Santuokoje jau daug metų netrūko barnių. Bet vieną audringą praėjusių metų birželio dieną Jungtinė Karalystė (JK) apsisprendė, kad dešimtmečius trukusią uniją su ES metas nutraukti. Trečiadienį, kovo 29 dieną, Londonas Briuseliui įteikia skyrybų pranešimą.
Visai kaip porų santykiuose, devyni mėnesiai tarp praėjusių metų birželio ir šio kovo buvo toks laikas, kai netrūko demonstratyvių povyzų.
Britai grasino išvis nesiderėsiantys, jei negaus ko nori – JK iš pradžių neslėpė norinti mėgautis santuokos privalumais ir spjauti į bet kokias pareigas ir įsipareigojimus.
Tuo tarpu ES atstovai užsispyrę kartojo, kad bet koks abiejų pusių susitarimas – dėl pinigų, dėl migrantų, dėl nekilnojamojo turto – reikš, kad JK ateityje seksis blogiau nei būtų sekęsi pasilikus Bendrijoje.
Problemų gali būti ir greičiausiai bus. Tačiau tiesa tokia, kad tikros meilės ES ir JK niekada ir nejautė – abiejų pusių santykiai per pastaruosius 60 metų priminė pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais.
Valstybės išskirtinumo mitas
Prieš 60 metų į Romą stebėti sutarties pasirašymo Londonas atsiuntė nereikšmingą prekybos pareigūną Russellą Brethertoną.
Kai šešios pirmosios Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) narės – Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas – 1957 metais pasirašė Romos sutartį ir pasiteiravo, ar britai nenorėtų prisijungti, pastarieji atšovė: „Ačiū, bet ne, ačiū.“
Tuo metu JK dar buvo įsijautusi į valstybės išskirtinumo mitą – juk būta tokios galingos imperijos, tokios šlovingos pergalės Antrajame pasauliniame kare.
Šalis tada (ir dabar) turėjo nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, specialią partnerystę su JAV, Tautų Sandraugą.
Valstybę nuo žemyninės Europos skiria Lamanšo sąsiauris, o plyšys – ir kultūrinis. Prieš 60 metų į Romą stebėti sutarties pasirašymo Londonas atsiuntė nereikšmingą prekybos pareigūną Russellą Brethertoną.
Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje premjeras Haroldas Macmillanas staiga suvokė: suklydome. Britai, žinoma, paskaičiavo, kiek praranda neturėdami bendro prekybinio susitarimo su europiečiais, ir pradėjo siųsti atitinkamus signalus į Briuselį.
Šį kartą „ne“ ištarė Europa, jei konkrečiai – Prancūzija. 1963-iaisiais šios šalies prezidentas Charles'as de Gaulle'is pareiškė, kad „britų tradicijos ir įpročiai labai originalūs bei skiriasi nuo žemynininkų“.
Suprask, Jungtinė Karalystė būtų anglosaksiškas Trojos arklys Europos arklidėse.
Britus tokie žodžiai, žinoma, įžeidė – H.Macmillanas net apsiverkė. Bet po dešimtmečio, 1973-aisiais, Jungtinė Karalystė, kuriai jau vadovavo tvirtų proeuropietiškų pažiūrų Tedas Heathas, pagaliau sumainė žiedus su Europa.
M.Thatcher pakeitė nuomonę
Deja, medaus mėnuo baigėsi nė neįsibėgėjęs. Neprabėgo ir metai, kai Londonas pradėjo raginti iš esmės reformuoti Bendrąją žemės ūkio politiką, o 1975-aisiais Haroldo Wilsono leiboristų vyriausybė paskelbė referendumą dėl tolesnės narystės EEB.
Už aštuntojo dešimtmečio „Brexit“ agitavo net septyni leiboristų ministrai. Tačiau kitoje pusėje jau ryškiai švietė konservatorių žvaigždė Margaret Thatcher, ir du trečdaliai balsavusiųjų pasisakė už pasilikimą Europoje.
Toriai ėmė įtarti, kad EEB yra ne daugianacionalinis kooperatyvas, o klastingas žemyninis sąmokslas, kuriuo siekiama palaužti Jungtinės Karalystės suverenumą.
Leiboristai nepasidavė – 1983 metų rinkimų kampaniją jie irgi grindė pažadais išsiskirti su Europa. Bet vėl pralaimėjo.
O kitais metais Jungtinė Karalystė laimėjo pirmąjį rimtesnį savo ginčą su Europa. M.Thatcher pareiškė, kad Bendroji žemės ūkio politika nėra sąžininga ir todėl Londonas permoka – premjerė pareikalavo, kad lėšos būtų grąžintos.
M.Thatcher išspaudė nuolaidą ir taip Europoje gavo „Geležinės ledi“ pravardę. Netrukus pamažu pradėjo keistis skirtingų britų politinių partijų požiūris į EEB – visų pirma leiboristų.
Ši partija, staiga supratusi, kad Europos Komisijos vadovo Jacques'o Delors'o propaguojama sociali Europa gali apsaugoti darbininkus nuo bjauriausių M.Thatcher laisvosios rinkos kapitalizmo pagirių, pradėjo džiaugtis EEB.
Tuo metu toriai ėmė įtarti, kad EEB yra ne daugianacionalinis kooperatyvas, o klastingas žemyninis sąmokslas, kuriuo siekiama palaužti Jungtinės Karalystės suverenumą.
1988 metais M.Thatcher Belgijos mieste Briugėje pasisuko į Briuselio pusę ir pažėrė daugybę priekaištų europinėms institucijoms. Ji kalbėjo apie išdavystę – esą Europa tampa ne tik bendrąja rinka, bet federalistine supervalstybe.
Įsibėgėjo euroskeptikai
Iš lėto, bet užtikrintai britų – ypač konservatorių ir ypač prieš Europą nusistačiusios žiniasklaidos atstovų – širdys pradėjo kietėti.
1992 metais Jungtinė Karalystė su trenksmu išsinešdino iš Europos valiutų kurso mechanizmo.
Iš Londono skundai tiesiog liejosi – Prancūzija kontroliuoja institucijas, Vokietija dominuoja ekonomikoje, o žemyne apskritai per daug idealizmo, kuris kertasi su protingu anglosaksišku pragmatizmu.
1992 metais Jungtinė Karalystė su trenksmu išsinešdino iš Europos valiutų kurso mechanizmo – valiutų kurso reguliavimo sistemos, kuri buvo skirta pasirengti įvesti bendrąją valiutą.
Premjeras Johnas Majoras dar išsikovojo išimčių dėl bendrosios valiutos ir darbininkų teisių pasirašant Mastrichto sutartį, kuria EEB virto Europos Sąjunga. Tačiau euroskeptiškasis džinas jau buvo išlindęs iš butelio.
Spauda vis skelbė kampanijas prieš ES, žinoma, nepašykštėdama ugningų ir dažnai faktiškai netikslių antraščių. Galiausiai net tvarkingai proeuropietiško leiboristo Tony Blairo pergalė 1997 metų rinkimuose proceso nebesustabdė.
Nepasakysi, kad T.Blairas nesistengė – jis sutarė net su Prancūzijos prezidentu Jacques'u Chiracu, jis įtiko Briuseliui.
Tačiau per T.Blairo valdymo metus spauda ir kietosios linijos konservatoriai vis garsiau reikalavo skyrybų. Čia savo žodį tarė ir nauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP).
Radikalai euroskeptikai ES institucijas vadino (ir vadina) biurokratiškomis, arogantiškomis, išlaidžiomis, nedemokratiškomis, nenorinčiomis reformų. Aiškinta (ir aiškinama), kad Briuselis nori kontroliuoti britų teisėjus, karius, ūkininkus.
„Nerinkti eurokratai“, „pamišę Briuselio pareigūnai“, „surūgę ES rašiklių stumdytojai“ neva norėjo uždrausti svarus ir uncijas, kreivus bananus ir dviaukščius autobusus.
D.Camerono žaidimai
Vienu aiškesnių ženklų, kad ateityje laukia pykčiai, tapo Davido Camerono pažadas 2005 metais, kai jis buvo išrinktas konservatorių lyderiu, išvesti partiją iš pagrindinės centro dešiniųjų jėgų grupės Europos Parlamente.
Santykiai aižėjo vis didesniu greičiu. D.Cameronas premjeru tapo 2010-aisiais, o po metų pasitelkė veto, kad blokuotų ES sutartį.
Dar po 24 mėnesių, D.Cameronas, išsigandęs, kad už konservatorius gali nebebalsuoti euroskeptiški britai, pažadėjo surengti referendumą dėl tolesnės Jungtinės Karalystės narystės ES – jei jis laimės 2015-ųjų visuotinius rinkimus.
Premjero baimes prieš tai dar patvirtino UKIP pergalė Europos Parlamento rinkimuose – partija surinko net 28 proc. balsų. D.Cameronas desperatiškai dar bandė išsiderėti „naują sandorį dėl ES“, bet nebepadėjo niekas.
Kas buvo toliau, po referendumo, žinome. D.Cameronas – out, Theresa May – in. Taip pat įkurtas Pasitraukimo iš Europos Sąjungos departamentas.
Žinome apie kietą „Brexit“, minkštą „Brexit“, tai, kad „Brexit“ reiškia „Brexit“. Britai tapo arba tokiais, kurie nori likti ES, arba tokiais, kurie džiaugiasi pasitraukimu, o „Daily Mail“ dar parašo apie „liaudies priešus“.
Po 44 audringų metų Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga skiriasi.
