Tiek EIVT, 2010 metais įsteigtos ES diplomatinės tarnybos, kuriai šiuo metu vadovauja buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellis, dirbantys diplomatai, tiek kiti tvirtina, kad Bendrijos narės nori vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką.
Be to, į aukštąją diplomatiją nori įsisukti ir kitos ES institucijos, o pati EIVT kenčia nuo nesklandaus vadovybės darbo.
„Iš pradžių daugelis šalių narių buvo pasirengusios duoti EIVT šansą, atsisėsti ir pažiūrėti, kaip sekasi. Tačiau pastaraisiais metais jos atsiėmė dalį atsakomybių.
Matome, kad vis daugiau šalių narių dirba savarankiškiau, pačios imasi iniciatyvos ir nekoordinuoja veiksmų su institucijomis Briuselyje“, – sako Prancūzijos diplomatijos veteranas, pirmasis EIVT generalinis sekretorius Pierr'as Vimont'as.
Dirba pavieniui
Viena ES užsienio politikos klampumo iliustracija – Libija. J.Borrellis diplomatines pastangas chroniškos krizės Libijos klausimu paskelbė prioritetu vos užėmęs pareigas pernai gruodį.
Tačiau Prancūzija ir Italija remia skirtingas puses Libijos pilietiniame kare, o ES niekaip nesiseka padėti įtvirtinti tvarių paliaubų šalyje – nepadėjo net didžiulė konferencija sausį, į kurią sukvietė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Kalbant apie Iraną, ES iki šiol vadina susitarimą dėl šios šalies branduolinės programos vienu didžiausių Bendrijos diplomatijos laimėjimų, nors JAV prezidentas jau patraukė Ameriką iš šio pakto.
Bet kai kurie diplomatai pastebi, kad ir šiuo klausimu šalys narės mieliau linkusios vystyti savo iniciatyvas, o su EIVT erdve nė nesidalina.
Vis daugiau šalių narių dirba savarankiškiau, pačios imasi iniciatyvos ir nekoordinuoja veiksmų su institucijomis Briuselyje.
Pavyzdžiui, pernai vasarą per viešnagę Teherane Heiko Maasas atstovavo tik Vokietijai, dar vienoje misijoje tik Prancūzijos vardu su iraniečiais kalbėjosi Emmanuelio Macrono patarėjas diplomatijai.
Tada ES dar priklausiusi Jungtinė Karalystė irgi vieni pati sustabdė Irano tanklaivį prie Gibraltaro. Dažnai kitos Bendrijos narės apie tokias iniciatyvas sužino tik po fakto.
Žinoma, dabar pats aktualiausias klausimas – ES santykiai su Kinija. Europos Komisijos naujoji pirmininkė Ursula von der Leyen visada teigė, kad jos vadovauja institucija bus „geopolitinė“.
Strateginė varžovė ir cenzūra?
Tačiau naujojo koronaviruso protrūkis į ES ir Kinijos santykius atkreipė viso pasaulio dėmesį. Ir panašu, kad EIVT prožektorių šviesa kone apakino.
Pirmiausia ES diplomatinė tarnyba sulaukė kaltinimų, kad prispausta Pekino sušvelnino ataskaitą apie Kinijos vykdomą dezinformacinę kampaniją. EIVT viską neigia, nors yra įrodymų, kad oficialaus dokumento turinys skystesnis nei juodraštyje.
Tada EIVT pripažino, kad ES delegacijos Pekine vadovas išties pakluso Kinijos spaudimui leisdamas cenzoriams išbraukyti Bendrijos ambasadorių laišką, kuris pasirodė Komunistų partijos organe, leidinyje „China Daily“.
Garsiam investuotojui ir aktyvistui, iš Rusijos išvarytam Billui Browderiui tai tapo proga pareikšti, kad ES elgiasi „gėdingai ir bailiai“.
J.Borrellis, tiesa, šią savaitę sutiko, kad EIVT suklydo, ir pažadėjo, esą tai nepasikartos. Deja, daug kas dar atsimena, kad prieš kelis mėnesius paaiškėjo, jog Vokietijos prokurorai įtaria buvusį aukšto rango EIVT diplomatą Gerhardą Sabathilą šnipinėjus Kinijai.
G.Sabathilis neigia bet kokius įtarimus, be to, jis nebuvo nei oficialiai apkaltintas, nei suimtas.
ES delegacijos Pekine vadovas išties pakluso Kinijos spaudimui leisdamas cenzoriams išbraukyti Bendrijos ambasadorių laišką.
Bet buvęs britų diplomatas, idėjų kalvės „Europos reformų centras“ užsienio politikos skyriui vadovaujantis Ianas Bondas pabrėžia: EIVT būtų nelengva ryžtingiau bendrauti su Kinija, nes užsienio politikos srityje ES sprendimus privalo priimti vienbalsiai.
„Be to, kai kurios šalys narės irgi nenori mesti iššūkio Pekinui, nuo kurio jos vis labiau priklausomos ekonomine prasme“, – pridūrė I.Bondas.
Ekspertas galiausiai priminė, kad dar 2013 metais būtent Vokietijos ir kelios kitos ES narės kratėsi tvirtesnio Bendrijos požiūrio į Kiniją – Berlynas spaudė Europos Komisiją patvirtinti sandorį su Pekinu dėl saulės baterijų importo.
Dabar, kaip, beje, ir daugelis šalių narių, ES institucijos bando rasti subtilų balansą santykiuose su Kinija, kurią praėjusiais metais įvardijo „strategine varžove“.
Turi stumdytis pečiais
Svarbu ir tai, kad EIVT, nors turėtų rūpintis diplomatija, turi žymių vidaus problemų. Naujausia tarnybos personalo vadybos ataskaita pernai parodė, kad vos 39 proc. specialios apklausos dalyvių prastai vertina savo vadovų tvarkymąsi komandinio darbo aplinkoje.
Be to, vienas dabar jau buvęs EIVT pareigūnas sako, kad tarnyba, kurioje dirba 4 tūkst. žmonių, sunkiai randa profesionalių tarnautojų: „Yra daug atvejų, kai šalys į EIVT atsiunčia pareigūnus, kurių nebenori namuose.“
Ambicijų turintys EIVT diplomatai esą taip pat labai nusivilia, kai pamato, kad prestižinės pareigos atitenka nacionalinių vyriausybių rekomenduojamiems pareigūnams. Esą per kiekvieną ES užsienio reikalų tarybą J.Borrelliui ministrai palieka du ar tris CV.
Galiausiai akivaizdu, kad didžiąja dalimi darbų EIVT dalinasi didžiosios šalys. Daugiau nei pusę visų pozicijų užima penkių šalių – Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos ir Belgijos – diplomatai.
EIVT atstovas kritiką atmeta. Esą Belgijos skaičiai padidėjo, nes nemažai tarnyboje dirbusių britų pasirūpino belgiškais pasais, o kitos milžinės tiesiog turi daug gyventojų ir kaip tik galėjo pasiūlyti dar daugiau kandidatų, bet to nepadarė.
Bet J.Borrelliui tenka ir grumtis dėl įtakos Briuselyje su Europos Komisija bei Europos Vadovų Taryba – pastarosios pirmininkas Charles'is Michelis bando veikti aktyviai užsienio politikos srityje.
„Visgi pagrindinis iššūkis – įtampa bendraujant su Komisija. Šiuo metu sprendžiamas visos tarnybos likimas – arba ji išliks, arba dėl viso šio spaudimo iš kitų institucijų ir šalių narių daug kas turės pasikeisti iš esmės“, – „Politico“ teigė vienas aukšto rango ES diplomatas.
Esą J.Borrellis nebijo užduoti svarbius klausimus apie Bendrijos tikslus užsienio politikoje.
Bet visa bėda – jį supantis chaosas ir EIVT vadovo nesugebėjimas aiškiai formuluoti minčių bei efektyviai organizuoti darbo.
EIVT šalininkai, tiesa, ragina atsiminti, kad tarnyba dar labai jauna ir jos, tarkime, negalima lyginti su šimtametę patirtį sukaupusiu Prancūzijos diplomatiniu korpusu. Tačiau diskutuoti, ar ši institucija apskritai bręsta, tikrai verta.
