Šaltojo karo pabaiga žymėjo totalaus JAV dominavimo eros pradžią. JAV liko vienintelė supervalstybė, kurios politikos ir ekonomikos instrumentai leido šaliai primesti savo valią kitiems tarptautiniams dalyviams.
Šiandien siekdama panašių tikslų šalis privalo burti plačias koalicijas. Deja, vis dažniau pozicijos su potencialiais partneriais išsiskiria.
Dešimtajame dešimtmetyje Amerikos ranka siekė tolimiausius planetos kampelius nuo Pietų Amerikos pietų iki Centrinės Azijos. Šiandien iš daugelio regionų JAV traukiasi, o kelią rodyti ima kitos valstybės.
Dėl Amerikos prestižo nuosmukio daugelis kaltina G.W.Bushą. Pasaulio reakcija į invaziją Irake, Busho kampaniją prieš islamistų kovotojus, nepagarbą diplomatijai ir tarptautinėms organizacijoms tikrai prisidėjo prie šio nuosmukio.
Dešimtajame dešimtmetyje Amerikos ranka siekė tolimiausius planetos kampelius nuo Pietų Amerikos pietų iki Centrinės Azijos. Šiandien iš daugelio regionų JAV traukiasi, o kelią rodyti ima kitos valstybės.Tačiau taip pat būtina suprasti, jog esama ir kitų, nepriklausomų nuo JAV veiksnių. Tyliai, bet stabiliai vystosi tokios milžinės kaip Kinija ir Indija, kitos šalys. Per pastarąjį dešimtmetį augo tiek šių šalių turtai, tiek jų reikšmė pasaulyje.
Mažos valstybės mezga ekonominius ir politinius ryšius su šiomis kylančiomis šalimis, todėl jų priklausomybė nuo JAV kasmet vis labiau tirpsta.
„Nebegrįšime į laikus, kai be JAV išsiversti nebuvo įmanoma sprendžiant bet kokius klausimus, – tikina Stewartas Patrickas, buvęs Tarptautinių santykių tarybos valdininkas. – Pasaulis pasikeitė.“
Šiandien turime ne vieną pasaulio centrą. Vakarų išrastos tarptautinės institucijos – Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas – šiandien patiria spaudimą reformuotis ir suteikti kylančioms valstybėms priderančią įtaką.
Šiais pokyčiais galėjome įsitikinti lapkričio penkioliktąją, kai Bushas pasikvietė pasaulio lyderius aptarti pasaulio ekonominės krizės ir jos įveikimo planų. Anot ekspertų, prieš kelerius metus Vašingtone tokiu atveju būtų susirinkusios G7 grupės valstybių galvos.
Tačiau G.W.Busho administracija įvertino, kad įtakingų žaidėjų skaičius išaugo, todėl į Vašingtoną buvo pakviesti net 20 galingiausių pasaulio šalių lyderiai.
Prieš dešimtmetį JAV būtų galėjusios savarankiškai nutraukti Irano branduolinę programą, mano Nikolas Gvosdevas, U.S. Naval War College nacionalinio saugumo studijų profesorius.
Tuo tarpu šiandien turime Iraną, išplėtojusį ekonominius ryšius su Kinija ir Indija. Todėl siekdamos savo tikslų JAV privalo visų pirma susitarti su šiomis valstybėmis, o tai tikrai nėra lengva.
Nebegrįšime į laikus, kai be JAV išsiversti nebuvo įmanoma sprendžiant bet kokius klausimus. Pasaulis pasikeitė, – tikina Stewartas Patrickas, buvęs Tarptautinių santykių tarybos valdininkas.„Šiandien valstybės turi daugiau pasirinkimo galimybių. Tai nereiškia, jog JAV yra silpnos, tačiau jos negali savavališkai įgyvendinti to, ko labiausiai norėtų“, – samprotauja Gvosdevas.
Šių metų Nacionalinės žvalgybos tarybos pranešime rašoma, jog ekonominės galios persikėlimas iš Vakarų į Rytus yra beprecedentis. Šiame pranešime prognozuojama, jog 2025-aisiais „JAV vis dar bus galingiausia pasaulio valstybė, tačiau dominuoti nebegalės“.
