Iki kovo 23 d. teroristinio išpuolio prekybos centre pietinėje Prancūzijos dalyje E.Macronas planavo pradėti naują europinio lygmens politinę kampaniją. Dabar oficiali kampanijos pradžia atidėta, bet išliko esminiu E.Macrono prezidentavimo ir naujos valdžios sampratos projektu.
E.Macrono „Didysis žygis dėl Europos“ primena programą, kuria jis 2017 m. įveikė vyraujančias Prancūzijos politines partijas ir pavertė savo judėjimą „Pirmyn, Respublika!“ politine jėga. Jis nurodys dešimčiai ministrų ir 200 parlamentarų per pusantro mėnesio išsiaiškinti, ką prancūzai mano apie Europą ir europinius klausimus. Remiantis surinktais duomenimis bus sukurta platforma, padėsianti įveikti populistus 2019 m. rinkimuose į Europos Parlamentą.
E.Macronas įtikino ir visas kitas ES valstybes nares (išskyrus Vengriją ir Jungtinę Karalystę) atlikti panašias viešąsias konsultacijas. Tikimasi, kad jos paklos pamatus Europos Sąjungos lygmens reformoms, kurias Prancūzijos prezidentas pasiūlė praėjusiais metais sakydamas svarbias kalbas Atėnuose ir Sorbonoje.
Norint suvokti E.Macrono ambicijų mastą, reikia pasigilinti į principus, kuriais jis grindžia savo pasaulėžiūrą ir požiūrį į politiką. Nedaugelis supranta E.Macrono mąstyseną geriau nei prancūzų istorikas ir filosofas Francois Dosse. Jis ne tik dėstė E.Macronui Paryžiaus politinių studijų institute XX a. paskutiniame dešimtmetyje, bet ir supažindino jį su intelektiniu auklėtoju prancūzų filosofu Pauliu Ricoeuru, kuriam E.Macronas dvejus metus dirbo tyrimų asistentu.
Neseniai F.Dosse išleido knygą apie E.Macroną ir P.Ricoeurą, kurią pavadino „Filosofas ir prezidentas“ (Le Philosophe et le President). Prieš kelias savaites šio straipsnio autorius aplankė F.Dosse jo bute Paryžiuje, kad aptartų naujausią kūrinį, ir šis paaiškino, kad E.Macrono požiūris į europines reformas iš esmės grindžiamas dviem esminėmis P.Ricoeuro idėjomis.
Kaip iškepti kiaušinienę nesudaužant kiaušinių
Pirmoji jų yra sutarimas nesutariant. Iš pažiūros šis pretenzingas terminas skamba kaip „kiaušinienės kepimas nesudaužant kiaušinių“, bet, kaip sako F.Dosse, iš tiesų stengiamasi pasinaudoti dviejų prieštaringų požiūrių priešprieša – kitaip nei Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio metode, pagal kurį ieškoma skirtingų polių sintezės. Tai, kad E.Macronas taiko P.Ricoeuro modelį, akivaizdu, nes kalbėdamas apie lygiagrečius pasiūlymus dėl vidaus reformų dažnai kartoja posakį „en même temps“ (liet. – tuo pat metu).
Panašiai atrodo, kad E.Macrono Europos vizijoje dera nesuderinami dalykai: jis planuoja drauge išsaugoti valstybių narių suverenumą ir stiprinti ES integraciją. Instituciniu požiūriu tai reiškia paramą tarpvalstybiniams organams, bet taip pat bus suteikta daugiau lankstumo srityse, kur nacionalinės vyriausybės labiau pasirengusios spręsti problemas nei Briuselis.
Gynybos politikoje E.Macronas nori bendradarbiauti pagal esamas ES sutartis ir remia pasiūlymus dėl Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) sutarties bei Europos gynybos fondo. Tačiau taip pat jis tikisi praplėsti esamus ES ir net NATO susitarimus įsteigiant Europos intervencijos iniciatyvą, kuri veiktų drauge su Didžiąja Britanija, JAV ir kitų sąjungininkų ekspedicinėmis pajėgomis.
Migracijos klausimais E.Macronas norėtų drauge stiprinti išorinių Europos sienų apsaugą ir užtikrinti, kad pabėgėlių naštą pasidalytų visos ES šalys. Kol kas jis spaudžia valstybes nares pasirašyti sutartį dėl pabėgėlių kvotų, bet mano, kad tolimesnėje ateityje derėtų labiau suvienodinti prieglobsčio sistemas arba net įsteigti centrinę ES prieglobsčio agentūrą.
E.Macronas taip pat tikisi suderinti prieštaringas idėjas dėl euro. Prancūzijoje jis stumia reformas, kurios sumažintų finansinių krizių plitimo pavojų, ir drauge ragina sudaryti bendrą euro zonos biudžetą bei paskirti finansų ministrą, kad pinigų sąjunga taptų atsparesnė būsimiems sukrėtimams.
Kalbant apie kitas sritis, E.Macronas nori sustiprinti inovacijas skaitmeniniame sektoriuje įsteigdamas europinę tarnybą, panašią į JAV Pažangių gynybos projektų agentūrą (DARPA). Drauge jis norėtų skaitmeniniame amžiuje apsaugoti nacionalinį suverenitetą stiprindamas reguliavimą ir diegdamas bendrą fiskalinį metodą.
Nauja Europa
Antroji P.Ricoeuro idėja, kuria Prancūzijos prezidentas grindžia savo pasaulėžiūrą, yra Europos „persteigimas“. Pirmoji europinės integracijos banga daugiausia buvo ekonominė, o E.Macronas norėtų susitelkti į politiką ir kultūrą pradėdamas nuo kitąmet vyksiančių Europos Parlamento rinkimų.
Žvelgdamas į ES politikos areną E.Macronas mato išsikvėpusį partijų kartelį, kurį bus nesunku įveikti panašiai kaip Prancūzijos sistemines partijas 2017 m. Pavyzdžiui, E.Macronas pašiepia centro dešinės Europos liaudies partiją klausdamas, kaip kuri nors parlamentinė frakcija gali vadintis krikščionimis demokratais, kai jai priklauso buvusio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano partijos.
Taip pat E.Macronas pripažįsta, kad būtina užpildyti žiojinčią tuštumą, kurią paliko Europos centro kairės nuosmukis, kurį tik sustiprins Jungtinės Karalystės leiboristų partijos parlamentarų pasitraukimas šaliai išstojus iš ES. Jis svarsto galimybę tuo tikslu sukurti europinį judėjimą „Pirmyn!“, kuris iškeltų savo kandidatą į Europos Komisijos prezidento postą. Tiesą sakant, jau kurį laiką kalbama, kad šiam vaidmeniui tiktų už konkurenciją atsakinga Europos Komisijos narė Margrethe Vestager.
Iš pradžių makronistai planavo pritraukti atsimetėlių iš kitų partinių frakcijų, o paskui susivienyti su kairiųjų pažiūrų Liberalų ir demokratų aljansu už Europą. Bet europinio judėjimo „Pirmyn!“ steigimas gali reikšti, kad tikriausiai bus bandoma įveikti ir šią frakciją. Bet kuriuo atveju Vokietijos kanclerė Angela Merkel sieks, kad Komisijai vadovautų konservatyvus kandidatas, todėl E.Macronas gali tuo pasinaudoti derėdamasis dėl nuolaidų kitais klausimais.
Daug kas dar ateityje, bet jau dabar aišku, kad E.Macronas į Europos politiką neša naują mąstyseną. Jo nuomone, Europoje suverenitetas įmanomas tik ES lygmeniu, rašo Europos tarptautinių santykių tarybos direktorius.
