„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ekspertas: ne tik Rusija gali užsimanyti Arkties

Pasaulio istorija rodo – kai atsiranda pretenzijos į teritorijas, kyla kariniai konfliktai, komentuodamas Rusijos planus įsitvirtinti Arktyje, sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka. Jis prideda, kad pagunda užkariauti Arktį gali kilti daugeliui valstybių.
Arkties vandenynas
Arkties vandenynas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

„Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms“, – vardija S. Katuoka.

– Kam dabar priklauso Arktis ir kas gali į ją pareikšti teises?

– Visų pirma, norint atsakyti į šį sudėtingą klausimą, reikėtų pasakyti, kas yra Arktis. Arktis, mano manymu, yra šiaurinė Žemės rutulio dalis, jungianti Arkties vandenyną ir jam priklausančias jūras: Grenlandijos, Barenco, Karos, Laptevų ir t. t. Tai jūros, kurios yra sudėtinė Arkties vandenyno dalis. Taigi, Arktis – pasaulinio vandenyno dalis.

– Bet į ją pretenduoja ne visos valstybės, o tik tam tikros. Kiek iš viso jų yra?

– Iš tikrųjų reikėtų paaiškinti, ar gali valstybės pretenduoti į Arktį ir kokia susiklostė valstybių praktika. Dar 1921 m. Kanados vyriausybė pareiškė pretenzijas į tam tikrą Arkties dalį. Prie Arkties vandenyno prieina penkios valstybės. Kadangi Arktis padengta ledu, tai yra tarsi tų valstybių tąsa.

Kanados pavyzdžiu buvo pasiūlyta įkurti sektorius. Taigi būtų sukurti penki sektoriai. Ar visos valstybės tuos sektorius pripažįsta? Ne. Po Kanados pareiškimo Sovietų Sąjunga iš karto pareiškė pretenzijas į Arktį, o Sovietų Sąjungos tęsėja dabar yra Rusija. Ji irgi palaiko šias pretenzijas. Norvegija kategoriškai atsisako sektorinių pretenzijų. Norvegija laikosi pozicijos, kad Arktis yra pasaulinis vandenynas.

1982 m. buvo priima Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, kuri sukonkretino, koks režimas gali būti taikomas jūroms. Vis dėlto laikausi koncepcijos, kad, jeigu tai yra Arkties vandenynas, tai ši konvencija turi būti taikoma.

– Rusija deda milžiniškas ir, ko gero, galima sakyti, agresyvias pastangas dėl Arkties įsisavinimo. Pasauliui ji parodo, kad eina pirma ir siekia įtvirtinti savo vaidmenį. Kodėl?

– Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms.

Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių

– Tai – milžiniškos atsargos.

– Milžiniškos. Jeigu kalbėtume apie dujų kiekį, kuris yra Arktyje, tai sakoma, kad Arktyje yra truputį mažiau kaip 30 proc. viso dujų kiekio, kurį turi pasaulis. O jeigu dar paminėsime auksą, deimantus, geležies rūdą ir t. t.? Štai – Arkties atsargos. Argi neverta dėl to pakovoti?

– Priėjimas prie tų atsargų nėra paprastas. Reikia nepamiršti, kad viską dengia storas ledo sluoksnis.

– Taip. Priėjimas komplikuotas, bet yra tam tikros tendencijos. Pirmoji – atšilimas. Ledo storis mažėja. Antra – šalys jau yra techniškai pasirengusios eksploatuoti šias atsargas. Rusija prieš keletą metų siuntė ekspediciją, vykdė žvalgybą po vandeniu. Ji gavo labai neblogus rezultatus.

– Dabar, remdamasi tais rezultatais, tiesiog bando pasisavinti visus tuos turtus?

– Manau, kad Rusija negali pasisavinti tų turtų, nes Rusija yra 1982 m. Jūrų teisės konvencijos šalis. Kad būtų paprasčiau suprasti, galiu paklausti – ar kokia nors valstybė gali pasisavinti mūsų mėgstamą, mylimą Baltijos jūrą? Atsakymas – nė viena valstybė tokios teisės neturi. Tiesa, Lietuvos valstybė turi teisę į tam tikrą dalį Baltijos išteklių, nes ji yra pakrantės valstybė. Jeigu Rusiją traktuojame kaip [Arkties] pakrantės valstybę, ji irgi turi teisę į tam tikrą dalį išteklių.

 Manau, kad Rusija negali pasisavinti tų turtų, nes Rusija yra 1982 m. Jūrų teisės konvencijos šalis

– Tos valstybės, kurios pretenduoja į Arktį, – Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – turi apsibrėžti sienų ribas Arkties regione?

– Labai teisingai. Reikia nubrėžti jūrines sienas. Paprastai 80 proc. visų išteklių vandenyje yra 200-ų jūros mylių atstumu nuo kranto, tačiau 20 proc. yra už 200 mylių. Kam priklauso už 200 jūrmylių esantys ištekliai? Paprastai tarptautinėje teisėje sakoma, kad šis turtas yra bendras žmonijos palikimas. Į jį gali pretenduoti visos pasaulio valstybės. Taip pat – ir Lietuva.

– Tai kiek mes galėtume tikėtis?

– Galiu pasakyti, kad, jeigu sektorinį principą pripažino, kaip sakiau, Kanada, Rusija, tai kitos valstybės to nepripažįsta. Norvegija nepripažįsta sektorinio principo ir dar 1920 m. pasiūlė valstybėms pasirašyti taip vadinamą Špicbergeno salyno sutartį. Ši sutartis, jeigu ją pasirašo kitos valstybės, leidžia naudotis visais ištekliais, kurie yra Špicbergeno salyne: gaudyti žuvis, krevetes, eksploatuoti naftą, jeigu atrandi. Salynų atžvilgiu, suverenitetas taikomas Norvegijai, o išteklius ji leidžia naudoti visoms valstybėms. Norvegija traktuoja, kad tai – bendras žmonijos palikimas. Labai gražus gestas. Lietuva 2012 m. pasirašė šią sutartį su Norvegija ir vienas Lietuvos laivas gaudo krevetes Špicbergeno saloje arba salyno ribose.

– Jeigu žiūrėtume į Rusijos veiksmus – neseniai ten surengtos karinės pratybos. Ką tai sako?

– Rusijos karinės pratybos sako, kad tai – agresyvus poelgis. Desantininkų išmetimas Arktyje, manevrai ne tik demonstruoja galią, bet ir tam tikrą poziciją. Rusija sako – mes ginsime interesus, susijusius su Arktimi. Bet šioks toks atsakas irgi buvo padarytas. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus. Į tai įsitraukė ir NATO, ir ne NATO valstybės. Pavyzdžiui, Suomija įsitraukė kaip ne NATO valstybė. Vyksta rungtyniavimas.

– Ar gali dėl Arkties kilti karas?

– Labai nenorėčiau atsakyti teigiamai. Norėčiau atsakyti neigiamai, bet, sekdamas pasaulio istoriją, galiu atsakyti – jeigu yra teritorinės pretenzijos, visada kyla ginkluoti konfliktai. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo teritorinių pretenzijų. Antrasis pasaulinis karas – taip pat.

– Ar tikite, kad teisiniu keliu vis dar galim pasidalinti Arktį?

– Tikiu. Visų pirma, teisinis pagrindas yra 1982 m. Jūrų teisės konvencija. Šios konvencijos šalimis yra 176 valstybės. Vadinasi, su ta tvarka, kurią įtvirtina konvencija, sutinka iš esmės visos pasaulio valstybės, išskyrus kelias.

– Ar galutinis derybų rezultatas priklausys nuo to, kiek Vakarų valstybės bus vieningos, o ne veiks po vieną?

– Be abejo, vienybėje – jėga. Kai yra bendra pozicija, tada lengviau pasiekti konsensusą ir su priešinga komanda.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs