Nors nemažai kalbėjusių stengėsi išlaikyti ir optimistinį toną – sakydami, kad pasaulis laukia Europos Renesanso, kad Europa turi būti ta jėga, kuri demonstruos pasauliui demokratinių vertybių jėgą, visgi iš diskusijų dalyvių buvo aiškiai pastebima – Europoje vyksta fundamentalūs pokyčiai, apimantys visas sritis – nuo socialinių iki politinių ar žiniasklaidos. Panašios tendencijos pastebimos visoje Europoje – nuo Maltos iki Slovakijos, Graikijos, Italijos ar Prancūzijos.
„24 proc. europiečių vis dar skursta. Nelygybė auga, – nerimą keliančius ženklus akcentavo Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto prezidentas Luca Jahieras. Jis pažymėjo ir tai, kad Europa netenka paramos ir iš valstybių, kurias anksčiau laikė sąjungininkais. – Donaldui Trumpui Europa tampa mėgstamiausiu priešu.“
24 proc. europiečių vis dar skursta. Nelygybė auga.
Graikų politikas, konstitucinės teisės profesorius Georgios Katrougalos skurdą irgi paminėjo kaip vieną esminių sričių, į kurias turėtų atkreipti dėmesį Europos politikai. „Skurdas auga net tokiose šalyse kaip Vokietija, – teigė jis. Eksperto manymu, to akivaizdoje Europa kartoja tas pačias klaidas, kurias darė tarpukaryje. – Tuomet atpirkimo ožiai buvo žydai, dabar – pabėgėliai. Bet mes turime išlaikyti savo visuomenes atviras, be nacionalistinių aspektų. Tvirtovių statymas aplink Europą – ne išeitis.“
Populizmas auga didžiojoje dalyje Europoje
Bene daugiausia dėmesio konferencijos metu buvo skiriama populistinių jėgų išaugimui. Garsi švedų žurnalistė, populiarių knygų autorė, dirbusi ir su tokiais rašytojais kaip Stiegas Larssonas, Anna-Lena Lodenius, teigia, kad net Švedija, kuri tradiciškai laikoma stabilios politinės krypties valstybe, šiuo metu išgyvena krizę. Po paskutinių rinkimų, kuriuose nėra aiškaus nugalėtojo, premjerui nepavyksta suformuoti vyriausybės. „Kyla klausimas – ar socialinis modelis nebeveikia? Švedijoje 44 metus turėjome socialdemokratų vyriausybę, o dabar tvyro visiška nežinia“, – sakė žurnalistė. Ji sako pastebinti, kad politikoje atsiranda ekstremistinės retorikos, nebevyksta dialogas tarp partijų, kad politikų dėmesį užvaldė vienintelė tema – migrantų krizė, o visos kitos svarbios temos nustumtos į šalį.
Anot jos, tradicinės politinės partijos nutolo nuo žmonių, nesirūpina jų problemomis, tad galiausiai rinkėjai nebegali identifikuotis su jomis. „O tada ateina populistai ir tikina: „Mes esame jūsų partija“, – sakė trisdešimt metų žiniasklaidoje dirbant žurnalistė. Ji taip pat pastebėjo, kad Švedijos socialdemokratai mažai rūpinasi darbo žmonėmis, gaunančiais mažesnes pajamas, ir pamažu tampa vidurinės klasės partija – tad būtent šie rinkėjai, nebeturintys savo politinių atstovų, tampa puikia dirva naujiesiems populistams.
Švedijos socialdemokratai mažai rūpinasi darbo žmonėmis, gaunančiais mažesnes pajamas, ir pamažu tampa vidurinės klasės partija.
Beje, ne visų šalių atstovai teigė, kad populizmas pas juos dabar smarkiai iškilęs. Ispanų tyrimų žurnalistė Paula Guisado teigė, kad Ispanijoje nepastebimas naujų, ekstremistinių jėgų išaugimas. Tai ji aiškino istorine atmintimi – žmonės vis dar prisimena autoritarinį režimą, tad atsargiai žiūri į kraštutines partijas. Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad Europoje daroma klaida – nerimtai žiūrima į populistines partijas. „O tai reiškia, kad mes nerimtai žiūrime į jų rinkėjus. Vertiname juos kaip žmones, kurie yra ne tokie, kaip mes“, – sakė žurnalistė.
Nostalgija autoritarizmui
Paprastai manoma, kad populistinės partijos didelį rinkėjų dėmesį gauna ten, kur daug neišspręstų socialinių problemų. Tačiau dvidešimt metų žiniasklaidoje dirbanti austrų žurnalistė ir istorikė Barbara Toth teigia, kad Austrijos pavyzdys liudija priešingai – pavyzdžiui, šioje šalyje nedarbas siekia tik apie 5 proc., nepastebima ryškių socialinių bėdų, tačiau pastaruoju metu irgi matomas autoritarinę retoriką naudojančių partijų populiarumo augimas.
Ilgą laiką Austrijoje valdė socialdemokratų partija kartu su Austrijos liaudies partija, tačiau pastaruoju metu išaugo populistinės dešiniosios Austrijos laisvės partijos populiarumas. Žurnalistė sako, kad tam yra kelios priežastys – Austrijos visuomenėje yra likęs nostalgijos autoritarizmui bruožų, „stipraus žmogaus“ ilgesys. Be to, kraštutinės dešiniosios partijos turi ilgą istoriją – Austrijos politiniame gyvenime dalyvauja jau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ir būtent jos pasinaudojo migrantų krize, iškėlusios šį klausimą politiniame diskurse kaip esminį.
