Estų karininkas apie galimą Rusijos puolimą: „Taline jie mirs. Ir jie tai žino“

Tvyrant įtampai tarp Vašingtono ir Briuselio bei artėjant daug nerimo keliančiam JAV prezidento Donaldo Trumpo bei Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimui, verta atsigręžti į Estiją – mažą šalį, kurioje tėvynę pasiruošęs ginti yra beveik kiekvienas, rašo „Politico“.
Estų kariai
Estų kariai / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Estijos požiūryje į gynybą glūdi nerašytas dvilypumas: tam, kad išgyventum, privalai integruotis. Siekdamos narystės NATO ir Europos Sąjungoje (ES), trys Baltijos šalys veikė kaip vieningas regionas, jos ir toliau bendradarbiauja su JAV bei Aljansu.

Anot NATO statuto, Aljansas privalo atskubėti į pagalbą bet kuriai puolamai narei.

Vis dėlto mažos ir pažeidžiamos šalys privalo žinoti, kad gali atsidurti krizėje, kuomet vienos kausis su Rusija. Ir tam pasiruošti.

AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava
AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava

Šis dvilypumas – laikytis drauge, tačiau būti pasiruošus kautis vienai – pakeitė pajėgų poziciją regione, taip pat padėjo suformuoti naują įsitraukimo fronto linijos valstybėse modelį: gynyba privalo būti vadovaujama Aljanso, tačiau kartu itin vietinė.

Idėja, kad Estija, kurios visa populiacija nėra daug didesnė nei Rusijos kariuomenė, ir kuri turi labai mažai karinių lėktuvų ar šarvuočių, galėtų atremti Maskvos puolimą, tolimojoje Atlanto pusėje gali skambėti kvailai.

Vis dėlto Estija turi resursų, kurių paklausa Aljanse yra kur kas didesnė nei balistinių raketų ir tankų: ryžtą ir mobilizuotą populiaciją.

Vis dėlto Estija turi resursų, kurių paklausa Aljanse yra kur kas didesnė nei balistinių raketų ir tankų: ryžtą ir mobilizuotą populiaciją.

Šalyje, kurioje gyvena vos daugiau nei 1,3 mln. žmonių, 60 tūkst. jų yra apmokyti ir tarnauja kariuomenėje arba yra jos rezerve.

Negalima ignoruoti šio žmogiško elemento svarbos: juk estai vis dar puikiai prisimena okupacijos kainą, o tokie atsiminimai netikėtais būdais sustiprina strateginį planavimą.

Iš dalies todėl JAV specialiosios pajėgos skyrė naujų resursų Baltijos šalims, įskaitant Estiją: kad pasisemtų vietinių patirties, pakeistų JAV suvokimą apie Rusiją ir sužinotų, ką Valsitjos gali padaryti, kad atremtų naujas hibridines grėsmes.

Suprantama laisvės kaina

Riho Uhtegi, Estijos specialiųjų operacijų pajėgų vadas, teigė, „esą visi kalba apie penkių dienų karą Gruzijoje“.

„Tačiau tai nebuvo tik penkios dienos. Hibridinė kampanija prasidėjo gerokai anksčiau. Niekas nenorėjo jos matyti“, – sakė jis, dalyvavęs pogrindiniame judėjime, skirtame pasipriešinti Sovietų Sąjungai.

Praėjus trims dešimtmečiams po to, kai jis padėjo suformuoti pirmuosius nereguliarius dalinius, vėliau tapusius Estijos gynybos lyga, jis ir toliau stengiasi, kad gynybos atžvilgiu Estijoje netrūktų netradicinio mąstymo.

Kaip ir daugumą jo kartos estų, R.Uhtegi motyvuoja asmeninės priežastys, persipynusios su šalies istorija.

R.Uhtegi: „Mes visi turėjome vieną senelį, kuris prisiminė nepriklausomybę. Jie pripildė mūsų galvas tokiomis istorijomis.“

„Mes visi turėjome vieną senelį, kuris prisiminė nepriklausomybę, – R.Uhtegi kalbėjo apie vaikystę sovietų laikais. – Jie pripildė mūsų galvas tokiomis istorijomis“.

Tiesa, jis neužsimena apie daugybės kitų žmonių likimą: tų, kuriuos rusai nužudė ar ištrėmė į priverstinio darbo stovyklas. Statistika rodo, kad prieš Josifo Stalino mirtį 1953-aisiais, daugiau nei 10 proc. estų populiacijos buvo deportuota.

„Devintojo dešimtmečio pabaigoje, pasibaigus mano tarnybai sovietinėje kariuomenėje, dalyvavome ekspedicijoje, kurios metu atvykome į nuošalų kaimelį Afganistano-Uzbekistano pasienyje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Slaptas Josifo Stalino bunkeris Samaroje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Slaptas Josifo Stalino bunkeris Samaroje

Žmonės šioje nuošalioje vietoje buvo girdėję apie mūsų demonstracijas už nepriklausomybę ir laikė Estiją laisvės simboliu. Buvau labai nustebęs. Dalyvavau tuose protestuose, kadangi reikėjo tai daryti. Visi dalyvavome. Tačiau dabar supratau, kad žmonėms tai kai ką reiškė“, – sakė R.Uhtegi.

Jokių nuolaidų Rusijai

„Žinote, kodėl rusai neužėmė Tbilisio 2008 metais? Jie buvo kelyje, maždaug už 50 kilometrų, niekas jų nestabdė“, – teigė jis.

M.McKew atsakius, esą todėl, nes gruzinai yra pamišę, R.Uhtegi nusijuokė.

„Taip. Būtent. Gruzinai yra pamišę, jie kovotų. Šios kovos neįmanomos laimėti, asimetriškos kovos Tbilisyje idėja rusams nebuvo labai patraukli“, – teigė jis.

R.Uhtegi: „Nuolat kalbama, kad, pavyzdžiui, rusai galėtų užimti Taliną per dvi dienas. Galbūt. Tačiau jie negali užimti visos Estijos per dvi dienas. Jie gali patekti į Taliną per dvi dienas. Tačiau Taline jie mirs. Ir jie tai žino. Jie sulauks ugnies iš kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje.“

„Nuolat kalbama, kad, pavyzdžiui, rusai galėtų užimti Taliną per dvi dienas. Galbūt. Tačiau jie negali užimti visos Estijos per dvi dienas. Jie gali patekti į Taliną per dvi dienas. Tačiau Taline jie mirs. Ir jie tai žino. Jie sulauks ugnies iš kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje“, – pridūrė jis.

Ir išties: Estijos gynybos doktrina invazijos metu reikalauja priešintis. Kalbėdamas apie generolą Aleksandrą Einselną – estą, kuris pabėgo nuo okupacijos ir 35 metus tarnavo JAV kariuomenėje, o vėliau tapo pirmuoju jau nepriklausomos Estijos gynybos vadu – R.Uhtegi užsiminė apie jo įsakymą nr. 1.

Juo teigiama, kad „gynybos pajėgos turi aktyviai priešintis agresoriui be papildomų įsakymų tol, kol joms sustoti įsakys išrinktas prezidentas“.

„Jis įsakė kiekvienam pareigūnui pradėti staigų pasipriešinimą, jei Rusijos kariuomenė kirs Estijos sieną. Nė vienas iš kitų Estijos gynybos pajėgų nedrįso anuliuoti šio įsakymo“, – teigė R.Uhtegi.

Anot M.McKew, žvelgiant iš JAV, kur niekas nėra girdėjęs apie elitinio kariuomenės vado šeimos planus krizės atveju, perspektyvos, invazijos grėsmė gali atrodyti kur kas mažiau egzistencinė.

R.Uhtegi teigimu, okupacijos metais tokią programą turėjo visi. Ir vis dar turi.

R.Uhtegi: „1991 m. netikėjome, kad kas nors ateis mums padėti. Net po nepriklausomybės atgavimo niekas nenorėjo parduoti ginklų Estijai. Todėl žinojau, kas iš mano dalinių kokį ginklą turėjo, kiek šovinių kiekvienas turėjo... Mes turėjome tikėtis taikaus pereinamojo laikotarpio... Tačiau tai galima padaryti tik esant nusiteikus kovoti.“

„1991 m. netikėjome, kad kas nors ateis mums padėti. Net po nepriklausomybės atgavimo niekas nenorėjo parduoti ginklų Estijai. Todėl žinojau, kas iš mano dalinių kokį ginklą turėjo, kiek šovinių kiekvienas turėjo... Mes turėjome tikėtis taikaus pereinamojo laikotarpio... Tačiau tai galima padaryti tik nusiteikus kovoti“, – pridūrė jis.

NATO sąjungininkės vis dar dėl to diskutuoja, ar nusiteikimas ir pasiruošimas kovoti su rytine NATO kaimyne gali atgrasyti Rusijos avantiūrizmą, o galbūt toks pasiruošimas yra „provokacija“, į kurią paranoiškas Kremlius neišvengiamai reaguos pernelyg audringai.

Tuo tarpu Estijoje suvokiama, kad gynybinių pozicijų švelninimas tam, kad Rusija būtų nuraminta, yra neteisingas.

Civilių pasipriešinimo svarba

Gynybos lyga (est. Kaitseliit) buvo įkurta prieš Estijai atgaunant nepriklausomybę, iš pradžių ji veikė kaip pusiau pogrindinė organizacija – senus ginklus jai atidavė metų metus okupantams besipriešinę „miško broliai“.

Kai Estija suformavo naują vyriausybę ir pradėjo kurti nacionalinę kariuomenę, buvo kalbama apie Gynybos lygos paleidimą.

R.Uhtegi: „Tačiau Kaitseliit sudarė tauta. Tauta jos norėjo. Ir toliau nori, todėl mums reikia užbaigti jos transformaciją – sugrąžinti ten, nuo ko ji prasidėjo.“

„Tačiau Kaitseliit sudarė tauta. Tauta jos norėjo. Ir toliau nori, todėl mums reikia užbaigti jos transformaciją – sugrąžinti ten, nuo ko ji prasidėjo“, – sakė R.Uhtegi omenyje turėdamas daugiausia savanorišką, partizanų organizaciją, kuri sudaryta iš vietinių, ir turi įvairių įgūdžių, reikalingų atpažinti ir apsiginti nuo hibridinių atakų.

Anot R.Uhtegi, naujoji Estija jau kaunasi su Rusija. „Visi konfliktai tarp Estijos ir Rusijos buvo hibridiniai – 1924 m. vyko tas pats, kas 2014 m.“, – sakė jis.

Tais metais „žalieji žmogeliukai“ – ankstesnė versija tų, kurie okupavo Krymą 2014-aisiais, infiltravosi į tuomet nepriklausomą Estiją bandydami pakeisti demokratinę vyriausybę komunistiniu režimu.

R.Uhtegi teigimu, siekiant apsiginti nuo hibridinių grėsmių, atgrasymas turi būti vedamas populiacijos: žmonės turi turėti žinių, pajėgumų ir nusiteikimo, jie turi tiksliai žinoti, ką daryti skirtingose situacijose.

Estijoje pasipriešinimą sudaro trys esminiai elementai, Kaitseliit, Estijos specialiųjų operacijų pajėgos ir civiliai.

„Kaitseliit buvo įkurta priešintis hibridinėms grėsmėms – vidinėms grėsmėms“, – sakė jis. R.Uhtegi manymu, neorganizuota ankstyvųjų dienų Kaitseliit iniciatyva, reikalavusi inovacijų ir planavimo, turi būti visiškai atkurta.

„Teritorinė gynyba yra labai vietinė. Tai turi būti jų (civiliai – red.) atsakomybė. Šis kaimas. Šis miestas. Šis tiltas. Ši upė. Šis žemės lopinėlis. Jie (civiliai – red.) privalo juos apginti. Jie privalo žinoti savo teritoriją, ir kaip ją išnaudoti“, – sakė jis.

R.Uhtegi: „Teritorinė gynyba yra labai vietinė. Tai turi būti jų (civiliai – red.) atsakomybė. Šis kaimas. Šis miestas. Šis tiltas. Ši upė. Šis žemės lopinėlis. Jie (civiliai – red.) privalo juos apginti. Jie privalo žinoti savo teritoriją, ir kaip ją išnaudoti.“

R.Uhtegi mano, kad Rusijos atgrasymui reikalingas kiekvieno esto, ne tik kariuomenės, įsitraukimas.

„Panika yra blogas dalykas. Bandome paaiškinti žmonėms: pasipriešinimas karo metu prasideda šiandien. Jis prasideda su atsparumu. Turime būti pasiruošę viskam ir mokyti žmones ką daryti, jei kas nors nutiktų“, – sakė jis.

Civilių vaidmenį atgrasyme sudaro trys komponentai: pasiruošimas, išgyvenimas ir pasipriešinimas. Pasiruošimas – nes privalai daryti tai, ką gali, kad suprastum, ko iš tavęs bus reikalaujama krizės atveju.

Anot jo, Kaitseliit yra struktūra, gerai susipažinusi su vietos kraštovaizdžiu, ir kurioje apmokyti vyrai bei moterys gali staigiai integruotis krizės atveju.

Išgyvenimas svarbus todėl, kadangi išgyvenimo idėja nėra skirta tik kariuomenei, o visiems: ką turi daryti karo metu, kad priimtum geresnius išgyvenimo sprendimus?

Pasipriešinimas yra dar viena sudedamoji dalis, kadangi privalai suprasti, kaip tęsti kovą, kai nesi tikras, ar dar kas nors ateina į pagalbą, ir kiek ilgai tai truks.

R.Uhtegi teigimu, atgrasyme kur kas svarbiau civiliai, o ne kariuomenė. Būtent toks požiūris vis labiau įsišaknija regione, jis atspindi ir Pentagono suvokimą apie geriausius regiono gynybos planus Rusijos puolimo atveju.

Pentagono planuotojai suvokia: jei Rusija puls, kils klausimas kaip atgauti Baltijos šalis, o ne jas išlaikyti. R.Uhtegi, kaip ir bet kuris estas, tai puikiai suvokia.

R.Uhtegi: „Tai visada buvo kova už mūsų širdis ir protus. Tie, kurie tiki, yra patys vertingiausi.“

„Tai visada buvo kova už mūsų širdis ir protus, – sakė R.Uhtegi. – Tie, kurie tiki, yra patys vertingiausi.“

Todėl Estija sunkiai dirba, kad išugdytų naują tikinčiųjų kartą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos