Jie turėjo pagrindo optimizmui. Vos prieš metus dvejus masiniai protestai paskatino Vokietijos vyriausybę įsikišti ir išgelbėti seną mišką nuo anglies kasyklos plėtros.
O Žaliųjų partija praėjusiais metais pasižymėjo geriausiu visų laikų pasirodymu rinkimuose – tai buvo požymis, kad kova su klimato kaita didžiausioje Europos ekonomikoje tapo politiniu klausimu.
„Jei į gatvę išeitų penkiasdešimt tūkstančių žmonių, politikai turėtų ką nors daryti“, – sakė 58 metų Eckardtas Heukampas, paskutinis Liucerate likęs ūkininkas, kuris kai kuriuos protestuotojus įkurdino savo namuose. Kiti susirentė namelius medžiuose, pasistatė palapines ar įsikėlė į apleistus kaimo namus.
Tačiau tikėtasis protestuotojų antplūdis taip ir neįvyko, o praėjusią savaitę vyriausybė iš esmės užantspaudavo Liucerato likimą, paskelbdama, kad RWE, didžiausiai Vokietijos energetikos bendrovei, reikia po kaimu esančios anglies, kad kompensuotų anksčiau iš Rusijos tekėjusių dujų trūkumą.
