Tuo tarpu JAV viceprezidentas Mike'as Pence'as, viešėdamas Japonijoje, sako, kad Amerika atrems visas Šiaurės Korėjos atakas, o į bet kokių ginklų panaudojimą atsakys triuškinamai ir veiksmingai.
Apie tai, kuo gali baigtis Pchenjano branduolinės ambicijos – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu, Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Hudsono universiteto Vašingtone analitiku Mariumi Laurinavičiumi.
– Šiaurės Korėjai nesėkmingai surengus balistinės raketos bandymą, Mike'as Pence'as pareiškė, kad Vašingtono kantrybė senka ir dėl to gali atsirūgti. Tuo tarpu Šiaurės Korėja grasina branduoliniu karu, jeigu JAV prieš ją imsis veiksmų. Kokios karo galimybės, pone Laurinavičiau?
M.Laurinavičius: Galimybės kilti karui iš abiejų pusių yra, bet jos kol kas minimalios. Kol kas tai yra, sakyčiau, retorikos konfliktas. Jis naudingas abiem pusėms. Reikia pastebėti, kad dabartinę konfrontaciją pirmiausia pradėjo būtent D.Trumpas, tik po to pasirodė atsakomieji Šiaurės Korėjos pareiškimai.
D.Trumpui tai yra naudinga tam, kad parodytų, koks yra stiprus lyderis, ir ypač dabar, kai jo prezidentavimas prasidėjo labai nesėkmingai. Aš kalbu ne apie tuos tyrimus, kurie vyksta dėl Rusijos įtakos rinkimams, o apie tai, kas labiausiai rūpi amerikiečiams: neleidimas įvažiuoti į šalį, kuris buvo du kartus blokuotas teismo, „ObamaCare“ visiškas žlugimas Kongrese. Tai buvo Trumpo rinkimų kampanijos ašis. Abu dalykai visiškai žlugo. Šioje situacijoje jam reikia parodyti, kad yra stiprus lyderis, iš naujo įgyti autoritetą.
– Bet kuriuo atveju, tai pakeitė tarptautinę situaciją. Aktyvūs Donaldo Trumpo veiksmai tiek Sirijoje, tiek retorikoje su Šiaurės Korėja akivaizdžiai skiriasi nuo to, ką darė B.Obama. Pone Kojala, branduolinis ginklas turbūt yra vienintelis šios valstybės santvarkos išlikimo garantas? Kokių tikslų siekia Šiaurės Korėja tokiu provokuojančiu elgesiu?
L.Kojala: Tai jau tęsiasi kelis dešimtmečius. Mes žinome, kad Šiaurės Korėja intensyviai vysto programą ir tas kilometražas, kiek gali pasiekti Šiaurės Korėjos raketos, labai lygiagrečiai auga. Todėl ir kyla papildoma grėsmė JAV, nes puikiai suvokiama, kad netrukus galbūt tos raketos galės pasiekti ir Vašingtoną ar kitus didžiuosius miestus. Šiaurės Korėjos tikslas yra vienas – atgrasyti bet kokį potencialų priešą, ar tai būtų JAV, ar Pietų Korėja, nuo kėsinimųsi į daugybę metų gyvuojantį režimą.
– Šiaurės Korėja per savaitgalį vykusią valstybinę šventę, transliavo vaizdo įrašą, kuriame rodoma simuliacija, kaip Šiaurės Korėjos paleistos raketos susprogdina viena JAV miestų: rodomos suplėšytos Amerikos vėliavos, kapinės ir t. t. Įsivaizduokime tipinį amerikietį, ypač tą, kuris balsavo už Donaldą Trumpą. Tai yra akivaizdus grasinimas ir provokacija, kaip manote, pone Bogdanai? Atrodo, kad Šiaurės Korėja pati prašosi.
R.Bogdanas: Tas filmukas yra skirtas vidaus vartojimui. Žinoma, jis paviešintas tam, kad paerzintų Ameriką. Aš manau, kad kol kas visa tai, kas vyksta, yra labiau propagandiniai pakalbėjimai. Šiaurės Korėja iš tikrųjų neturi tų raketų, kurios galėtų taip toli nuskristi.
Kitas klausimas – ar jie jas turės. Viskas priklauso nuo to, kaip į situaciją žiūrės dvi pagrindinės šalys, susijusios su šia problema – tai Kinija ir JAV. Amerika galvoja, kad jeigu Šiaurės Korėja turės branduolines raketas, kurių kol kas neturi, tai bus tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui. Kinai galvoja, kad Šiaurės Korėja gaminasi tą raketą tik tam, kad apsisaugotų.
– Kinijos retorika keičiasi. Taip, jie ragina abi puses susilaikyti ir negilinti konflikto, bet kartu jie kalba smerkiančiai apie Šiaurės Korėjos veiksmus. Tai galbūt yra tam tikras signalas Amerikai, kaip jūs manote, pone Laurinavičiau?
M.Laurinavičius: Aš manau, kad Kinija šiuo metu žaidžia absoliučiai individualų žaidimą. Jai nerimo tai, ko gero, nekelia, bet Kinija supranta, kad šiame konflikte būtent ji yra svarbiausias partneris ir nuo jos viskas priklauso. Taigi Kinija tiesiog didina kainą.
– Turbūt akivaizdu, kad jokia Vakarų valstybė karinių veiksmų nevykdytų šalia Kinijos sienos. Juk be Kinijos pritarimo tikrai niekas neįvyktų, pone Kojala?
