H.Kohlis, vadovavęs Vokietijos pakartotiniam suvienijimui ir tapęs svarbiu Europos integracijos varikliu, mirė birželio 16-ąją, būdamas 87 metų.
Ceremonija Europos Parlamente pradėjo virtinę šeštadienio atminimo ir gedulo renginių. Jų kulminacija taps H.Kohlio laidotuvės Vokietijos mieste Špejeryje.
Ekskanclerio našlės prašymu valstybinių laidotuvių ceremonija nebus surengta.
H.Kohlio karstas buvo atgabentas į Europos Parlamento salę Prancūzijos mieste Strasbūre. Per ceremoniją kalbas sakė dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas.
Rusijai atstovavo premjeras Dmitrijus Medvedevas, Didžiajai Britanijai – ministrė pirmininkė Theresa May, o Izraeliui – premjeras Benjaminas Netanyahu. Ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Europos Parlamentas tokią atsisveikinimo ceremoniją rengia pirmąjį kartą – Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio iniciatyva.
Jį H.Kohlis maloniai vadindavo „jaunuoliu“, kai J.-C.Junckeris būdamas 41 metų tapo Liuksemburgo premjeru.
Mirus H.Kohliui J.-C.Junckeris sakė, kad buvęs Vokietijos lyderis buvo jo „mentorius, draugas, pati Europos esmė“.
Pagerbė „tikrą europietį“
„Mus paliko pokario laikotarpio milžinas“, – savo prakalboje prancūziškai ir vokiškai sakė Europos Komisijos pirmininkas.
„Helmutas Kohlis buvo Vokietijos patriotas, bet taip pat Europos patriotas“, – pridūrė J.-C.Junckeris, vienintelis iš dabartinių Europos lyderių dirbęs drauge su velioniu.
„Helmutas Kohlis suteikė mums galimybę įsitraukti į kažką didesnio nei mes patys“, – sakė B.Clintonas. Buvęs JAV lyderis pabrėžė, kad svarbiais istorijos momentais H.Kohlis keldavo tarptautinį bendradarbiavimą aukščiau nacionalinių interesų.
1982–1998 metais kancleriu dirbęs H.Kohlis vadovavo demokratinės Vakarų Vokietijos ir buvusios komunistinės Rytų Vokietijos suvienijimui po Berlyno sienos griūties 1989-aisiais. Nuo tada Vokietija tapo viena stabiliausių ir labiausiai klestinčių demokratijų pasaulyje.
„Helmutas Kohlis buvo ne tik Vokietijos vienybės architektas. Jis svariai – labiau nei kiti – prisidėjo prie sutaikymo tarp Europos istorijos ir Europos geografijos, – pabrėžė J.-C.Junckeris. – Helmutas Kohlis buvo tikras europietis ir draugas. Europa jam daug skolinga.“
Jo įpėdinė A.Merkel sakė, kad velionio vizija ir atkaklumas davė istorinių dividendų.
„Be Helmuto Kohlio milijonų žmonių, iki 1990-ųjų gyvenusių už sienos (Berlyno), įskaitant mano, gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip“, – sakė kanclerė, užaugusi Rytų Vokietijoje.
„Ačiū už galimybes, kurias man suteikei“, – pridūrė ji.
Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani sakė, kad H.Kohlis nusipelnė „garbingos vietos Europos panteone“ dėl savo ryžto užmegzti draugystės ryšius su Rytų Europos demokratijomis, griuvus Geležinei uždangai.
Kartu su Prancūzijos prezidentu Francois Mitterrand'u H.Kohlis skatino ES plėtrą ir integraciją.
Jiedu padėjo atverti galimybę įstoti į Bendriją jaunoms demokratijoms iš buvusio sovietinio bloko, sukurti bendrąją valiutą – eurą – ir sukurti laisvojo judėjimo zoną.
„Helmutas Kohlis buvo privilegijuotas Prancūzijos partneris, esminis sąjungininkas – ir dar daugiau, jis buvo draugas“, – pabrėžė Prancūzijos prezidentas E.Macronas.
„Esame čia, kad pagerbtume jo pėdsaką istorijoje“, – pridūrė jis.
Simbolinė vieta
Buvusio kanclerio karstas, uždengtas mėlyna ES vėliava su 12 auksinių žvaigždžių, buvo įneštas į Europos Parlamento salę aštuonių vokiečių karių.
Priešais karstą buvo padėti trys vainikai: vienas – Vokietijos Federacinės Respublikos vėliavos spalvų, kitas – ES vardu, o trečias – nuo jo našlės Maike Kohl-Richter, su paprastu užrašu „ In Liebe, deine Meike“ (Su meile, tavo Maike).
Faktas, kad šiai ceremonijai buvo pasirinktas Strasbūras, yra labai simboliškas.
Šis Prancūzijos miestas prie Reino upe nubrėžtos sienos su Vokietija priklauso regionui, dėl kurio abi šios šalys įnirtingai kovojo.
Viena iš priežasčių, kodėl našlė nesutiko leisti surengti valstybinių laidotuvių, buvo išliekantis pyktis dėl A.Merkel elgesio su savo buvusiu mentoriumi.
Strasbūras kartu su Briuseliu yra Europos Parlamento būstinės, ir tai simbolizuoja buvusių priešininkių susitaikymą po Antrojo pasaulinio karo, paskatintą Europos Sąjungos.
Šeimos ginčas
Prieš ceremoniją Strasbūre imtasi griežtų saugumo priemonių: daugiau kaip 2 tūkst. policininkų buvo sutelkti saugoti susirinksiančių garbingų svečių.
Po ceremonijos Strasbūre H.Kohlio karstas bus sraigtasparniu nuskraidintas į Vokietijos miestą Liudvigshafeną, kur bus įkeltas į laivą ir nuplukdytas Reino upe į pietvakarinį Špėjerio miestą.
Šią programą aptemdė H.Kohlio vyresniojo sūnaus išsakyta kritika. Interviu savaitraščiui „Die Zeit“ jis sakė, kad šie planai „neverti“ jo tėvo vaidmens Vokietijos istorijoje.
Walteris Kohlis, kanclerio velionės pirmosios žmonos Hannelore Kohl sūnus, kritikavo sprendimą nerengti valstybinių laidotuvių, kai joms leidimo nedavė M.Kohl-Richter, H.Kohlio antroji žmona.
H.Kohlis vedė 34 metais už jį jaunesnę Maike būdamas 78-erių.
Viena iš priežasčių, kodėl našlė nesutiko leisti surengti valstybinių laidotuvių, buvo išliekantis pyktis dėl A.Merkel elgesio su savo buvusiu mentoriumi.
A.Merkel pašalino H.Kohlį iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vadovybės ir paragino partiją apskritai panaikinti jo narystę, kai ekskancleris įsivėlė į partijos finansavimo skandalą.
Walteris Kohlis sakė norįs, kad jo tėvo karstas būtų nugabentas į Vokietijos sostinę „nacionalinės pagarbos, ekumeninių gedulingų mišių ir karinio atsisveikinimo ceremonijai“ prie Brandenburgo vartų, kur buvęs lyderis stebėjo Berlyno sienos griūtį.
Dėl seniai besitęsiančio ginčo su pamote, uoliai ginančią savo vyro politinį palikimą, Walteris Kohlis jau daug metų nebendravo su tėvu ir apie jo mirtį sužinojo tik iš radijo žinių pranešimo.
Jis sakė nedalyvausiantis laidotuvių ceremonijoje Špėjeryje.
