Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?

Ukrainos vyriausybė pažadėjo savo piliečiams naują, nepriklausomą stačiatikių bažnyčią, suvienysiančią Ukrainos tikinčiuosius. Deja, sutelkti kelias denominacijas yra sunkiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ukrainos stačiatikių bažnyčios atstovai
Ukrainos stačiatikių bažnyčios atstovai / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Per pastaruosius kelis mėnesius daugelio ukrainiečių žodynas praturtėjo dviem naujais žodžiais: „tomosas“ ir „autokefalija“. Šie žodžiai, reiškiantys „religinis dekretas“ ir „religinė autonomija“, dažnai minimi laikraščiuose, socialinėje žiniasklaidoje ir televizijos ekranuose.

Šių metų balandį Ukrainos prezidentas ir parlamentas kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, aukščiausią stačiatikių pasaulio arbitrą, su prašymu pripažinti kanoninę Ukrainos stačiatikių bažnyčios nepriklausomybę.

Religija, kuri paprastai žiniasklaidoje aptariama tik Kalėdų ir Velykų laikotarpiu, nuo to laiko ėmė dominuoti antraštėse ir viešuosiuose debatuose.

Ir viskas dėl to, kad žmonėms tomosas reiškia tam tikrą Ukrainos nepriklausomybės – ne tiek religinės, kiek politinės – pripažinimą.

Ir viskas dėl to, kad žmonėms tomosas reiškia tam tikrą Ukrainos nepriklausomybės – ne tiek religinės, kiek politinės – pripažinimą.

Pats prezidentas Petro Porošenka pabrėžė politinį šios nepriklausomybės pobūdį. Neseniai kalbėdamas per televiziją jis pareiškė, kad „tai nėra religijos klausimas. Tai taip pat nėra tik valstybės reikalas. Tai istorinis įvykis, kai Ukrainos bažnyčia po šimtmečių grįš namo.“

„Sputnik“ nuotr./Petro Porošenka
„Sputnik“ nuotr./Petro Porošenka

Kiti vieši asmenys ir politikai pritaria jo nuomonei. Vitalijus Deinega, žinomas aktyvistas Ukrainos fronto linijoje, socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo tokiu pranešimu: „Daug kartų kovojo dėl mūsų šalies nepriklausomybės, taip pat ir dėl religinės nepriklausomybės... Svarbu išvaduoti tikinčiųjų ukrainiečių širdis ir mintis iš [rusų okupantų] įtakos.“

Atidesnis žvilgsnis į situaciją atskleidžia, kad tai nėra „išvadavimo iš įtakų“ ar kelių denominacijų sujungimo klausimas. Teisingiau būtų teigti, kad taip kuriamas simbolinis kapitalas, suteiksiantis pranašumą Ukrainos politiniam elitui kitų metų rinkimuose.

Teisėtos ir neteisėtos bažnyčios

Ukrainoje yra kelios stačiatikių denominacijos, ilgus metus besivaržančios dėl „nacionalinės bažnyčios“ titulo. Didžiausia iš jų yra Ukrainos stačiatikių bažnyčia, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo išlaikiusi pavaldumą Maskvos patriarchatui. Kitos dvi didžiausios yra Kijevo patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia ir Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia.

Šios trys denominacijos tarpusavyje nesiskiria savo doktrina ir liturgijomis: jos skiriasi tik bažnyčių nepriklausomybe.

Kijevo patriarchato ir autokefalinė bažnyčia tiki, kad Ukrainos stačiatikybė išsivystė iki tokio lygio, kai jai nebereikia jokio išorinio centrinio autoriteto, ypač Rusijos. Kita vertus, Ukrainos stačiatikių bažnyčia (Maskvos patriarchato) laiko ukrainiečius, rusus ir baltarusius lygiateisiais viduramžių Kijevo Rusios paveldėtojais su bendru tikėjimu ir bendra bažnyčia.

Kai prezidentas P.Porošenka pradėjo savo kampaniją dėl autokefalijos, Ukrainos stačiatikių bažnyčia atsisakė joje dalyvauti. Jos atstovas pranešė, kad prezidento iniciatyva kišosi į bažnyčios reikalus ir nebūtų prie nieko privedusi.

Tačiau kitos dvi stačiatikių denominacijos iš karto išreiškė palaikymą šiai prezidento minčiai. Suprantama: šios bažnyčios nėra pripažintos pasaulio stačiatikių, o tomosas jas įteisintų.

Bažnyčios vadovas metropolitas Onufrijus pavadino tomosą „pinklėmis“. Tačiau kitos dvi stačiatikių denominacijos iš karto išreiškė palaikymą šiai prezidento minčiai. Suprantama: šios bažnyčios nėra pripažintos pasaulio stačiatikių, o tomosas jas įteisintų.

Religija – tautinės tapatybės dalis

„Ką?“ – autorių pertraukia jo draugė – Tai mūsų Ukrainos bažnyčia yra neteisėta?“

„Mūsų Ukrainos bažnyčia?“ – autorius perklausia.

„Turiu omeny, Kijevo patriarchatas“, – patikslina jo draugė.

„Ne, jie vis dar nepripažinti“, – atsako autorius.

Draugė, išgirdusi šią netikėtą naujieną, nutyla iš nuostabos.

Autoriaus draugė, kaip ir dauguma ukrainiečių, eina į bažnyčią kartą per metus – per Velykas, kad pašventintų jų velykinį kuličą ir kiaušinius. Jos tikėjimas apsiriboja nerašytų įsakymų, tokių kaip „nedirbk per Bažnyčios šventes“ laikymusi, ar sutikimu būti savo draugų vaikų krikštamote.

„Sputnik“ nuotr./Moteris laiko lėkštę su kuličais
„Sputnik“ nuotr./Moteris laiko lėkštę su kuličais

Praktikuojantys stačiatikiai šiuos žmones vadina zachožane („bažnyčios praeiviais“): jie kartais apsilanko bažnyčioje, uždega žvakę, kad prisišauktų sėkmę, ar gauna pašventinimą savo kuličui, bet aktyviai nedalyvauja bažnyčios gyvenime ir net nežino jos pagrindinių mokymų.

Kaip rodo statistika, kai kurių sociologų laikoma nepatikima, 67 proc. ukrainiečių yra stačiatikiai, bet dauguma jų yra „pusiau parapijiečiai“. Labai mažai žmonių į savo tikėjimą žvelgia rimtai – tik 12 proc. Stačiatikių bažnyčios narių.

Yra dar viena žmonių kategorija, kuriems buvimas stačiatikiu nebūtinai reiškia tikėjimą Dievu ar bažnyčios lankymą kartą per metus. 2017 m. „Pew“ tyrimų centras paskelbė Vidurio ir Rytų Europos (buvusio „Rytų bloko“, SSRS ir Balkanų) religinio tikėjimo praktinių tyrimų ataskaitą, teigiančią, kad „šiose šalyse tautinis ir religinis identitetai susiliejo“ ir bažnyčia tapo „vienu iš jų nacionalinės kultūros elementų“.

Pavyzdžiui, respondentai teigė, kad turi būti katalikas, jog vadintum save „tikru lenku“ ir stačiatikis, kad būtum „tikru rusu“.

51 proc. Ukrainos respondentų buvo įsitikinę, kad „buvimas stačiatikiu yra labai ar šiek tiek svarbu būnant tikru savo šalies patriotu“. Jeigu 12 proc. praktikuojančių stačiatikių, pasiskirsčiusių per tris denominacijas, laikysime šio skaičiaus dalimi, vis tiek lieka didžiulis skaičius žmonių, kuriems stačiatikybė yra svarbi jų tautinio identiteto dalis.

