirštų atspaudai ir atsirado duomenų bazėje“, – paaiškina jis.
Dublino susitarimas
Nors Vokietijos policija pabėgėlius iš traukinio išlaipina priverstinai, jie tam nesipriešina, nes jau yra pripratę prie policijos palydos. Jie nesupranta tik vieno. „Kodėl mus stabdote?“, – vienas po kito pabėgėliai klausia pareigūnų.
Pareigūnai tiesiai jiems į šį klausimą neatsako, nes supranta, kad jei pabėgėliai žinotų tiesą, taip lengvai iš traukinio neliptų, tikriausiai, policijai prieš juos net tektų panaudoti jėgą.
Pasau yra paskutinė jų savarankiškos kelionės stotelė ir nuo šiol sprendimus už juos priims įvairios Vokietijos institucijos. Dabar vokiečiai, o ne pabėgėliai spręs, į kurį Vokietijos regioną bus paskirtas pabėgėlis, kuris gaus prieglobstį.
Ką jau kalbėti apie kelionę į kitas Europos Sąjungos valstybes, apie kurias svajoja kai kurie pabėgėliai. Į tokius pabėgėlių planus pareigūnai turi labai trumpą atsakymą: „Toks įstatymas.“
Vokiečiai tiesiog nebegalėjo ilgiau žiūrėti į šią humanitarinę katastrofą nieko nedarydami ir nusprendė padėti graikams.
Jie turi omenyje Dublino susitarimą, pagal kurį pabėgėliai gauna prieglobstį pirmoje Europos šalyje, kurioje užsiregistravo. Techniškai tai turėtų būti Graikija, tačiau ji jau kurį laiką nesusitvarkė su pabėgėlių krize ir nesugebėjo užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų be paliovos plūstantiems žmonėms iš Sirijos, Irako, Afganistano ir kitų šalių.
Tai tęsėsi tol, kol Vokietijai ir kitoms Europos Sąjungos šalims trūko kantrybė: „Vokiečiai tiesiog nebegalėjo ilgiau žiūrėti į šią humanitarinę katastrofą nieko nedarydami ir nusprendė padėti graikams“, – pasakojo pareigūnas Poerschke.
Todėl Europos valstybės nusprendė atidaryti vadinamąjį „Balkanų ekspresą“ pabėgėliams. Kitaip tariant, visų Balkanų valstybių sienos buvo atviros pabėgėliams tam, kad šie kuo greičiau ir paprasčiau pasiektų Vokietiją, kuri pasiryžo priimt per aštuonis šimtus tūkstančių karo pabėgėlių.
Nė neketino likti Vokietijoje
„Ar žinote, kada jie mums leis keliauti toliau?“, – rodydamas traukinio bilietą į Hamburgą klausia pabėgėlis Hasanas iš Irako. Jis galimybės čia prašyti prieglobsčio nė nesvartsto, nes Vokietija jam yra tik tarpinė stotelė. „Aš noriu į Stokholmą“, – sako jis.
Panašioje situacijoje yra ir Aramas iš Sirijos. Damasko universitete jis ketverius metus studijavo dizainą, o lygiai prieš dvi savaites buvo jo bakalaurinio darbo gynimas. Tiesa, Aramas diplomo taip ir negavo, nes nusprendė pabėgti nesulaukęs savo bakalaurinio darbo gynimo dienos.
„Kai baigi universitetą Sirijoje, apie tai pranešama kariuomenei ir tavo tarnyba prasideda iš karto, – aiškino karo pabėgėlis. – O dabar ji gali baigtis nebent tada, jei žūsti.“
Aramas nori keliauti tolyn į Olandiją, nes ten jau kurį laiką laimingai gyvena jo brolis. „Brolis pasakojo, kad galbūt galėsiu užbaigti savo studijas viename iš Olandijos universitetų“, – vylėsi jis nė nenutuokdamas, kad „Balkanų ekspresas“ baigėsi tą akimirką, kai išlipo Pasau traukinių stotyje.
Net jei Aramas ir nukeliaus į Olandiją, užteks tik pakliūti į pareigūnų akiratį, kad būtų deportuotas atgal į Vokietiją, kur netrukus jam bus suteiktas prieglobstis.
Pirmadienį (spalio 12 d.) 18.30 val. kino teatre "Pasaka" (Šv. Ignoto 4/3, Vilnius) kviečiame į susitikimą su #Paskuipabėgėlius keliavusiais žurnalistais Vidmantu Balkūnu ir Pauliumi Ramanausku. Renginys viešas ir nemokamas, bet vietų skaičius salėje ribotas. Nemokami bilietai į seansą dalinami likus valandai iki renginio pradžio kino teatro kasoje.
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
