Paulą Heap ir Joelį Coe skiria 6,4 tūkst. kilometrų. Jie nėra pažįstami, bet turi daug ką bendro – šiuos žmones vienija toks pats įsiūčio jausmas.
Ji, Paula, balsavo už „Brexit“, o jis, Joelis, lapkritį ketina balsuoti už D.Trumpą.
Paula gyvena Anglijos šiaurės vakaruose, Prestono mieste, kuriam skaudžiai smogė tekstilės pramonės nuosmukis. Joelis kaip tik ir užsiima tekstile – jo gamykla stūkso nedideliame miestelyje JAV Tenesio valstijoje. Fabrikas – paskutinis visame regione.
P.Heap mano, kad globalizacija sukūrė daug laimėtojų ir daug pralaimėjusiųjų, o Prestonas atsidūrė tarp pastarųjų. Britė apibūdina ES kaip „imperiją“, kuri nekuria klestėjimo ir tik viską reguliuoja.
P.Heap moto tikrai galėtų būti „Vėl padarykime Britaniją didžia“ – panašiai skamba D.Trumpo kampanijos prieš prezidento rinkimus šūkis.
Ją erzina būriai imigrantų ir didėjantis spaudimas darbo rinkai bei sveikatos apsaugos sistemai. Karjeros konsultantė Paula neabejoja: „Mes turime kontroliuoti imigraciją.“
P.Heap moto tikrai galėtų būti „Vėl padarykime Britaniją didžia“ – panašiai skamba D.Trumpo kampanijos prieš prezidento rinkimus šūkis.
Būtent D.Trumpą palaiko J.Cole'as. Šis raumeningas raudonbarzdis kaltina Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimą dėl to, kad darbo vietos tekstilės pramonėje buvo perkeltos iš Tenesio į Meksiką.
Nori uždaros ekonomikos
„Už D.Trumpą balsuosiu dėl to, kad jis niekada nebuvo politikoje. O Hillary Clinton yra nupirkusios didžiosios korporacijos, ji yra korumpuota“, – dėsto J.Cole'as, kuris balsuotų ir už Bernie Sandersą: „Abu kandidatai kovoja prieš sistemą.“
Amerikietis nežino daug apie Jungtinę Karalystę, bet sako jaučiantis, kad jo kova susijusi su britų sprendimu balsuoti už pasitraukimą iš ES: „Gerai, kad Britanija išstos. Kiekviena šalis turi savo tapatybę.“
„Pikto rinkėjo“ fenomenas, regis, sparčiai plinta Vakarų demokratijose. Vis daugiau žmonių piktinasi politiniu ir verslo elitu, tradicinėmis politinėmis partijomis, tradicine žiniasklaida, pasisako prieš laisvąją prekybą ir, žinoma, imigraciją.
Tarp tokių rinkėjų – daug vadinamųjų Brexiterių, taip pat D.Trumpo rėmėjų JAV ir M.Le Pen šalininkų Prancūzijoje.
Euroskeptikai Jungtinėje Karalystėje per kampaniją prieš referendumą vis kartojo: „Susigrąžinkime kontrolę“. Toks šūkis tinka daugeliui „piktų rinkėjų“ visame pasaulyje – laikais, kai susitarimai dėl laisvosios prekybos vis sudėtingesni, o eurokomisarų niekas nepažįsta, žmonės rodo jau pasiilgę sienų, nacionalinių įstatymų ir uždarų ekonomikų.
Kaip pastebi „Der Spiegel“, toks fenomenas nėra visiškai naujas. Tačiau būtent šiemet, nesibaigiant finansinėms krizėms, drebant Viduriniams Rytams, tęsiantis migrantų krizei, įsiūtis tapo toks matomas. O internetas virto vieta, kur toks įtūžis tiesiog klesti.
Finansinė impotencija
Dabar tai, kas dar neseniai atrodė neįmanoma, atrodo tikėtina. Britai pasitrauks iš ES? Procesas turi netrukus prasidėti. D.Trumpas – kitas JAV prezidentas? Tikriausiai ne, bet kas žino?
Be to, į Prancūzijos prezidentus nusitaikiusi M.Le Pen, o dabar jau galima klausti, kas nutiktų su ES, jei referendumus dėl tolesnės narystės Bendrijoje nuspręstų surengti ir austrai ar olandai.
