Dar viena priežastis daugiau žinoti apie Slovėniją – nors ji toli nuo Lietuvos, tarp abiejų valstybių istorijų esama akivaizdžių panašumų.
Svarbiausi faktai apie Slovėniją: maža, bet tankiai apgyvendinta
Slovėnijoje 2017 m. pradžioje gyveno vos 2,07 mln. gyventojų. Tai mažiausia Europos krepšinio čempionatą laimėjusi valstybė nuo pat 1935 m., kai triumfavo Latvija: tuo metu šioje šalyje gyveno apie 1,47 mln. gyventojų.
Tačiau gyvenama ji tankiai. Slovėnijos teritorija (kiek daugiau negu 20 tūkst. kv. km) yra maždaug tris kartus mažesnė negu Lietuvos, bet Slovėnijoje gyventojų tankumas yra daugiau negu dvigubai didesnis.
Slovėnų tautybės žmonės sudaro apie 83 proc. Slovėnijos gyventojų. Pagal šį rodiklį šalį galima lyginti su Lietuva: lietuviai sudaro apie 84 proc. Lietuvos gyventojų. Kitos, po slovėnų, labiausiai paplitusios etninės grupės Slovėnijoje – serbai ir kroatai.
Manantiems, kad Lietuva turi mažai pajūrio, vertėtų nuvykti į Slovėniją. Kaip ir Lietuva, Slovėnija turi pajūrio juostą, bet ji netgi dar trumpesnė negu Lietuvos – yra vos 47 km. Tačiau ir šioje atkarpoje galima rasti jaukių paplūdimių ir miestelių.
Slovėnijos teritorija kalnuota – 90 proc. jos yra didesniame negu 300 m aukštyje. Aukščiausias šalies kalnas yra Triglavas, jo aukštis yra 2863 m. Jį galima išvysti netgi Slovėnijos vėliavoje.
Miškai apima apie 58 proc. Slovėnijos teritorijos – tai trečia pagal miškingumą ES valstybė. Slovėnija yra viena iš labiausiai aplinka besirūpinančių pasaulio valstybių: daugiau negu 50 proc. Slovėnijos žaliųjų teritorijų yra saugomos valstybės. Pagal Jeilio universiteto sudarytą tarptautinį indeksą, Slovėnija užima penktą vietą pasaulyje pagal rūpinimąsi aplinkos apsauga. Ją lenkia tik Islandija, Suomija, Švedija ir Danija.
Didžiausiame Slovėnijos mieste – sostinėje Liublianoje – gyvena apie 235 tūkst. gyventojų. Antras pagal dydį miestas yra Mariboras – 136 tūkst. gyventojų.
Slovėnija ribojasi su Italija, Austrija, Vengrija ir Kroatija. Kadangi slovėnai istoriškai gyveno arčiau Vakarų Europos negu kitos slavų tautos, tai didele dalimi lėmė ir didesnę prekybą su Vakarų Europa, glaudesnius kultūrinius ryšius ir didesnį išsivystymą.
Istorija, panaši į Lietuvos
Tarp Slovėnijos ir Lietuvos istorijos galima rasti daug panašumų, ypač XIX-XX a. Kaip ir lietuviai, slovėnai ilgą laiką buvo valdomi imperijų. Kol Lietuva priklausė SSRS, Slovėnija priklausė Jugoslavijai: nors Slovėnijos situacija buvo gerokai geresnė negu Lietuvos, daugelio slovėnų ji netenkino. Kaip didelė dalis Lietuvos elito kadaise buvo polonizuota, taip Slovėnijos elitas buvo germanizuotas, bet valstiečiai išlaikė savo kalbą ir kultūrą.
Tiesa, skirtingai negu Lietuva, iki XX a. Slovėnija nepriklausomybės neturėjo. Teritorija, kurioje plyti dabartinė Slovėnija, istorijoje buvo pavaldi įvairioms valstybėms ir imperijoms. Kadaise ji priklausė Romos imperijai, o jai žlugus čia egzistavo įvairios nedidelės valstybėlės.
Vėliau Slovėnijos teritorija priklausė Šventajai Romos imperijai ir ją sudarė keletas kunigaikštysčių. Nuo XIV a. slovėnų apgyvendintos žemės priklausė Habsburgų imperijai, o 1867 m. ją administraciškai pertvarkius – Austrijos-Vengrijos karalystei.
Manoma, kad slovėnai kaip atskira etninė grupė galutinai susiformavo XVI a. Slovėnijos elitas buvo didele dalimi germanizuotas, tačiau jos valstiečiai išlaikė slovėnų kalbą ir kultūrą. Pirmoji knyga slovėnų kalba buvo išspausdinta 1550 m. – vos trimis metais vėliau negu pirmoji lietuviška knyga. Kadangi slovėnų gyvenamos žemės plytėjo greta itališkos Venecijos Respublikos, italų kultūra Slovėnijai taip pat padarė didelę įtaką.
XIX a. visoje Europoje stiprėjant nacionalizmui, Slovėnijoje taip pat išaugo susidomėjimas slovėnų kalba ir kultūra, šalies gyventojai ėmė didžiuotis savo tapatybe. Ėmė plisti dvi skirtingos nacionalizmo idėjos. Vienos jų – slovėnų nacionalizmo – šalininkai norėjo sukurti Slovėnijos valstybę, kuri turėtų plačią kultūrinę ir politinę autonomiją Austrijos-Vengrijos teritorijoje.
Kitos – jugoslavizmo – idėjos šalininkai teigė, kad visi pietų slavai – serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, makedonai ir bulgarai – turi susivienyti į vieną didelę valstybę. Šios idėjos šalininkus įkvėpė Vokietijos ir Italijos suvienijimai.
1918 m. antrosios idėjos šalininkai triumfavo: slovėnai, serbai ir kroatai, kuriuos anksčiau valdė Austrijos-Vengrijos imperija, susivienijo į Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę su centru Belgrade. 1929 m. ši karalystė persivadino į Jugoslaviją.
Vis dėlto daugelio slovėnų situacija valstybėje galiausiai ėmė netenkinti. Naujosios valstybės centras buvo Belgrade, o valstybės administracijoje gausiausia etninė grupė Jugoslavijoje – serbai – užėmė dominuojantį vaidmenį. Slovėnai ir kroatai ėmė jaustis nustumti į šalį. Nepaisant to, kultūriškai ir ekonomiškai Slovėnija stiprėjo.
Per II pasaulinį karą Slovėnijos teritoriją okupavo ir pasidalino Vokietija, Italija ir Vengrija. Tačiau šioms valstybėms pralaimėjus karą, Slovėnija vėl tapo Jugoslavijos dalimi.
Slovėnija buvo pažangiausia ir labiausiai klestinti respublika Jugoslavijos teritorijoje, turėjo plačią autonomiją, bet daugelis šalies gyventojų galiausiai ėmė norėti visiškos nepriklausomybės.
Jų, panašiai kaip tarpukariu, netenkino tai, kad slovėnų pinigais didele dalimi buvo išlaikomi gerokai skurdesni pietiniai šalies regionai. Nors slovėnai sudarė mažiau negu dešimtadalį Jugoslavijos gyventojų, Slovėnijos teritorijoje buvo sukuriama apie 25 proc. šalies BVP.
Pirmieji demokratiški rinkimai Slovėnijoje įvyko 1990 m. balandį, triumfavo už šalies nepriklausomybę pasisakę kandidatai. 1990 m. gruodį referendumo metu apie 88 proc. šalies gyventojų pasisakė už nepriklausomybę.
Nepriklausomybę Slovėnija paskelbė 1991 m. birželio 25 d. Jugoslavija nenorėjo pripažinti Slovėnijos nepriklausomybės ir kilo vadinamasis Dešimties dienų karas, kurio metu Jugoslavija stengėsi išlaikyti Slovėniją jėga ir abiejų valstybių pajėgos susigrūmė dėl keleto Slovėnijos pasienio punktų kontrolės.