Bet nepamirškime konteksto. 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir dabar kariauja su Ukraina per marionetinius Donecko ir Luhansko režimus.

Be to, didžiausia Ukrainos bažnyčia vis dar pavaldi Maskvos patriarchatui. Ką apie tai mano žmonės, kuriems stačiatikybė pirmiausia yra svarbi Ukrainos tautinio konstrukto dalis ir kurie nepaiso doktrinos ar bažnyčios įsakymų? Akivaizdu, kad tai yra liguistas prieštaravimas, kurį reikia išspręsti.

„Greitai bus viena suvienyta šalies bažnyčia, – teigia Krymo totorius žurnalistas Aideras Mudžabajevas savo vaizdo tinklaraštyje. – Vertinu tai kaip didelį žingsnį į priekį. Dievui padedant... esu ateistas, bet, Dievui padedant, taip ir bus.“

A.Mudžabajevas: „Greitai bus viena suvienyta šalies bažnyčia. Vertinu tai kaip didelį žingsnį į priekį. Dievui padedant... esu ateistas, bet, Dievui padedant, taip ir bus.“

Dauguma „bažnyčios praeivių“ ir ateistų, tokių kaip A.Mudžabajevas, mano, kad „mūsų“ „Ukrainos“ bažnyčia turėtų būti pripažinta ir gauti autokefalijos tomosą.

Trūkstama grandis“

Šios dvi grupės ir ši mąstysena yra pagrindiniai Ukrainos elito taikiniai. „Ukrainos bažnyčia Ukrainos valstybei“ – toks yra „Facebook“ grupės, sukurtos pilietinių lyderių, teologų ir kunigų, šūkis.

Ekspertai ir politikai plėtoja šią diskusiją socialinėje žiniasklaidoje. Nepriklausoma Ukrainos bažnyčia yra „paskutinė trūkstama grandis, kad Ukraina taptų tikrai nepriklausoma“ – rašo „The Atlantic Council“.

P.Porošenka: „Nacionalinė autokefalinė Ukrainos stačiatikių bažnyčia yra pagrindinis mūsų valstybingumo ir nepriklausomybės veiksnys.“

„Nacionalinė autokefalinė Ukrainos stačiatikių bažnyčia yra pagrindinis mūsų valstybingumo ir nepriklausomybės veiksnys“, – P.Porošenka skelbė žiūrovams tiesioginės transliacijos metu.

Visi šie pareiškimai yra to paties principo dalis: ryšys tarp valstybės kūrimo ir nepriklausomos bažnyčios. Štai čia yra keli svarbūs veiksniai.

Pirmas yra atminties politika. Nuo karo pradžios Rytų Ukrainoje atminties politika buvo konstruojama taip, kad parodytų ilgaamžę kovą tarp ukrainiečių (aukų) ir rusų (okupantų/vergvaldžių) bei pabrėžtų sėkmingus pavyzdžius, kai „ukrainiečiai“ kovojo su „rusais“ ar juos nugalėjo.

Pagal tokią logiką autokefalija yra svarbi ir esminė pergalė prieš Rusijos imperiją ir Tarybų Sąjungą, kurių dalimi Ukraina ilgai buvo. Socialinės žiniasklaidos kampanijose aiškinama, kad Rusijos imperija „po istorinės kairiakrantės Ukrainos aneksijos XVII amžiuje neteisėtai užgrobė Ukrainos bažnyčią“ ir pasisavino jos istoriją.

Ši imperija tokiu pat būdu pasisavino ir Ukrainos valstybės istoriją nuo XI amžiaus princesės Anos, Kijevo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo dukters, iki visų „ukrainietiškų“ viduramžių.

Kai Ukrainos bažnyčia taps nepriklausoma, „imperiniai“ ir „kolonijiniai“ naratyvai bus galiausiai įveikti.

„Rusijos bažnyčios istorija prasideda ne nuo Kijevo Rusios vėlyvajame IX amžiuje, bet nuo 1448 m., kada ji atsiskyrė nuo Kijevo metropolijos,“ – teigia Kijevo patriarchato vadovas Filaretas. – Ukraina niekada nebuvo, nėra ir nebus Rusijos dalis. Rusia egzistavo, bet Rusija kaip darinys – ne. Kai ji atsirado, buvo pavadinta Moskovija, o Rusia buvo dabartinė Ukraina. Ir net Krymas yra Ukrainos, nes priklausė Rusiai.“

Ukrainos politinis elitas į autokefaliją žiūri kaip būdą pakurstyti patriotizmą, kuris yra būtinas norint apginti valstybę nuo išorės priešų.

Naujoji bažnyčia bus patriotinė, žinanti, kas su kuo kovoja Rytų Ukrainoje, ir palaikanti šalies ginkluotąsias pajėgas prieš pasiskelbusias Luhansko ir Donecko Liaudies respublikas: visai kaip Kijevo patriarchatas, bet ne Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčia.

Štai kodėl tomosas yra toks svarbus: Bažnyčia, skatinanti Ukrainos patriotizmą, negali būti neteisėta. Kaip Petro Porošenka nepavargsta kartoti: „kariuomenė saugo mūsų Ukrainos žemę, mūsų kalba saugo mūsų ukrainietiškas širdis, o mūsų tikėjimas saugo mūsų ukrainietiškas sielas“.

Štai kodėl autokefalijos klausimas yra sprendimo, kas yra „mes“ ir kas yra „jie“, lakmuso popierėlis.

A.Mudžabajevas: „Kad ir ką manai apie P.Porošenką ar politines partijas, autokefalija yra geras dalykas. Prieš ją negali būti jokių argumentų.“

„Kad ir ką manai apie P.Porošenką ar politines partijas, autokefalija yra geras dalykas. Prieš ją negali būti jokių argumentų“, – teigia A.Mudžabajevas.

Vienijantis veiksnys?

Liko vienas intriguojantis klausimas: kur yra praktikuojantys stačiatikiai, eisiantys į šią „suvienytą nacionalinę Ukrainos stačiatikių bažnyčią“? Jei ilgai lauktas tomosas bus atvežtas, kaip jis paveiks tuos, kurie kiekvieną sekmadienį eina į įvairių atšakų bažnyčias ir atneša savo „paklusnumo“ idėjas?

Gerai žinomas teologas Kirilas Huvorunas, buvęs Ukrainos stačiatikių bažnyčios Išorės santykių departamento darbuotojas, šiuo metu dėstantis keliuose Vakarų universitetuose, neseniai pasakė auditorijai viešos paskaitos Kijeve metu: „Pagrindinis politikų tikslas yra gauti popierių – autokefalijos tomosą – bet jie nepagalvojo, ką darys po to, kai įsteigs naują bažnyčią.“

K.Huvorunas: „Pagrindinis politikų tikslas yra gauti popierių – autokefalijos tomosą – bet jie nepagalvojo, ką darys po to, kai įsteigs naują bažnyčią.“

Ši nauja bažnyčia, kaip įsivaizduoja prezidentas P.Porošenka, atliks vienijančios jėgos tarp Ukrainos tikinčiųjų vaidmenį ir pažabos Maskvos patriarchato jų sluoksniuose skleidžiamą antiukrainietišką propagandą. Kad taip nutiktų, visos trys denominacijos, kiekviena su savo sekėjais, turi susijungti.

Tačiau denominacija su didžiausiu praktikuojančių parapijiečių skaičiumi – Ukrainos stačiatikių bažnyčia, pavaldi Maskvai, jau atsisakė dalyvauti naujos bažnyčios kūrime. Taigi lieka tik Kijevo patriarchatas ir Ukrainos autokefalinė stačiatikių bažnyčia.

„Jeigu viskas klosis sėkmingai, mes jungsimės,“ – teigia pastarosios vadovas metropolitas Makarijus.

