Nusivylimas ir kalbos apie „pavogtą revoliuciją“ kyla ne tik todėl, kad prezidento rinkimus laimėjo islamistinės Musulmonų brolijos kandidatas, bet ir dėl to, jog kariškiai, kurie po revoliucijos laikė visas valdžios vadžias savo rankose, nė nemano jų perduoti naujai išrinktam prezidentui ar parlamentui. Auganti įtampa ir nepasitenkinimas, pasak politikos apžvalgininkų, gali virsti nauja revoliucija arba kur kas radikalesniu senosios tęsiniu, kuris bus daug kruvinesnis, ir pasekmių negalima prognozuoti.
Dar gerokai prieš prezidento rinkimus politikos apžvalgininkai, analizuojantys Egipto padėtį, kalbėjo, kad valdžią čia mėgins dalintis kariuomenė ir mečetės, o tikrieji revoliucijos dalyviai, kovoję už permainas šalyje, reikalavę didesnių politinių ir pilietinių laisvių, liks it musę kandę. Regis, taip ir nutiko. Egipto salafistai, turintys nemenką būrį atstovų parlamente, taip pat liko už valdžios kabineto durų, todėl pokyčių politinėje Egipto padangėje dar galima tikėtis.
Pasak „Foreign Policy“ apžvalgininko Charleso Holmso, kai prieš pusantrų metų žmonės pradėjo plūsti į Tahrirą ir reikalauti H. Mubarako pasitraukimo, tarp jų buvo vos vienas kitas Musulmonų brolijos narys. Anuomet ši islamiškosios tradicijos partija laikėsi atokiai nuo įvykių Tahrire ir atidžiai stebėjo situaciją šalyje. Kiek vėliau, kai revoliucinės pokyčių upės nebebuvo galima sustabdyti, islamistai taip pat įsitraukė į protestuojančiųjų gretas, o po to net ėmė vaizduoti bene vienintelius „tikruosius“ revoliucijos šauklius.
Ch. Holmsas tikina, kad, nuvertus H. Mubaraką ir nutilus garsiems revoliucijos šūksniams, parlamento rinkimus Musulmonų brolijos atstovai laimėjo ne be kariškių, buvusių valdžioje, pagalbos. Pasak apžvalgininko, abiem pusėms šis „bendradarbiavimas“ buvo naudingas, nes nei mečečių, nei kareivinių atstovai nenorėjo, kad „trečioji“ jėga, tai yra – naujovių ir pokyčių ištroškę Tahriro revoliucionieriai – bandytų vienytis ir imti valdžią į savo rankas. Tiesa, dabar kariškiai ir Musulmonų brolijos atstovai (prezidentas M. Morsi) nebesutaria ir nebepasidalija valdžia.
Politikos teoretikai, kaip ir nemenkas būrys istorikų, tikina, kad tai, kas dabar vyksta Egipte, yra aprašyta beveik visuose vadovėliuose, aiškinančiuose klasikinės revoliucijos eigą bei etapus. Pasak politikos apžvalgininkų, dabar Egiptas yra antroje revoliucijos stadijoje, kai „pereinamoji“ valdžia bando įsitvirtinti politinėje arenoje, bet jau aiškėja, kad ji bus nepopuliari ir greičiausiai – laikina.
Trečiosis revoliucijos laiptelis gali būti radikalus. „Nuosaikiųjų“ – šiuo atveju Musulmonų brolijos ir net kariuomenės valdžia gali neatsilaikyti prieš visuomenės, paskatintos radikaliai mąstančių politikų ar religinių lyderių, spaudimą, ir šalyje gali kilti chaosas. Jei Egiptas pasieks šią revoliucijos stadiją, gali nepavykti išvengti kraujo praliejimo, visiško tam tikrų visuomenės grupių susipriešinimo ir net – tironijos įsigalėjimo. Revoliucija vėl būtų pavogta, o pergalę greičiausiai švęstų radikalios politinės ar religinės grupės, bet ne tie, kurie pirmieji išėjo į Tahrirą „Arabų pavasario“ priešaušryje.
Politikos apžvalgininkai siūlo atidžiau pažvelgti į gana radikalius Egipto salafistus, kurie dabar nustumti nuo valdžios dalybų stalo, bet visuomenėje yra gana populiarūs. Gali būti, kad jie, kaip kažkada prancūzų jakobinai ar rusų bolševikai, tik ir laukia, kol mečečių ir kareivinių atstovai galutinai susipeš ir atvers duris trečiai nematytai ir neprognozuotai jėgai.
Žinoma, Egiptas ne Rusija ir ne Prancūzija, istorijos vingius atkartojančių revoliucijos posūkių čia gali ir nebūti, bet, anot politikos apžvalgininkų ir istorikų, nereikėtų nuvertinti istorijos pamokų, kurios netyčia gali pasikartoti.
Kol kas aišku tik viena: Egipto revoliucija dar nesibaigė. Gatvių ir aikščių revoliucionieriai dar turi ką pasakyti kabinetų ir posėdžių salių funkcionieriams. Gali būti, kad tikrojo Egipto drama tik prasideda.
Parengta pagal Foreign Policy, Foreign Affairs ir BBC inf.
