Todėl Estijos vadovas reikalauja savo šalies atsakingumo ir tikisi, kad ji bus pasiruošusi atremti bet kokią agresiją. T.H.Ilvesas gimė Naujajame Džersyje ir studijavo Kolumbijos universitete, tad puikiai kalba angliškai su amerikietišku akcentu (estai netgi teigia, kad jo anglų kalba geresnė nei estų).
Nežinantys su kuo kalba gali net pamanyti, jog prieš juos ne Estijos prezidentas, o JAV administracijos pareigūnas, turintis labai griežtą požiūrį į Vladimiro Putino nepagarbą po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusioms tarptautinėms taisyklėms ir tvarkai.
Bet T.H.Ilveso susirūpinimas žymiai didesnis ir labiau pagrįstas nei amerikiečių. Jo 1,3 milijonų gyventojų valstybė ribojasi su Rusija ir turi net 300 tūkstančių rusakalbių gyventojų, kurių trečdalis turi rusiškus pasus. Tad Putinui grasinant Vakarams ir siuntinėjant naikintuvus į NATO kontroliuojamą oro erdvę Estijos kariuomenei vadovaujančiam prezidentui dera nerimauti.
„Mes matome tą agresyvų požiūrį, kuris kartu su agresyviai veiksmais verčia nerimauti visus“, – kalbėjo Estijos vadovas. „Būdami Rusijos kaimynais mes priversti nerimauti žymiai greičiau nei tam tikras buferines zonas turinčios valstybės kaip Vokietija, kuri visada turi Lenkiją“, – aiškino jis.
Neginama jokių buferinių zonų Estija privalėjo investuoti laiko ir pastangų į kitokio pobūdžio gynybą. Narystė NATO čia vaidina ypač svarbų vaidmenį. T.H.Ilveso teigimu, penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis, teigiantis, kad visos valstybės narės atakos prieš vieną iš jų atveju privalo padėti, tarnauja atgrasant Rusiją.
„Tai egzistenciškai svarbus visai organizacijai straipsnis, kurio privaloma laikytis, nes jei staiga viena iš narių nuspręs, kad „gal mums nereikia veržtis ginti estų“, tai paliks visas valstybes pažeidžiamas, nes tik JAV turi tokią karinę galią, kad galėtų efektyviai ginti save“, – aiškino Estijos vadovas.
Pasak jo, tik Estijai išsiveržus iš Sovietų Sąjungos okupacijos valstybė strateginiu tikslu iškėlė narystę NATO kaip saugumo garantą. Kelias buvo ilgas ir sunkus, bet per 15 metų šis tikslas buvo pasiektas. Ukraina, tuo metu, nesistengė artėti link NATO, matydama, kad Rusijos kariuomenė nėra tokia galinga.
„Pas mane buvo atvykusi Ukrainos delegacija, kuri kalbėjo: „Jums pasisekė. Jūs tapote nepriklausomi ir iškart įstojote į NATO“. Tai nėra tiesa. Mes turėjome daug dirbti. Nuolatinės reformos su nuolatine jų priežiūra. Toks pats kelias vedė ir į ES. Aš tuo metu buvau užsienio reikalų ministru ir per penkerius metus pasenau dešimčia“, – juokaudamas savo patirtį ir darbus vertino T.H.Ilvesas.
Kitas Estijos barjeras, saugantis nuo Rusijos agresijos – gana gerai besilaikanti jos ekonomika. Būtent dėl jos T.H.Ilvesas įsitikinęs, kad Estijos rusakalbiai nesukiltų prieš savo valstybę kaip tai padarė Rytų Ukrainos gyventojai.
Cituodamas Vladimiro Putino užuominas apie tai, kad Ukrainos kariuomenė pralaimi buvusiems „angliakasiams ir traktoristams“, jis teigė: „Kasyklų darbuotojai Donbase uždirbdavo po 150 eurų per mėnesį. Kasyklų darbuotojai Estijoje, gausiai rusų gyvenamose teritorijose uždirba 1800 ar 2000 eurų, tad jie tikrai nesitikės geresnio gyvenimo motušėje Rusijoje“.
Estijos vadovas supranta, kad dalis jo šalies gyventojų palaiko Putiną, tačiau ta dalis yra menka ir negali sukelti rimtų konfliktų ar chaoso. „Geriausias būdas juos suprasti – žvelgti kaip į tradicinę diasporą bet kuriame pasaulio krašte. Kai kalba pakrypsta apie jų valstybės vidaus politiką, jie būna konservatyvūs“, – sakė T.H.Ilvesas.
Tačiau čia pat priduria: „Bet jei paklausite lenkų ar armėnų JAV, ar jie norėtų grįžti gyventi į savo valstybę, visi suskubs sakyt – ne, ne, ne! Jie palaiko labai patriotiškas jėgas savo valstybėje, tačiau neketina niekada į ją grįžti“.
Bet jei paklausite lenkų ar armėnų JAV, ar jie norėtų grįžti gyventi į savo valstybę, visi suskubs sakyt – ne, ne, ne! Jie palaiko labai patriotiškas jėgas savo valstybėje, tačiau neketina niekada į ją grįžti.
Nors Estija savo posovietinius namų darbus atliko kur kas geriau nei Ukraina, tačiau Rusijos invazijos galimybė neatmetama ir čia.
„Ukrainai buvo pritaikytas Sudetų modelis. Bet tai nereiškia, kad nebus galimi ir panašūs žingsniai, pavyzdžiui, kita Lenkija. Galima tikėtis ginkluotos atakos“, – prisimindamas Hitlerio Vokietijos veiksmus lygino dabartinę Rusijos agresiją T.H.Ilvesas.
Skirtingai nei daugelis Vakarų valstybių lyderių, Estijos vadovas palaiko Ukrainos apginklavimo moderniais ginklais idėją, tikėdamasis, kad didesnis pasipriešinimas padės sustabdyti Rusijos pajėgų žygiavimą Rytų Ukrainoje.
„Yra daugybė puikių priežasčių neduoti ginklų, bet tegul man kas nors paaiškina, ką mes ketiname daryti. Ar mes tiesiog palauksime trejus metus, kol galiausiai jie bus prie Lenkijos sienos?“, – retoriškai klausė Estijos vadovas.
T.H.Ilvesas Putino hibridinį karą Ukrainoje laiko „vienu iš kvailiausių karinių avantiūrų, kokias tik kas buvo sugalvojęs“. Agresija tik sustiprino Ukrainos patriotiškumą ir padarė žymiai sudėtingesne užduotimi Rusijos bandymus išlaikyti užimtas teritorijas. Nepaisant to, kad Estijos prezidentas negaili gerų žodžių Ukrainos žmonėms, jis visgi kritikuoja lėtas reformas ir pavėluotus mėginimus integruotis į Vakarus, kainavusius ne tik laiko, bet jau ir teritorijos.
Estija dėjo nemažas pastangas, kad ištrintų savo sovietinės praeities ženklus ir pastangos pasiteisino. Estija pozicionavo save ne kaip Rytų, bet kaip Šiaurės Europos valstybę. Jos sostinė Talinas atrodo ne kaip buvusios Sovietų Sąjungos, o kaip Skandinavijos miestas.
Kaimyninė Suomija šiuo metu dirba tam, kad pritaikytų sau Estijos puikiai įvaldytą elektroninės valdžios sistemą, kuri dar labiau suartins šias ir taip artimais ryšiais saistomas valstybes. T.H.Ilvesas pabrėžia, kad griežta jo laikysena Putino režimo atžvilgiu – ne sekimas JAV pėdomis, bet Estijos ir jos žmonių interesų gynimas.
