Kada pasaulyje pradėta vartoti „terorizmo“ samprata?
Žodis terorizmas buvo pradėtas vartoti visiškai kitaip, nei mes esame įpratę jį vartoti dabar. Ši sąvoka atsirado po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai Prancūzijoje Maximilieno Robespierre vadovaujamas režimas ėmė terorizuoti visuomenę arba atskirus jos segmentus. Tuomet tai buvo vadinama terorizmu.
Šiandien mes suprantame, kad turime atskirti valstybių praktikuojamą terorą arba terorizavimą, kai terorizuojami savo arba okupuotų kraštų piliečiai, nuo terorizmo, kurį mes suprantame kaip nevalstybinių veikėjų smurtines priemones, kuriomis siekiama pakeisti esamą politinę padėtį, režimus.
Terorizmo sąvokos evoliucija nėra labai sena – jai mažiau nei 200 metų. Tačiau terorizmas kaip reiškinys ir nevalstybinių veikėjų smurtiniai veiksmai, norint pakeisti socio–politinę pertvarką, yra tokie pat seni, kaip ir pačios politinės visuomenės pasaulyje. Visą laiką būta darinių, kurie, nepatenkinti esama padėtimi, valdžia ar režimu, nediplomatinėmis priemonėmis siekė jį nuversti.
Kada terorizmo sąvoka pradėta vartoti tokia prasme, kokia mes šį žodį suprantame šiandien? Ar lūžio taškas buvo rugsėjo 11–osios išpuoliai?
dr. Egdūnas Račius |
Jokiu būdu. Galbūt Lietuvoje, nes mūsų šalyje žmonės vangiai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, todėl čia daug dalykų gali atrodyti nauji. Bet kalbant apie pasaulį, galima prisiminti Jungtinių Tautų rezoliucijas, kurių iki 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių buvo priimta per dešimt. Visos jos buvo skirtos kovai su terorizmu ir dažniausiai būdavo susijusios su kokiu nors teroristiniu išpuoliu – lėktuvų, plaukiojančių platformų užgrobimu ir pan. Terorizmo sąvoka tokia, kokią mes ją vartojame dabar, vėliausiai atsirado po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Vilniuje esančiame KGB muziejuje yra įamžinta tai, kad Tarybų Sąjungos laikais lietuvių partizanai buvo vadinami teroristais. Ar tai buvo oficialus pavadinimas, negalėčiau pasakyti. Bet net ir Tarybų Sąjungos laikais Lietuvoje ši sąvoka buvo žinoma. Jau nekalbant apie atskirus žmones. Prisiminkime tėvą ir sūnų Brazinskus, kurie, norėdami pabėgti iš Tarybų Sąjungos, jėga užgrobė civilinį lėktuvą.
Tuomet ar terorizmo tiesioginis susiejimas su islamu, kaip kad dažnai eskaluojama, atsirado po rugsėjo 11 d. išpuolių?
Galima sakyti, kad po šių išpuolių sąsaja suintensyvėjo. Tačiau lūžio taškas, grečiausiai, buvo 1998 metų vasarą įvykdyti sprogdinimai Rytų Afrikos valstybėse Tanzanijoje ir Kenijoje, kai Jungtinės Valstijos pradėjo domėtis džihadiniu terorizmu, t.y. Osamos bin Ladeno suburtu ir vadovautu „al Qaedos“ tinklu. Tačiau ir tai nėra pati pradžia.
Sutikime, kad terorizmo apraiškų būta jau aštuntą–devintą ir netgi septintą dešimtmetį. Europos valstybės, ypač Vakarų Vokietija ir Italija, labai kentėjo nuo kairiųjų ideologinio terorizmo: „Raudonųjų brigadų“ ir kitų grupuočių. Prisiminkime 1980 m. įvykusį Bolonijos stoties susprogdinimą Italijoje, Miuncheno olimpiados ir kitus išpuolius.
Vilniuje esančiame KGB muziejuje yra įamžinta tai, kad Tarybų Sąjungos laikais lietuvių partizanai buvo vadinami teroristais. Ar tai buvo oficialus pavadinimas, negalėčiau pasakyti.Terorizmas, kaip reiškinys, jau buvo žinomas, su juo reikėjo kažkaip dorotis, todėl jį ėmėsi tirti akademikai, politikai, teisininkai. Tik tiek, kad tuo metu į terorizmą nebuvo žvelgiama per tokią prizmę, kuri atsivėrė 1998 metais, kai terorizmas tapo nebe lokalus ir ne laikinas nacionalinės ar etninės kilmės, bet globalus.
„al Qaeda“ tikriausiai buvo pirmasis pavyzdys, kad teroristine veikla užsiimantys žmonės nebeveikia apibrėžtoje vietovėje, kurią mato kaip savo teritoriją, arba kurią mato kaip užpultą ir pan. Rugsėjo 11 d. išpuolis buvo pats didžiausias, tačiau tarp ideologine prasme kokybiškai galbūt kitokio terorizmo galima prisiminti ir Balio, Madrido, Londono sprogdinimus.
Kokias priemones dažniausiai naudoja teroristai, norėdami pasiekti savo tikslus?
Dažniausiai naudojami šaunamieji ginklai, o pasekmė – žmogžudystė arba tai, ką mes angliškai žinome kaip assasination (liet. k. nužudymas, teroro aktas).
Tačiau matome, kad dabar pasaulyje išplito ir sprogstamieji įtaisai. Pastarųjų gamyba evoliucionavo ir, galbūt, net labai pakito kai kurie ingredientai. Kitų priemonių, kaip, pavyzdžiui civilinių lėktuvų pavertimas ginklu, bomba, nebuvo ir nėra labai daug. Tai išskirtinės, simbolinės, priemonės.
Ar galima teigti, kad terorizmo susiejimas su islamu yra daromas tikslingai ir kryptingai, tam tikroms grupėms siekiant sau naudos?
Jei kalbame apie pasaulį, kuriame gyvena 7 mlrd. žmonių, turinčių savas ideologijas, interesus, patirtis, simpatijas ir antipatijas, visiškai natūralu, kad yra grupė žmonių, kurie susiburia po meilės ar neapykantos vėliava ir savo veiksmus mėgina įprasminti ar įteisinti argumentais, retorika, kurioje pasitelkiami vienokie ar kitokie pamatiniai tekstai. Ar tai bus džihadžiai, cituojantys Koraną ir savaip jį interpretuojantys, norėdami pateisinti smurtą, ar tai bus ne musulmonai, per Koraną ar kažkokius kitokius tekstus bandantys parodyti, kokie musulmonai nedori. Visa tai daroma siekiant ne materialinių dividendų, bet dvasinių, ideologinių dividendų.
Žmonės nori pakenkti vieni kitiems ne todėl, kad nori pralobti ar laimėti kažką materialaus. Jie siekia tam tikro dvasinio pasitenkinimo. Pasauliui globalėjant, tampant kaimu, kai informacijos ir dezinformacijos yra apstu, natūralu, kad žmonės operuoja įvairiausiais įvaizdžiais ir stereotipais, kurie jiems gali būti priimtini. Jie taip pat gali net nereflektuoti, kad tie įvaizdžiai yra visai neteisingi. Kai kurie žino, bet specialiai jais naudojasi. Visos galimybės egzistuoja ne tik teoriškai, bet jos yra ir realizuojamos.
Ar, žvelgiant retrospektyviai, terorizmą bent kiek pavyko pažaboti?
Kalbant apie lokalų terorizmą, vyriausybėms tose teritorijose, kuriose reiškėsi teroristinės grupės, ėmusis tam tikrų veiksmų, kokie jie bebūtų – preventyvūs ar tiesioginis tų grupuočių naikinimas – galiausiai vienaip ar kitaip pavyko savo tikslus pasiekti. Galime kalbėti apie anarchistinio, kairiojo ir net dešiniojo terorizmo išnykimą per XX amžių.
Bet XXI amžiuje mes jau kalbame apie globalųjį terorizmą, kuris yra pavaldus ne vienos valstybės, bet viso pasaulio jurisdikcijai. Todėl valstybėms reikia daug daugiau dirbti, sutelktai tartis pirmiausiai išsiaiškinant, kas turi būti įvardinti kaip teroristiniai priešai ir kokios priemonės turi būti kovojant su terorizmu. Kol kas tai nėra labai perspektyvi kova. Ji, žinoma, turi būti, bet nepanašu, kad yra labai efektinga, nes globalus džihadizmas per pastarąjį dešimtmetį tik subujojo.
2001 m. rugsėjo 10–ąją globalaus džihadizmo užuomazgų buvo labai daug, bet jis nebuvo aktualizavęsis. 2010 m. rugsėjį jis yra daug labiau suviešėjęs įvairiausiomis formomis. Ne tik materialinėmis, bet ir retorikos, vaizdo įrašų internete, nukreiptų į žmonių supriešinimą, kovos, kuri įvardijama kaip džihadas, sureikšminimą ir išaukštinimą, formomis. Šia prasme man atrodo, kad terorizmas tampa dar sudėtingesnis ir vyriausybėms iššūkiai tik didėja.