Briuselis nerimauja, kad internete skelbiama dezinformacija paskatins populizmo bangą, kuri, kaip mano pareigūnai, iškraipė „Brexit“ referendumo rezultatus ir Donaldui Trumpui atvėrė kelią į Baltuosius rūmus.
„Egzistuoja išorinės prieš Europą nusiteikusios jėgos, kurios siekia – atvirai arba slapta – daryti įtaką demokratiniams europiečių pasirinkimams“, – neseniai perspėjo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas.
Tai, anot jo, „pasakytina ir apie „Brexit“ bei nemažai rinkimų kampanijų visoje Europoje“.
Gegužės 23–26 dienomis europiečiai rinks Europos Parlamento narius. Paskutinėmis rinkimų kampanijos savaitėmis pareigūnai nerimauja, kad oponentai, įskaitant Maskvą, mėgins skleisti melagingų naujienų, kurioms plisti padės socialiniai tinklai.
O tai gali suteikti paramos įvairioms populistinėms atskalūniškoms partijoms, didinti elektorato susiskaldymą ir kenkti tikėjimui demokratija ar ES institucijomis. Kai kas šį reiškinį net vadina valstybės vadovaujama ataka.
„Turima tvirtų įrodymų, kad Rusija yra pirminis dezinformacijos Europoje šaltinis, – gruodį perspėjo Europos Komisijos vicepirmininkas ir buvęs Estijos premjeras Andrusas Ansipas. – Dezinformacija yra dalis Rusijos karinės doktrinos ir jos strategijos skaldyti ir silpninti Vakarus.“
Turima tvirtų įrodymų, kad Rusija yra pirminis dezinformacijos Europoje šaltinis, – gruodį perspėjo Europos Komisijos vicepirmininkas ir buvęs Estijos premjeras Andrusas Ansipas.
Visuomenės pasitikėjimas nacionalinėmis ir ES institucijomis tradicinėje žiniasklaidoje jau yra žemas. O interneto vartotojai, siekiantys užsidirbti iš reklaminių pranešimų paspaudimų, atrado melagingų naujienų rinką. Pridėkite tai prie valstybės vadovaujamos propagandos ir virusinio „Facebook“, „Twitter“ ir „YouTube“ poveikio ir turite tobulą trikdymo procesą.
Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenės reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Marija Gabriel tai vadina „nematoma rykšte“, kuri „įsibrauna į mūsų piliečių gyvenimus ir daro įtaką mūsų nuomonėms ir sprendimų priėmimui“.
„Valstybinė cenzūra“
Atsižvelgusi į nujaučiamą grėsmę, Europos Komisija parengė valstybėms narėms skirtas gaires ir jas paragino remti kokybišką žurnalistiką arba dirbti su nepriklausomais faktų tikrintojais.
Kovą taip pat buvo sukurta „išankstinio perspėjimo sistema“, kad ES narės galėtų realiu laiku dalytis informacija apie „koordinuotas užsienio veikėjų pastangas manipuliuoti“ demokratiniais debatais.
Europos išorės veiksmų tarnyba – EK užsienio reikalų padalinys – turi maždaug penkiolikos žmonių komandą, kuri fiksuoja ir analizuoja prieš ES nukreiptas dezinformacijos kampanijas. Jų interneto svetainė „EU vs disinformation“ (ES prieš dezinformaciją) (https://euvsdisinfo.eu/) teigia jau paneigusi daugiau nei 5 tūkst. melagingų naujienų, daugiausia susijusių su Rusija.
Tačiau šio padalinio ištekliai yra nedideli.
Be to, Europos politikos centro ekspertas Paulas Butcheris neseniai paskelbtoje ataskaitoje pažymėjo, kad valstybinių žvalgybos tarnybų ar ministerijų įtraukimas į tokias kampanijas gali duoti priešingų rezultatų, nes gali paskatinti įtarimų dėl cenzūros ir „dar labiau sustiprinti kalbas apie kultūrinį karą tarp „sistemos“ ir „liaudies“.
Anot jo, "struktūrinį pasipriešinimą dezinformacijai galima sukurti pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir privataus sektoriaus pastangomis“ ir tai būtų geriau už valstybinę kovą su propaganda.
„Pirmasis pasaulyje“
Europos institucijos pastaraisiais mėnesiais vis aktyviau ragina internetines platformas prisiimti daugiau atsakomybės už milijonams žmonių skelbiamą turinį.
Dalis šalių, kaip antai Prancūzija, nusprendė priimti naujų įstatymų, o Europos Komisija ėmėsi kalbėti su interneto milžinėmis.
Praėjusiais metais „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“ su Briuseliu pasirašė geros praktikos kodeksą, kuris, anot M.Gabriel, yra „pirmasis pasaulyje“.
Šiame kodekse numatytas interneto pramonės įsipareigojimas užtikrinti politinės reklamos skaidrumą, blokuoti fiktyvias paskyras ir „demonizuoti dezinformacijos skleidėjus“ blokuojant mokamą reklamą įtartinuose tinklalapiuose. Ši iniciatyva jau davė vaisių, tačiau „tiesos ugniasienė“ dar nėra itin tvirta. Tą pripažįsta ir pati Europos Komisija.
