Būtent Ipro apylinkėse atsiskleidė šiuolaikinio industrinio karo tikrasis siaubas, kai Vokietijos pajėgos 1915 metais ten pirmąkart panaudojo nuodingąsias dujas, o 1917-aisiais buvo pirmąkart panaudotos garstyčių dujos, pramintos ipritu, kurios aukas nudegindavo ir apakindavo.
Sąjungininkų pajėgos netruko atsakyti panašiomis priemonėmis.
Dabar klestintis ir judrus Ipras bei jo didingi viduramžiški Audėjų gildijos rūmai virtę griuvėsiais dėl nesiliaujančio vokiečių artilerijos bombardavimo.
Tarp tų griuvėsių šimtai tūkstančių karių, daugiausiai britų, žygiavo Meneno kelio link ir į apkasus, buvusius už poros kilometrų nuo miesto.
Vieninteliai nesugriauti statiniai buvo masyvūs miesto gynybiniai įtvirtinimai, pastatyti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV didžiojo karinio architekto Vaubano, turėjusios sukurti pražūtingos ugnies zonas, kurių negalėtų įveikti jokie užpuolikai.
Dabar tie įtvirtinimai, tarp kurių mėgsta bėgioti sveikuoliai ir iškylauti arba vaikštinėti šeimos, primena apie nesibaigiančius Europos karus, kurie šimtmečius vyko tarp ispanų, ispanų, vokiečių ir anglų, nuolat keičiantis šių tautų sąjungoms.
ES viršūnių susitikimo, kuriam vadovaus Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, simboliniu akcentu taps Paskutinės sargybos ceremonija prie Meneno vartų – įspūdingo memorialo žuvusiems Britanijos imperijos armijų kariams „kurie čia stovėjo ... ir kurie neturi žinomo kapo“.
Apie 55 tūkst. vardų yra užrašyti ant šio didelio paminklo sienų, o lankytojai, praėjus šimtmečiui po Didžiojo karo, jame palieka medinius kryželius papuoštus aguonų žiedais, vainikus ir padėkos bei užuojautos žodžius.
Tyli žmonių minia kasdien susirenka po aidžiais Meneno vartų skliautais pasiklausyti, kaip keturi Ipro ugniagesių brigados nariai trimituoja „Paskutinės sargybos“ melodiją, skirtą karo aukoms atminti.
„Tai bus jaudinama ceremonija, nes mes čia liudijame, kas yra Europa – taikos, solidarumo, bendradarbiavimo projektas“, – neseniai sakė H.Van Rompuy.
Tyli žmonių minia kasdien susirenka po aidžiais Meneno vartų skliautais pasiklausyti, kaip keturi Ipro ugniagesių brigados nariai trimituoja „Paskutinės sargybos“ melodiją, skirtą karo aukoms atminti.
Ši tradicija prasidėjo 1928 metais kaip sąjungininkų padėkos ženklas Iprui. Ta ceremonija būdavo atliekama kiekvieną vakarą, išskyrus okupacijos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metais, kurie taip pat pareikalavo daug žmonių gyvybių.
Meneno vartų atminimo ceremonijose persipina daug emocijų: pasididžiavimas dėl karių aukos, pyktis dėl veltui pražuvusių jaunų žmonių gyvybių, pasiryžimas užkirsti kelią tragedijos pasikartojimui ir kartėlis, kad pasaulyje niekas nesikeičia.
Vieningoji Europa – taikos modelis
„Nesame tobuli, bet daugeliui žmonių už Europos ribų vis tiek esame taikos, demokratijos, klestėjimo modelis“, – sakė H.Van Rompuy.
Prieš dvejus metus, 2012-aisiais, H.Van Rompuy priėmė Nobelio taikos premiją ES vardu, kuri buvo skirta Bendrijai, pavertusiai Europą „iš karo žemyno taikos žemynu“.
Net jeigu ištikdavo vienokios arba kitokios krizės, ES prezidentas visuomet pabrėždavo, kad 28 šalių blokas padeda išvengti karų rykštės.
Ipras, kuris buvo rūpestingai atstatytas po karo, tebėra supamas laukų, kuriuose pabirę rūstūs betoniniai bunkeriai ir karių kapinės. Įspūdingiausios iš jų – Tain Koto kapinės, esančios prie kelio į Paschendeilo kaimelį.
Toje vietovėje 1917 metais vykusiuose kruvinuose mūšiuose ant lėkšto šlaito prie kaimo žuvo tūkstančiai Britų Sandraugos karių.
Tain Koto kapinėse yra apie 11 tūkst. kapų, kurių paprasti balti antkapiai su užrašytais karių vardais, dalinių pavadinimais ir mirties datomis, išrikiuoti tvarkingomis eilėmis.
Daugelis jų įvardyti tik kaip „kariai, žinomi Dievui“, o 35 tūkst. vyrų, dingusių be pėdsakų pažliugusiuose Flandrijos laukuose, vardai užrašyti ant akmeninių stelų.
Daugelis jų įvardyti tik kaip „kariai, žinomi Dievui“, o 35 tūkst. vyrų, dingusių be pėdsakų pažliugusiuose Flandrijos laukuose, vardai užrašyti ant akmeninių stelų.
Tačiau Tain Koto kapinėse atgulė tik nedidelė dalis visų aukų: per vieną iš Paschendeilo mūšių ten žuvo arba buvo sužeisti apie 245 tūkst. britų ir apie 270 tūkst. vokiečių.
„Atvykome pamatyti bereikalingų karo nuostolių, – sakė vienas turistas iš Didžiosios Britanijos. – Tačiau taip pat esame dėkingi dėl fakto, kad (tie jauni kariai) buvo pasiruošę atvykti čia ir tai padaryti.“
„Mane visa tai stulbina – atvykusių čia ir žuvusių skaičiai. Tai įrodo, koks niekam tikęs buvo tas karas“, – sakė Belgijos mokytoja Els Chalmet, atvežusi į Tain Kotą moksleivių ekskursiją.
Po „Paskutinės sargybos“ ceremonijos ES lyderiai susitiks prie pietų stalo Ipro audėjų gildijos rūmuose, o vėliau grįš į Briuselį, kur tęs įtemptas derybas dėl Bendrijos būsimo kurso ir vadovybės.
