Sprangus patiekalas Europos Sąjungos vadovų vakarienei – Europos Parlamento rinkimų rezultatai, sumažinę tradicinių partijų įtaką, o euroskeptikų ir radikalų iš dešinės ir kairės dalį naujajame parlamente padidinę dvigubai, iki beveik penktadalio vietų. Tačiau rezultatai ir protestai kiekvienoje šalyje skirtingi: vienur prieš imigraciją, kitur prieš taupymą, dar kitur – prieš išlaidavimą. Vadovų tarybos pirmininkas tai apibendrinti į būsimosios Europos Sąjungos politikos gaires turės per mėnesį.
„Žinoma, padėtis kiekvienoje iš mūsų šalių skirtinga, tačiau bendra rinkėjų žinia stipri. Platesnis paveikslas yra tęstinumo ir pokyčių mišinys“, – sakė Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Hermanas van Rompuy.
Bendra tema nebent, kad Europos Sąjunga turi keistis: pernai, kai rinkėjus daug kur vargino aukštas nedarbas ir ekonominė krizė, Europos Komisija Briuselyje rūpinosi, kaip Europos restoranuose uždrausti daugkartinius indelius alyvuogių aliejui.
Europos integracija, mėgome ją ar ne, iki šiol atrodė neišvengiama. Manau, kad po šių rinkimų ji nebėra neišvengiama
Tad net jei radikalai bendro fronto parlamente ir nesudarys, dabar jau tradicinių partijų lyderiai ima kartoti, ką po rinkimų nurodė svarbiausias britų euroskeptikas.
„Europos integracija, mėgome ją ar ne, iki šiol atrodė neišvengiama. Manau, kad po šių rinkimų ji nebėra neišvengiama“, – teigė Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderis Nigelis Farage.
N. Farage partija, pasisakanti už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, prieš kitų metų rinkimus į trečią vietą nustūmė ir šiaip euroskeptiškus konservatorius. Tad kai Britanijos premjeras kaltina, kad Europos Sąjunga per didelė, pernelyg pasipūtusi, pernelyg kišasi, naujo nedaug.
Nauja, kai prieš Europos Sąjungos stiprinimą pasisako Prancūzija, visad laikoma viena iš jos variklių. Mat ir ten prezidento socialistai atsidūrė trečioje vietoje, triuškinamai laimėjus euroskeptiškajam Nacionaliniam frontui. Europa turi išgirsti, kas nutiko Prancūzijoje, sako jos vadovas, kitaip sukrėtimai tik stiprės.
„Reikia susitelkti į prioritetus, parodyti daugiau efektyvumo ten, kur jo reikia, o ne imtis vis naujų dalykų ten, kur to nereikia. Ne sutartį reikia pakeisti, o praktiką. Būtina supaprastinti, reikia pertvarkyti darbo metodus ir požiūrį. Aš noriu to, to nori visi“, – tikino Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as.
Tačiau Vokietija baiminasi, kad dešimtmečius vengianti skaudžių reformų Prancūzija pasinaudos proga ir, užuot didinusi savo konkurencingumą, sieks švelninti priežiūrą iš Briuselio ir nesilaikys europinės finansų drausmės bei taupymo.
„Mums, vokiečiams, be galo svarbu, kad Prancūzijai sektųsi, ir padarysiu viską, kad Prancūzija galėtų atkurti augimą ir konkurencingumą. Be jo euro zona ilgai liks nestabili. Kad reikia augimo, sutariame visos 28 šalys. Bet kaip jį sukurti – čia nuomonės išsiskiria“, – teigė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Nesutarė lyderiai ir dėl to, kas vadovaus svarbiausiai Briuselio institucijai – Europos Komisijai. Neseniai gavęs naujų galių, Europos Parlamentas dabar siekia pats tarti galutinį žodį. Pagrindinės jo partijos sutarė siūlyti didžiausios centro dešiniųjų frakcijos kandidatą, ilgametį Liuksemburgo premjerą ir buvusį euro zonos pasitarimų pirmininką Jean Claude Junckerį. Tačiau Europos vyriausybių vadovai nenori atiduoti Parlamentui galutinio sprendimo ir sutinka su juo tik konsultuotis. Tą irgi sutarta padaryti per mėnesį.
„Kai jau antrą dieną jaučiame spaudimą apsispręsti, juoda ar balta, taip ar ne,– tai neatitinka sutarties raidės ir dvasios. Bet labai tvirtai pasisakyčiau, kad prieš vasaros atostogas Europos Sąjungos vadovai paaiškėtų“, – sakė A. Merkel.
O ir paties J. C. Junckerio kandidatūrą A. Merkel priėmė vėsokai. Nors rėmė jį per rinkimų kampaniją, dabar siūlo apsvarstyti platesnį kandidatų ratą. Tikriausiai dėl to, kad net dešiniųjų vyriausybės dėl jo nesutaria: ypač Švedijos ir Vengrijos konservatoriai remia Didžiosios Britanijos premjerą. Šis beveik atvirai kalba, kad nors ir pasiūlytas per demokratinių rinkimų procesą J. C. Junckeris, Europos politikos veteranas, pasisakantis už glaudesnę integraciją, nebūtų tas lyderis, kuris įkūnytų rinkėjų norą matyti pokyčius ir apriboti Briuselio galias.
