„Tai pavojingi laikai“, – teigė E.Lucasas. „Iki 2008 metų aljansas, nenorėdamas erzinti Rusijos, net neturėjo specialaus plano kaip gintų buvusias komunistines valstybes. Neturėjo pajėgų, dislokuotų ten ir nerengė pratybų“, – pabrėžė jis.
„Rusijos atsakas į tai buvo agresyvus. 2007 metais buvo surengta kibernetinė ataka prieš Estiją, rengiamos propagandos atakos, 2009 metais vyko didžiausios posovietinių laikų karinės pratybos „Zapad“ ir „Ladoga“, kuriose buvo praktikuojamasi Baltijos valstybių invaizijai ir okupacijai“, – priminė E.Lucasas.
Primindamas visus Rusijos naikintuvų skrydžius virš Baltijos jūrų, grasinant ne tik Lietuvos, Latvijos ar Estijos, bet ir Švedijos oro erdvei, E.Lucasas teigė: „Užmetę akį į žemėlapį pamatysime, kad Estija, Latvija ir Lietuva tapo beveik salomis su šešių milijonų gyventojų populiacija. Sala, primenančia Vakarų Berlyną Šaltojo karo dienomis“.
„Atsakymas slypi Baltijos valstybių stiprinime“, – kalbėdamas apie galimą NATO agresiją sakė E.Lucasas. „Tai reiškia tabu sulaužymą, Amerikos vadovaujamą Švedijos ir Suomijos, ne NATO narių, įtraukimą į regiono gynybą. Jausmai NATO atžvilgiu šiose šalyse vis šiltėja, tačiau jos neįsitrauks taip greitai, kad būtų galima tinkamai pasirengti Rusijos agresijai“, – darė išvadą E.Lucasas.
„Šiaurės penketas (Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija) bei Baltijos šalys (Estija, Latvija, Lietuva), kartu su Lenkija, turėtų bendrą 1,45 trilijonų svarų biudžetą, kuris trečdaliu viršytų Rusijos galimybes. Su JAV pagalba, jie gali paspartinti žvalgybos duomenų dalinimosi procesą, koordinuoti karinį planavimą ir aprūpinimą, organizuoti pratybas ir plėsti oro gynybos galimybes, taip apsunkinant Rusijos galimybes blefuoti ir skintis kelią į pergalę“, – teigė E.Lucasas, pridurdamas, kad kitos alternatyvos atrodo labai nerimtai.
