„Jie siekia taikos ir nori gyventi kitokioje bendruomenėje, kurioje tą taiką galėtų turėti. Taigi visi tie pabėgėliai, kurie atvyksta į skirtingas Europos šalis, mums yra sąjunginės jėgos, [...] nes jie jauniems žmonėms, kurie galbūt nori vykti į Siriją ar Iraką ir prisijungti prie „Islamo valstybės“, gali papasakoti apie realybę, kuri laukia ten nuvykus“, – teigia jis.
– Kurie žmonės šiandien mažiausiai atsparūs radikalizmui?
– Moksliniai tyrimai rodo, ir su tuo mes susiduriame dirbdami, kad rizikos grupėje yra tie žmonės, kurie jaučiasi esą nuošalyje ir nesijaučia bendruomenės, jų aplinkos dalimi. Jie ieško draugystės, nori kažkam priklausyti.
– Sakote, kad didžiausia grėsmė įsitraukti į radikalizmą yra tiems, kurie labiausiai marginalizuojami. Juk tokių grupių yra visur. Kaip atsitinka, kad islamo pasaulyje marginalizuojami žmonės įsitraukia į radikalią veiklą?
– Taip, žmonės marginalizuojami įvairiose grupėse, tačiau islamo pasaulyje arba musulmonų bendruomenėse skiriasi politinės ir socialinės sąlygos. Tokiose bendruomenėse trūksta laisvių, ir vienas iš būdų pasipriešinti egzistuojančiai sistemai – tapti radikaliu oponentu. Žinoma, oponentai gali remtis kairiosiomis ar liberaliomis pažiūromis, bet taip pat kaip opozicija egzistuojančiai sistemai gali iškilti ir nuostatų, kurios suformuotos politinių idėjų, besiremiančių religija.
– O kiek atsparūs radikalizmui yra tie musulmonai, kurie gyvena Vakaruose? Be to, dabar bus galima kalbėti ir apie Rytus, nes tai viena pagrindinių baimių toje pačioje Lietuvoje, kai kalbama apie musulmonus, kurie atvyks čia kaip pabėgėliai.
– Pirmiausia, svarbu suprasti, kad žmonės, kurie bėga iš Sirijos, Irako ar kitų pasaulio vietų, bėga nuo karo – jie nebėga tam, kad sukurtų karą, jie bėga, nes jau per daug nuo jo prisikentėjo. Jie siekia taikos ir nori gyventi kitokioje bendruomenėje, kurioje tą taiką galėtų turėti. Taigi visi tie pabėgėliai, kurie atvyksta į skirtingas Europos šalis, mums yra sąjunginės jėgos, jei taip galima pasakyti, nes jie jauniems žmonėms, kurie galbūt nori vykti į Siriją ar Iraką ir prisijungti prie „Islamo valstybės“, gali papasakoti apie realybę, kuri laukia ten nuvykus.
– Kokie yra modernūs būdai, kuriais radikalios grupės bando užverbuoti kuo daugiau žmonių?
– Radikalios grupuotės pasitelkia šiuolaikinę komunikaciją – jos labai stiprios viešųjų ryšių srityje. Grupuotės naudoja socialinius tinklus („Twitter“, „Facebook“, „WhatsApp“ ar „Youtube“), todėl jiems labai lengva komunikuoti ir pasiekti auditoriją. Nebereikia siųsti įrašų į radijo, televizijos stotis ar laikraščių redakcijas – jos paprasčiausiai viską, ką nori, įkelia į internetą ir pasiunčia norimą žinią.
– Vadinasi, internetas daro tam tikrą paslaugą?
– Taip, žinoma. Ir mums reikėtų pasitelkti internetą atsakui.
– O kaip konkrečiai?
– Paprasčiausiai reikia tą pradėti daryti, tačiau sunku gauti paramą idėjoms, kurios jau egzistuoja. Turime mažų grupių, nevyriausybinių organizacijų, kurios pačios bando tai daryti ir internete sukurti atsvarą radikalų siunčiamoms idėjoms. Tačiau radikalių grupuočių komunikacija šiuo metu yra daug sėkmingesnė, nes jos šią komunikacijos formą pritaikė anksčiau.
– Kaip paaiškintumėte žmonėms, kurie nedaug susidūrę su islamu, skirtumą tarp islamo ir radikalaus islamo?
– Tai labai paprasta ir kartu sudėtinga paaiškinti. Sakykime, kad ši radikali politinė ideologija yra taip pat nusistačiusi prieš musulmonus, jų bendruomenes ir musulmonų valstybes, nes radikalios grupės vadovaujasi tokiomis idėjomis, kurios netinka ir prieštarauja tiek musulmonų, tiek nemusulmonų vertybėms, todėl radikalai kovoja su abiem grupėmis.