„Scanpix“ nuotr./Patriarchas Filaretas
„Scanpix“ nuotr./Patriarchas Filaretas

„O atsisakę jungtis su mumis turės save vadinti Rusijos stačiatikių bažnyčia Ukrainoje,“ – užtikrintai pareiškė Kijevo patriarchas Filaretas.

Akivaizdu, tai reiškia dideles permainas praktikuojantiems Kijevo patriarchato ir autokefalinės bažnyčios nariams. Stačiatikių pasaulis oficialiai pripažįsta šias bažnyčias kaip organizacijas, kurios gelbsti sielas ir turi Dievo malonę. Ukrainos stačiatikių bažnyčios kongregacijos tikriausiai bus priverstos persivadinti į „Rusų bažnyčią Ukrainoje“. Jų integracija bus esminė problema steigiant tikrą suvienytą bažnyčią.

„Kodėl apskritai turime galvoti apie integraciją su tais Maskvos padlaižiais?“ – klausia vienas iš autoriaus „Facebook“ draugų. Iš tiesų jų yra labai mažai – apklausos rodo, kad tik 13 proc. ukrainiečių save laiko priklausančiais Maskvos patriarchatui, kitaip nei 29 proc., save priskiriantys Kijevo patriarchatui.

Vis dėlto, šie duomenys iš tiesų neperteikia vienos ar kitos denominacijos praktikuojančių narių skaičiaus. 29 proc. Kijevo patriarchato tikinčiųjų apima ir „bažnyčios praeivius“, ir patriotiškai nusiteikusias grupes, kurioms svarbu priklausyti bažnyčiai „norint būti tikrais Ukrainos patriotais.“

Rusijos Bažnyčia Ukrainoje“

Kai bus gautas tomosas, „Rusijos bažnyčia Ukrainoje“ turės daugiau kongregacijų ir vienuolynų negu potencialiai suvienyta Nacionalinė bažnyčia (apie 12 000 kongregacijų ir 200 vienuolynų prieš 5 000 ir 60).

Bet nereikia nerimauti: apie 30 proc. jų bus perkeltos į naują bažnyčią gavus tomosą, teigia religinių reikalų apžvalgininkė Tetjana Derkač: „Karas rytuose ir hibridinis vaidmuo, atliekamas Rusijos stačiatikių bažnyčios, atitolino daug buvusių Maskvos patriarchato parapijiečių, dabar pasukusių „vidaus rinkos“ link, ir žengusių radikalų žingsnį atsisakyti melstis [Maskvos] patriarchui Kirilui.“

„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, patriarchas Kirilas
„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, patriarchas Kirilas

Lyg norėdamas pritarti T.Derkač žodžiams, Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato) kunigas Tėvas Heorhijus Kovalenka paskelbė pranešimą, teigiantį, kad „mes, Ukrainos stačiatikių bažnyčios kunigai ir parapijiečiai, užmezgėme dialogą apie tai, kokia turėtų būti Ukrainos stačiatikių bažnyčia ir jos vieta visuomenėje.

Dauguma mūsų yra tvirtai ir ryžtingai palaikantys autokefaliją.“ Šis pranešimas rinko parašus „Facebook“ ir iki rugpjūčio 27 d. jį buvo pasirašę daugiau kaip 20 Ukrainos stačiatikių kunigų ir kelios dešimtys aktyvių bažnyčios narių.

Deja, ši iniciatyva yra ne daugiau nei lašas jūroje: nieko panašaus į tariamus 30 proc. Nikolajus Mitrochinas, vyresnysis šiuolaikinės Rusijos stačiatikių bažnyčios ekspertas, neseniai atliko praktinį Ukrainos bažnyčių tyrimą.

Jis rašo, kad „iš tikrųjų tik grupė aplink [Ukrainos stačiatikių bažnyčios] metropolitą Aleksandrą Drabinką, taip pat penki gerai žinomi Kijevo kunigai ir daugiausia 50–60 kunigų iš kitų Ukrainos regionų yra pasiruošę dalyvauti suvienytame autokefaliniame projekte“.

N.Mitrochinas: „Tikinčiųjų, dalyvaujančių visose pamaldose, dauguma seka vienuolynų abatų pavyzdžiu. Jeigu abatai sako, kad nenori į tai veltis, jų parapijiečiai to irgi nepripažins“

„Tikinčiųjų, dalyvaujančių visose pamaldose, dauguma seka vienuolynų abatų pavyzdžiu. Jeigu abatai sako, kad nenori į tai veltis, jų parapijiečiai to irgi nepripažins“, – sako N.Mitrochinas.

„Kitais žodžiais tariant, generolai ir pareigūnai, – tai yra vyskupai ir kunigai – su džiaugsmu pakeis savo nusistatymus, bet ši jėga bus bevertė be žemesnio rango dvasininkų ir parapijiečių“, – pridūrė jis.

Potencialią šių tikinčiųjų integraciją komplikuoja dar dvi problemos. Pirmoji yra vidinis prieštaravimas pačiame Ukrainos stačiatikių bažnyčios viduje: bandymas išlaikyti ir savo lojalumą Ukrainai, ir savo pavaldumą Maskvos patriarchatui. Šios bendruomenės parapijiečių ir kunigų tapatybė yra paremta dvasinio „Šventosios Rusios“ (Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos) susivienijimo idėja, o jos sunaikinimas būtų panašus į nuodėmę.

Antra problema yra visuomenės požiūris į praktikuojančius Ukrainos stačiatikių bažnyčios tikinčiuosius. Dauguma žurnalistų žiūri į bendruomenės narius kaip į atgyveną, penktąją koloną, Maskvos bendrininkus ir kaltina juos patriotizmo stoka. Šie nepatriotai iš „Maskvos bažnyčios“ gali būti tapti priešprieša tikriems Kijevo patriarchato patriotams.

Ukrainos visuomenė, priversta kariauti su Rusija, trokšta turėti savo nepriklausomą stačiatikių bažnyčią. Taigi nestebina, kad prezidentas ir politinis elitas naudojasi tomoso klausimu savo naudai. Jeigu galų gale Ukraina gaus šį stebuklingą dokumentą, jis gali būti paverstas balsais rinkimuose.

Taip pat svarbu suprasti, kad tomoso prašymas labiau susijęs ne su praktikuojančiais tikinčiaisiais, o su „bažnyčios praeiviais“ ir kitais žmonėmis, kuriems bažnyčia pirmiausia yra svarbi Ukrainos nacionalinio identiteto dalis.

Štai kodėl trūksta susidomėjimo, kas nutiks gavus tomosą, kaip bus sukurta nauja Bažnyčios struktūra ir kaip įvairių bendruomenių nariai bus integruoti. Iš tiesų svarbiausia yra sukurti simbolį – Nepriklausomą suvienytą nacionalinę Ukrainos bažnyčią – patriotišką ir pripažintą stačiatikių visame pasaulyje.

Iš tiesų svarbiausia yra sukurti simbolį – Nepriklausomą suvienytą nacionalinę Ukrainos bažnyčią – patriotišką ir pripažintą stačiatikių visame pasaulyje.

Tokiomis aplinkybėmis yra maža tikimybė, kad ši suvienyta bažnyčia bus tikrai vieninga. Praktikuojantys tikintieji, kurių dauguma priklauso Maskvos patriarchatui, neprisijungs.

Taip nutiks dėl įvairių priežasčių: dėl jų konservatyvumo, jų Rusijos bažnyčios vieningumo supratimo ir jų reputacijos visuomenės akyse. Šia prasme, suvienyta nacionalinė bažnyčia – jeigu ji gaus savo tomosą – bus tik simbolinė pergalė patriotiškiems Ukrainos „bažnyčios praeiviams“.

Vertė Lina Tylaitė

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis