„Pajutau, kaip pjauna mano mėsą – mano lyties organus. Girdėjau bukos geležtės garsą pjaustant mano odą pirmyn ir atgal. (…) Pasibaigė greitai, nes nualpau. Atsipeikėjusi pamaniau, kad viskas baigta, bet blogiausia tik prasidėjo. (…) Spygliais pradūrė mano odoje skyles, tada pro jas įkišo stiprų baltą siūlą ir mane susiuvo.“ Tokia penkiametės patirtimi knygoje „Dykumų gėlė“ pasidalijo pasaulinio garso manekenė ir Jungtinių Tautų ambasadorė somalietė Waris Dirie.
Milijonai mergaičių, kad liktų „švarios“ ir paklausios vedybų rinkoje, pasmerkiamos barbariškam ritualui – genitalijų apipjaustymui. Apipjaustymas atliekamas įvairiame amžiuje – nuo kūdikystės (pavyzdžiui, Jemene trys ketvirtadaliai mergaičių būna sulaukusios vos dviejų savaičių) iki pirmojo nėštumo, bet dažniausiai – 4-12 metų mergaitėms.
Europos mastu situacija kur kas prastesnė, visų pirma dėl transnacionalinio šios problemos pobūdžio (dauguma susijusių žmonių yra migrantai, dėl apipjaustymo vykstantys į užsienį), taip pat – dėl slaptumo ir profesionalų nenoro tinkamai tirti skundus.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jo pasekmes šiuo metu išgyvena iki 200 mln. moterų ir mergaičių. Nors manoma, kad moters lytinių organų žalojimas (MLOŽ) būdingas kai kurioms Afrikos, Azijos ir Vidurio Rytų valstybėms, šios žiaurios praktikos atvejų nereikia ieškoti toli. Europos Sąjungoje (ES) ji laikoma nusikaltimu, bet kai kuriose migrantų bendruomenėse mergaitės tebežalojamos. Manoma, kad MLOŽ patyrusių moterų skaičius ES siekia 500 tūkst., kasmet jis gresia dar 180 tūkst. mergaičių ir moterų (visame pasaulyje – maždaug 3 mln.). Ekspertų nuomone, šie skaičiai gali būti dar didesni, mat neatsižvelgta į antros kartos ar dokumentų neturinčių moterų migrančių atvejus.
Apipjaustymas vyksta ne vienoje ES narėje
Vilniuje įsikūrusio Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenimis, tai ypač aktualu trylikoje ES narių, kurios sulaukia didesnių imigrantų iš minėtų regionų srautu: Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje.
Todėl antradienį, minint Tarptautinę visiško nepakantumo MLOŽ dieną, Europos Parlamento (EP) posėdyje Strasbūre surengta diskusija apie tokį elgesį. Lietuvos atstovės Vilijos Blinkevičiūtės iniciatyva europarlamentarai teiraujasi Europos Komisijos (EK), kokių imtasi veiksmų, kad ši praktika būtų sustabdyta tiek ES, tiek už jos ribų.
„(…) reikia stiprinti tarpsektorinį bendradarbiavimą, o MLOŽ problemą įtraukti į visus sektorius: sveikatos, socialinio darbo, prieglobsčio, švietimo, teisėsaugos, teisingumo, vaikų apsaugos, žiniasklaidos ir komunikacijos, nes vykstantis moters lytinių organų žalojimas ar jo pavojus daro daugialypį poveikį mergaičių ir moterų gyvenimams“, – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto vardu teigė V.Blinkevičiūtė. EP posėdyje ji paragino imtis aktyvesnės prevencijos pabėgėlių stovyklose.
Europarlamentarai siūlė didinti finansavimą žmonių, ypač imigrantų, švietimui, geresniam šeimų planavimui, MLOŽ patyrusioms mergaitėms ir moterims lengviau suteikti pabėgėlių statusą. Politikai vieningai sutiko, kad ši praktika yra barbariškas ir nepateisinamas paprotys, kurį derėt prilyginti nužudymui.
Be to, trečiadienį EP nariai balsuos dėl jos parengtos rezoliucijos, kurioje kviečiama stiprinti kovą su MLOŽ. EK ir valstybės narės raginamos nustatyti konkrečias kovos su šia barbariška praktika priemones minėtose srityse, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą ir diegti veiksmingas priemones pabėgėlių stovyklose. Tai – jau penkta panašaus pobūdžio EP rezoliucija per pastaruosius du dešimtmečius.
Projekte pripažįstama, kad švietimas ir kiti ligšioliniai veiksmai padėjo sumažinti MLOŽ atvejų maždaug 30 proc. Tai esąs geras metas tarptautinėms organizacijoms ir įvairioms valstybėms dar labiau sustiprinti pastangas, visų pirma – dirbant su vietos bendruomenėmis, kurios dažnai turi didžiausios įtakos pasirenkant apipjaustymą, religiniais lyderiais, mergaitėms ir moterims užtikrinant geresnį švietimą, įskaitant seksualinį. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad ne visada įstatymai, kriminalizuojantys MLOŽ, veikia – ES būta nedaug bylų dėl tokių atvejų.