L.Kojala: Prisiminkime Korėjos karą. Kinija paaukojo 200 tūkst. savo žmonių tam, kad apgintų Šiaurės Korėją nuo Pietų Korėjos. Tai – ilgalaikis sąjungininkas, kuris kuria tam tikrą barjerą nuo Vakarų įtakos, kuris vieną dieną priartės ir prie Kinijos sienų. Akivaizdu, kad bus bandoma pasitelkti turimą Kinijos pranašumą. Galų gale, juk apie 80 proc. Šiaurės Korėjos prekybos vyksta būtent su Kinija.
R.Bogdanas: Jeigu konfliktą galiausiai pradėtų Amerika, tai baigtųsi tuo, kad Šiaurės Korėjos nelieka, teritorijas kontroliuoja amerikiečiai ir dar ten jų bazės atsiranda. Ar to reikia Kinijai? Tikrai ne. Vadinasi, jie visiškai nenori, kad iki tokios situacijos būtų prieita. Kinija suinteresuota šią situaciją spręsti kažkaip kitaip. Vienas garsus kinų politologas, viešai kalbėdamas Kinijoje, pareiškė, kad galbūt Kinija darė klaidą viską statydama ant Šiaurės Korėjos kortos, gal vis dėlto Pietų Korėja galėjo būti puikūs Kinijos draugai ir sąjungininkai. Taip Kinijoje drąsiai ir viešai kalbėti, negavus leidimo iš viršaus, niekas jam neleistų.
– Kaip šiame kontekste atrodo tas „armados“, kaip pavadino Trumpas, apsisukimas ir plaukimas kita kryptimi. Kas tai per signalas, pone Laurinavičiau?
M.Laurinavičius: Tai tiesiog parodo, kad iki kažkokių rimtų karinių veiksmų dar labai toli. Manau, kad tai buvo tiesiog nesusipratimas ir komunikacijos klaida. Kalbant apie karinį konfliktą, aš norėčiau pabrėžti, kad yra ne tik Kinija – dar yra Pietų Korėja ir Japonija. Be jų nuomonės, be jų sutikimo ir dalyvavimo vienokia ar kitokia forma, labai abejoju, ar kas nors ryžtųsi bet kokiems veiksmams. Visų pirma, tai yra strateginės sąjungininkės. Antra, Pietų Korėja būtų pirmasis taikinys. Bet kokios atakos prieš Šiaurės Korėją metu pirmiausiai nukentėtų Pietų Korėja. Japonija taip pat yra suinteresuota absoliučiu šio konflikto deeskalavimu.
L.Kojala: Prisiminkime istoriją. Kadaise branduolinio ginklo siekė Kinija. Amerikiečiai tam labai prieštaravo ir buvo svarstomi įvairūs scenarijai, ką tai reikš. Kinija galiausiai įgijo branduolinį ginklą ir su tuo buvo susitaikyta. Tas pats buvo su Pakistanu, Indija ir kitomis šalimis. Dabar turbūt esminis klausimas yra toks – ar Šiaurės Korėja yra kitokia? Ko gero, kitokia. Jų režimas yra specifinis.
– Ir jie tiesiogiai grasina. Kiekvieną dieną.
L.Kojala: Vis tik, matyt, vertinant iš strateginės pusės, kaštai bandant jėga sunaikinti tą programą būtų per daug dideli, kad būtų galima tikėtis to rezultato, kuris patenkintų visas puses. Manau, bus bandoma visais įmanomais būdais neprieiti to karinio etapo slenksčio.
– Pone Laurinavičiau, turbūt negalima lyginti nė vieno kito atvejo su Šiaurės Korėja?
M.Laurinavičius: Nereikia visko taip dramatizuoti. Pentagonas ir absoliučiai visi Amerikos kariškiai teigia vienu balsu, kad bet kurią Šiaurės Korėjos paleistą raketą jų priešraketinis skydas neutralizuos dar labai toli nuo tikslo. Tai yra rizika, bet dėl tos rizikos ir kuriami tokie priešraketiniai skydai. Karinio konflikto rizika su tokiu neprognozuojamu partneriu yra ne ką didesnė.
– Šiaurės Korėja yra turbūt labiausiai militarizuota valstybė pasaulyje, kalbant apie gyventojų skaičių ir kariuomenės dydį. Tačiau jos karinė galia vertinama labai abejotinai. Tai, atrodo, yra tiesiog milžiniška pėstininkų kariuomenė ir tiek, ar ne, pone Kojala?
L.Kojala: Tikrai taip, bet jų raketos ir visa kita ginkluotė yra nutaikyta į Pietų Korėją ir kitas regiono valstybes, kurias gina amerikiečiai. Akivaizdu, kad nuostoliai būtų milžiniški. Bet koks karo scenarijus turbūt nėra toks, kuris būtų efektyviausias kaštų ir naudos prasme. Taip, mes galime sakyti, kad Šiaurės Korėjos režimas yra izoliuotas, atrodo beprotiškai ir mes negalime jo suvokti, bet dažnai tokie režimai būna ir be galo racionalūs. Jie gali skatinti psichozę, jie gali rodyti vaizdo įrašus, kuriuose sprogina Vašingtoną ir Niujorką, bet kartu nedaryti nieko, kas sukeltų grėsmę jų pačių išlikimui.