„Mes turime kalbėti suprantamesne kalba. Populistinės partijos populiarios skurdesniuose regionuose, ten, kur užsidaro paskutinės kavinės, restoranai, vietos, kur žmonės galėjo susitikti ir gyvai kalbėti. Valdžiai turėtų rūpėti socialinė ir intelektinė infrastruktūra, kad žmonės galėtų keistis idėjomis“, – teigė ji.
Kai kurie klausimai, kurių jie klausia, yra teisingi, nors jie ir elgiasi neteisingai.
Kelia ir svarbius klausimus
Olandų profesorius Andrejus Zaslove'as teigia, kad tradicinės partijos daro klaidą, nevertindamos populistinių partijų rimtai ir nekalbėdamos tais klausimais, kuriomis jos kalba. „Populizmą reikia suprasti, tačiau nereikia juo sekti. Kai kurie klausimai, kurių jie klausia, yra teisingi, nors jie ir elgiasi neteisingai, – sakė jis. Jo teigimu, Italijoje nepasitikėjimas ES auga dėl jos imigracinės politikos. – Aš turiu nemažai draugų italų – visi jie sako, kad nepalaiko populistų, tačiau visi jie pripažįsta, kad tai, kaip sprendžiama migracijos politika, neveikia.“
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad didžiosios tradicinės partijos praranda savo identitetą, vis dar galvoja, kad veiks seni metodai: „Aš klausiu savo studentų, ar jie turi aiškų suvokimą, kas yra socialdemokratai. Ir jie sako, kad neturi supratimo, kam tiksliai jie atstovauja.“
Mokslininkas teigė, kad turėtume aiškiau naudoti retoriką, vadinti reiškinius tikraisiais vardais, tai padės geriau suvokti naujųjų politinių jėgų veikimą. Pavyzdžiui, neretai populistai vadinami fašistais arba ekstremistais, nors tai skirtingos sąvokos. Lygiai kaip skirtingai suvokiamas ir nacionalizmas, nors įvairiose Europos šalyse jo reikšmė skiriasi, – tarkime, Škotijos nacionalizmas yra viską apimantis, neturintis blogos reikšmės, o Graikijoje jis suprantamas kitaip, kaip turintis neigiamą potekstę. „Mes neretai klystame apibūdindami ekstremizmą, o tai kai kuriuos žmones netgi gali pastūmėti į ekstremizmą, jie ima galvoti, kad jų idėjos nepriimamos, atstumiamos, tai marginalizuoja, segmentuoja visuomenes“, – sakė jis.
Prancūzijoje įsigalioja įsitikinimas, kad tradicinės partijos negalės išspręsti jų problemų.
Prancūzų žurnalistas Sebastienas Maillard'as teigė, kad Prancūzijoje populistinių jėgų išaugimas aiškinamas tuo, kad tradicinės partijos neklauso jaunimo, nesupranta jų: „Prancūzijoje įsigalioja įsitikinimas, kad tradicinės partijos negalės išspręsti jų problemų.“
Beje, A.Zaslove'as teigė, kad populistinių jėgų išaugimas gali duoti ir teigiamų pokyčių visuomenėje – partijos ims glaudžiau bendrauti su rinkėjais, supras jų problemas, permąstys tai, kaip veikia visuomenė. „O demokratija juk taip ir turi veikti“, – sakė jis.
Problema – žmonės nenori mokėti už žiniasklaidą
Seminaro metu buvo daug dėmesio skiriama ir žiniasklaidos vaidmeniui. Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kas vyksta Lenkijoje ir Vengrijoje, tačiau nerimą keliančių ženklų yra ir kitose valstybėse. Tarkime, pastebimas siekis daryti didelę įtaką Slovakijos nacionaliniam transliuotojui – dešiniosios jėgos čia turi didelę įtaką, buvo uždaryta vienintelė čia veikusi tiriamosios žurnalistikos laida.
Tačiau, kaip pastebėjo „Die Welt“ žurnalistas Borisas Kalnoky, vyriausybėms šiais laikais net nebereikia perimti žiniasklaidos kontrolės, kad praneštų, tai, ką nori – jos gali tai daryti socialiniuose tinkluose. Socialinius tinklus daugelyje šalių itin išmaniai išnaudoja būtent populistinės partijos.
Didžiausias blogis, anot jo, yra tai, kad žmonės vis dar nenori mokėti už žurnalistiką, kuri jiems svarbi, kurios jiems reikia, taip žiniasklaida tampa ekonomiškai pažeidžiamesnė. „Prieš kurį laiką JAV žiniasklaidoje dirbo 55 tūkstančiai žurnalistų, dabar – 32 tūkstančiai. Žurnalistai praranda savo anksčiau turėtas pozicijas“, – sakė jis.
Neretai pamirštama pagrindinė žurnalisto užduotis – informuoti neutraliai apie tai, kas vyksta.
Tą patį sakė ir S.Maillard'as – jo teigimu, dabar visą didžiąją žiniasklaidoje Prancūzijoje kontroliuoja didžiulės korporacijos, todėl sunku tikėtis visiško objektyvumo. Tad pastaruoju metu čia padaromi rimtesni žurnalistiniai tyrimai paprastai yra nedidelių žiniasklaidos priemonių darbas.
B.Kalnoky atkreipė dėmesį ir į tai, kad dabar nemažai žurnalistų neatsispiria pagundai būti ne informuotojais, o kovotojais dėl ideologijos, nuomonės formuotojais. „Neretai pamirštama pagrindinė žurnalisto užduotis – informuoti neutraliai apie tai, kas vyksta“, – sakė jis.
15min žurnalisto kelionę į seminarą apmokėjo Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