Rinkėjai nebėra nuspėjami, o pastaraisiais metais vis daugiau jų atsisuka į naujus populistinius judėjimus. Pastarieji savo ruožtu autoritariniai, ksenofobiniai ir pasižymi gana agresyviu nacionalizmu.
D.Trumpą, M.Le Pen ar Nigelą Farage'ą dažniausiai renkasi neišsilavinę vyresnio amžiaus žmonės iš provincijos ar iš sunykusių pramonės centrų.
Kokie tie rinkėjai? D.Trumpą, M.Le Pen ar Nigelą Farage'ą dažniausiai renkasi neišsilavinę vyresnio amžiaus žmonės iš provincijos ar iš sunykusių pramonės centrų. O tai daug ką pasako apie pasaulį, kuriame kaip niekada daug ne tik pinigų, bet ir žmonių, negaunančių jokios naudos.
„Globalizacijos naudą visuomenės dalys jaučia nevienodai, – teigia Brookingso instituto JAV politologas Williamas Galstonas. – Tie pliusai sunkiai pasiekia viduriniąją ir darbininkų klases.“
Antai nuo 1999 metų vidutinės metinės amerikiečių šeimos pajamos nukrito maždaug 5 tūkst. dolerių – iki 53,6 tūkst. dolerių 2014-aisiais. Ekonomistai dabartinę ekonominę situaciją Amerikoje vadina gana šiurkščiai: finansine impotencija.
Amerikietiškoji svajonė žada galimybę praturtėti kiekvienam. Deja, realybė kitokia: 400 amerikiečių turi tiek turto, kiek du trečdaliai kitų JAV gyventojų.
O praėjusią savaitę paskelbta, kad net 71 proc amerikiečių tiki, jog ekonominė sistema tarnauja „tam tikroms grupėms“. Tą patį aiškino demokratų pretendentas tapti kandidatu į JAV prezidentus B.Sandersas, kurio retoriką tuoj pat perėmė D.Trumpas.
„Globalizacijos banga nuplovė mūsų viduriniąją klasę“, – neseniai per vieną mitingą sutrimitavo D.Trumpas, o tokį sakinį tikrai galėjo ištarti ir M.Le Pen ar milijonai už „Brexit“ balsavusių britų.
Darbininkai pluša Azijoje
Amerikoje tokie žmonės pasisako prieš Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimą, sutartis tarp JAV ir Azijos šalių, Transatlantinę laisvos prekybos sutarties tarp JAV ir Europos Sąjungos.
Visi šie susitarimai arba jau palengvino, arba palengvins prieigą prie užsienio rinkų korporacijoms. Tiesa, daug žmonių kaltina politikus, kad šiais dokumentais naikinamos darbo vietos.
Kaip teigia Brookingso instituto tyrėjas W.Galstonas, Kinijos priėmimas į Pasaulio prekybos organizaciją 2001 metais „atvėrė duris įvairiausiam importui“.
Kitaip tariant, globalizacija kuria klestėjimą, bet taip pat keičia pasaulį. Postindustrinių šalių gamyklos dabar įsikūrusios ne Vakaruose, o Kinijoje, Malaizijoje ar Taivane. Darbininkai pluša nebe Mančesteryje ar Detroite, o Kvala Lumpūre ar Vuhane.
Tokie struktūriniai pokyčiai reiškia, kad Vakaruose reikia nebe patyrusių darbininkų – ilgamečio ekonomikos stuburo, o naujų sugebėjimų turinčios darbo jėgos – kosmopolitiškų žmonių su aukštuoju išsilavinimu, mokančių naudotis kompiuteriu, nebijančių keisti gyvenamąją vietą. Jungtinėje Karalystėje tokie žmonės balsavo už pasilikimą ES.
Tad šiandien politiniuose debatuose linijos brėžiamos ne pagal pažiūras. Vienoje pusėje – tie, kurie iš modernizacijos išlošė, o kitoje – pralaimėjusieji. Vieni tiki pasauliu be barjerų ir iš jo pelnosi, o kiti mano, kad pasaulis juos paliko paraštėje.