Didžiosios Britanijos žurnalistė Julie Bindel dar 2014-aisiais teigė, kad šioje MLOŽ skiriama mažiau dėmesio nei kitoms smurto formoms. Bene geriausiu pavyzdžiui laikoma Prancūzija, kur 1979-2004 metais teismus pasiekė 29 bylos. Europos mastu situacija kur kas prastesnė, visų pirma dėl transnacionalinio šios problemos pobūdžio (dauguma susijusių žmonių yra migrantai, dėl apipjaustymo vykstantys į užsienį), taip pat – dėl slaptumo ir profesionalų nenoro tinkamai tirti skundus.
EIGE teigimu, Lietuva yra ratifikavusi ne vieną dokumentą, kuriame smerkiamas MLOŽ. Atsakomybę už tai reglamentuoja baudžiamoji teisė, visų pirma – Baudžiamojo kodekso 135 straipsnis, kuriame apibrėžiamas sunkus kūno sužalojimas. Už moters lyties organų žalojimą galima bausti net jei šis žalojimas padaromas ne Lietuvoje, o mergaitės lyties organų sužalojimo atveju taikytini bendrieji vaiko teisių apsaugos principai. Specialiame Migracijos departamento sprendime nustatyta, kad mergaitės, kurioms iškyla reali grėsmė sugrįžus į savo kilmės šalį būti sužalotoms šiame dokumente aptariamu būdu, gali prašyti suteikti joms prieglobstį.
Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų atstovės švedės Malin Björk žodžiais, MLOŽ yra rimtas patriarchalinis išpuolis prieš moterų kūną.
Priežastis – ne religija, o patriarchatas
MLOŽ apima bet kokias dalinio ar visiško moters išorinių lytinių organų pašalinimo procedūras ar kitokį moterų lytinių organų žalojimą ne medicininiais tikslais – dažniausiai dėl kultūrinių, socialinių ir/arba religinių priežasčių. Tai laikoma nelygių galios santykių išraiška, smurtu prieš moteris ir jų teisių, ypač teisės į asmeninį saugumą, neliečiamybę, fizinę bei psichinę sveikatą, pažeidimu. Be to, pažeidžiama jų sveikata seksualiniu ir reprodukciniu požiūriu, o nepilnamečių mergaičių atveju tai yra ir smurtas prieš vaikus.
„Kultūra, papročiai, religija, tradicijos, vadinamoji „garbė“ negali būti smurto prieš moteris pateisinimu “, – pabrėžė Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė V.Blinkevičiūtė.
Komiteto narės, Europos vieningųjų kairiųjų jungtinės frakcijos/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų atstovės švedės Malin Björk žodžiais, MLOŽ yra rimtas patriarchalinis išpuolis prieš moterų kūną. „Ši praktika senesnė ir už krikščionybę, ir už islamą. Nors ji nėra susijusi su religija, ji labai susijusi su patriarchatu. Tai – būdas kontroliuoti moters kūną ir seksualumą“, – prieš metus kalbėjo politikė.
MLOŽ būna keturių tipų: pašalinant tik klitorį ar jo dalį, pašalinant klitorį ir mažąsias lytines lūpas, pašalinant ar deformuojant (susiuvant) mažąsias lytines lūpas, kitaip sužalojant lytinius organus.
„Stebėjau vieną tokią operaciją dulkėtoje ir tvankioje trobelėje, – knygoje „Mama Afrika“ rašė nemažai metų šiame žemyne pragyvenusi aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen. – Iki šiol prisiminimuose gyvas mergaitės skausmu užtvindytų akių vaizdas, kaip kankinamo šunyčio inkštimas, kraujyje ir raudonose skarose paskendęs kūnas. Mane pylė prakaitas ir kankino vėmimo priepuoliai.“
Ši procedūra, kurios metu pašalinami sveiki audiniai, pažeidžia natūralias mergaičių ir moterų kūno funkcijas, pavyzdžiui, šlapinimąsi ar menstruacijas, apsunkina vėlesnius lytinius santykius. Ji gali sukelti didžiulį skausmą ir šoką, kraujavimą, net kvėpavimo sutrikimus, įvairias infekcijas, net mirtį, nulemti cistų atsiradimą, seksualines ir psichologines problemas, nėštumo ir gimdymo komplikacijas. MLOŽ dažnai atliekamas be nuskausminamųjų ir dezinfekcijos, netinkamais ir nešvariais įrankiais, tad neretai baigiasi kraujo užkrėtimu ar stablige.
Priežastys, kodėl atliekamas apipjaustymas, įvairiose šalyse skiriasi. Dažnai jį nulemia bendruomenės spaudimas, esą MLOŽ būtinas paruošti mergaitę suaugusios moters gyvenimui ir santuokai, siekiant apsaugoti ją nuo ankstyvų ir nepageidaujamų seksualinių santykių, užtikrinti jos „tyrumą“.