Taip pat spėjama, kad 2025-aisiais nebeegzistuos tarptautinė bendruomenė, kurios principai bus nustatomi JAV ir kitų Vakarų valstybių.
Busho administracija prie šio nuosmukio prisidėjo keliais būdais.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo JAV savo galią tvirtino įtikinėjimu ir ekonomikos instrumentais. Tokią etiketę JAV prarado, kai pasaulis nusivylė karu Irake ir JAV metodais kovojant su terorizmu. „Visa tai sukompromitavo JAV įtikinėjimų pagrindus“, – tvirtina Charlesas Kupchanas, Džordžtauno universiteto tarptautinių santykių ekspertas.
Busho administracija visą dėmesį sutelkė Viduriniesiems Rytams ir Pietvakarių Azijai neskirdama beveik jokio dėmesio Centrinei ir Pietryčių Azijai bei Pietų Amerikai. Toks netolygus dėmesys skirtingiems regionams taip pat buvo žalingas.
JAV pasitraukus iš minėtų regionų, klostosi nauji ir dažnai JAV nepalankūs tarptautiniai ryšiai.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikos valstybės sukūrė Pietų Amerikos Šalių Sąjungą bei NATO principu veikiančią gynybos organizaciją – Pietų Amerikos Gynybos Tarybą. Jungtinėms Valstijoms teisė dalyvauti nė vienoje iš šių organizacijų suteikta nebuvo.
Nuo 2001 tyliai plėtojasi Šanchajaus kooperacijos organizacija, kuriai priklauso Rusija, Kinija ir keturios Centrinės Azijos valstybės. Manoma, jog ši organizacija atvirai priešinsis JAV įtakos plėtrai Centrinės Azijos regione.
Kitos šalys šiandien dominuoja diplomatiniuose projektuose, kurie dar neseniai priklausė išimtinai nuo JAV balso.
Kataras vadovauja deryboms dėl taikos susitarimo Libane. Tuo tarpu Turkija moderuoja Izraelio ir Sirijos diskusijas.
Tiesa, JAV ekonomika išlieka triuškinančiai galinga. Keturiolika trilijonų siekiantis BVP yra beveik penkis kartus didesnis už Kinijos BVP.
Nepaisant to, Amerika nebegali brėžti pasaulinės ekonomikos politikos gairių. Čia pakanka vieno pavyzdžio. JAV nepavyksta pasiekti naujo susitarimo Pasaulinėje Prekybos Organizacijoje, kadangi jos siūlomus sprendimus vetuoja Kinija ir Indija.
„JAV privataus sektoriaus įtaka išlieka nediskutuotina“, – mano Gary Hufbaueris iš Peterson Institute for International Economics. „Tačiau JAV nebegali taip lengvai formuoti pasaulinės politikos“.
Daugelis analitikų spėja, jog dabartinė ekonominė krizė privers daugelį valstybių atsisakyti amerikietiškojo rinkos modelio ir pasirinkti autoritariškesnes kapitalizmo atmainas.
Ypač smarkiai JAV turėtų nerimauti dėl silpstančių ryšiu su Europa. Juk praeityje amerikiečiai su europiečiais sutardavo beveik visais klausimais ir kartu sugebėdavo primesti savo pasaulio matymą likusiems žaidėjams.
JAV ir Europai pavyko į praeitį nustumti nesutarimus dėl Irako, tačiau ryškūs ir sunkiai panaikinami lūžiai išlieka.
Pavyzdžiui, nesutariama dėl atsako į klimato kaitos iššūkius bei bendros vizijos, kaip elgtis su atsigaunančia Rusija. Analitikai taip pat prognozuoja nesutarimus dėl bendrų pastangų Afganistane. Europiečiai, atvirkščiai nei amerikiečiai, ne visada laiko šį karą teisingu.
„Galia persveriama ne tik tarp Rytų ir Vakarų, bet ir pačiuose Vakaruose“, – konstatuoja Kupchanas.