Rinkėjai jaučiasi užmiršti
Brexiteriai ir pasiekė ekonomine padėtimi nusivylusią Vidurio ir Šiaurės Angliją. Referendumo rezultatai išryškino priešpriešą tarp klestinčio Londono ir atsiliekančios provincijos, kur sunykus pramonei pinigų tiesiog nebėra. Ten tirpsta ir darbo vietos.
Prancūzijoje darbininkams jau ne vienerius metus atstovauja „Nacionalinis frontas“ (NF). Ši ultradešiniųjų partija irgi žadina į praeitį pasitraukusios šalies ilgesį – šalies, kurioje gyvena mažiau imigrantų, o valdžia kontroliuoja ekonomiką.
NF lyderė M.Le Pen mėgsta kalbėti apie „pamirštus“ prancūzus, kurie ir yra jos rinkėjai. Partija nepaprastai populiari buvusiuose pramonės centruose Prancūzijos šiaurėje, taip pat – palyginti skurdžiuose pietuose.
Tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Prancūzijoje, „pikti rinkėjai“, priešingai nei išsilavinęs elitas, sako, kad jaučia imigrantų grėsmę konkurencinėje kovoje dėl darbo vietų. Ne išimtis – ir Amerika, kur neišsilavinę baltieji pyksta dėl ispanakalbių.
„Pikti rinkėjai iš tiesų jaučiasi užmiršti. Pastaraisiais metais Vakarų demokratijose net nesvarbu, ar vadovauja centro dešinieji, ar centro kairieji, – mano W.Galstonas. – Tradicinės partijos nesugeba pateikti tinkamo recepto, kaip susidoroti su globalizacijos efektais.“
George'as Monbiotas: „Išsprogo daug metų besikaupusi ekonominės oligarchijos žaizda. Balsavimo rezultatas buvo įsiūčio klyksmas.“
Kairuoliškų pažiūrų britas žurnalistas George'as Monbiotas „The Guardian“ pabandė paaiškinti, kodėl daugybę britų patraukė „Brexit“ stovyklos šūkis: „Susigrąžinkime kontrolę“: „Taip išsprogo daug metų besikaupusi ekonominės oligarchijos žaizda. Balsavimo rezultatas buvo įsiūčio klyksmas.“
„Kai žmonės mano, kad jų pasaulis nyksta, jie tampa lengvu grobiu faktų nemėgstantiems demagogams, kurie kaltina imigrantus. Elitas persistengė, tad dabar istorija juda priešinga kryptimi. Menkiau išsilavinusios masės turi uždaresnės, protekcionistinės ateities viziją“, – pridūrė „The New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas.
Net garsus JAV skiltininkas Thomas Friedmanas, šiaip jau sveikinantis globalizaciją, padarė panašią išvadą: „Žmonėms dėl kažko labai neramu. Mes globalizavome prekybą ir gamybą, įdarbinome robotus, dirbtinį intelektą. Bet visa tai apsvaigino žmoniją, kuri neberanda vietos“.
Sugeba perteikti pyktį
O tokie populistai kaip D.Trumpas ar M.Le Pen dabar netgi priverčia tradicinius politikus keisti retoriką ir bandyti patraukti nusivylusius rinkėjus.
„Tačiau kovoti su populistais sunku, – pastebi „Der Spiegel“. – Pikti rinkėjai populistus renkasi ne dėl jų programų, o dėl to, kad mano, jog tokie kandidatai įtikinamiau perteikia paprastų žmonių pyktį.
Jiems nerūpi galimos pasekmės – kad gali pablogėti ekonominė situacija. Jie netiki niūriomis prognozėmis, nes yra įsitikinę, kad ir taip yra skriaudžiami.“
Tvora ties JAV ir Meksikos pasieniu, kurią žada pastatyti D.Trumpas, neišspręs jokių konkrečių problemų. Tačiau ji taptų galingu simboliu.
Brexiteriai galbūt nebūtinai troško palikti ES, bet irgi norėjo pasiųsti žinią: „Ei! Mes čia. Skaitykitės su mumis. Padarykite ką nors dėl mūsų. Mums jūs jau atsibodote.“ Gali būti, kad „piktų rinkėjų“ era tik prasideda.