Karo metu žuvo 76 žmonės, tai buvo pirmasis karas Europoje nuo II pasaulinio karo. Tačiau slovėnai sėkmingai atsilaikė ir galiausiai Jugoslavija pripažino Slovėnijos nepriklausomybę bei dar nesibaigus 1991 m. išvedė kariuomenę.
Pirmoji valstybė, pripažinusi Slovėnijos nepriklausomybę, buvo Kroatija, Slovėnija šiai valstybei atsilygino tuo pačiu.
O antrąja valstybe, pripažinusia Slovėnijos nepriklausomybę, tapo Lietuva. Tai ji padarė 1991 m. liepos 30 d., maždaug pusmečiu anksčiau negu didžioji dalis Europos valstybių.
Šalis išlieka ekonomiškai pažengusi
Skirtingai negu daugelis kitų socializmo atsisakiusių valstybių, Slovėnija stengėsi prie rinkos ekonomikos pereiti lėtai, žingsnis po žingsnio, be to, dar socializmo laikais ji buvo daug laisvesnė negu SSRS okupuotos valstybės. Todėl sukrėtimų, patirtų daugelio posovietinių šalių, Slovėnija didele dalimi išvengė. Padėjo ir istoriniai ryšiai su Europa.
Prie NATO ir ES Slovėnija prisijungė tais pačiais metais, kaip ir Lietuva – 2004 m. Užtat prie euro zonos ši valstybė prisijungė gerokai anksčiau – jau 2007 m. O 2010 m. Slovėnija tapo Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare – Lietuva vis dar tik siekia ja tapti.
Slovėnija išlieka ekonomiškai stipriausia valstybė iš buvusių Jugoslavijos šalių. 2016 m. Slovėnijos BVP vienam žmogui siekė 83 proc. Europos Sąjungos vidurkio (palyginimui, Lietuvos BVP vienam žmogui siekė 75 proc. ES vidurkio).
Vis dėlto ir šioje šalyje ne viskas yra tobula. Slovėnijos politiką 2012-2013 m. supurčius dideliam korupcijos skandalui, šalyje netgi įsikūrė nauja religija – „Transvisuotinė Palaimingo Skambinimo Zombių Bažnyčia“.
Šios religijos, kuri pagal oficialų sekėjų skaičių dabar yra penkta šalyje, sekėjai ilgą laiką kiekvieną trečiadienį per „zombių mišias“ skambindavo ir barškindavo keptuvėmis, varpeliais ir puodais priešais parlamentą – „korupcijos šventovę“. Taip jie pasisakė prieš kyšininkavimą. Bažnyčios pavadinimą įkvėpė Slovėnijos ekspremjeras, kuris reikalavusius jo atsistatydinimo pavadino zombiais.
Beje, per pirmąjį 2017 m. pusmetį Slovėniją aplankė 15 proc. daugiau turistų negu tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu. Tai siejama su... JAV prezidento rinkimais. Naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo žmona Melania Trump gimė Slovėnijoje, mažame Sevnicos miestelyje.
Dar 12 dalykų, kuriuos vertėtų žinoti apie Slovėniją
1. M.Trump nėra vienintelis žmogus, kuriuo gali pasigirti slovėnai. 55 metų slovėnas plaukikas Martinas Strelis 2009 m. per 66 dienas perplaukė visą Amazonės upę, kurios ilgis – 5268 km. Jį lydėjęs ekipažas buvo pasiruošęs bet kada ne tik jį ištraukti, bet ir pilti kraują į upę: tikėtasi taip nuvilioti piranijas, kurios galėjo užpulti M.Strelį.
2. Kitas ekstremaliai pasižymėjęs slovėnas yra slidininkas Davo Karničaras Jis tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, slidėmis nusileidusiu nuo septynių aukščiausių viršūnių kiekviename pasaulio žemyne, ir pirmuoju žmogumi, slidėmis nusileidusiu nuo Everesto kalno: tai įvyko 2000 m.
3. Slovėnai labai mėgsta medų ir auginti bites. Skaičiuojama, kad Slovėnijoje bitininkyste užsiima apie 90 tūkst. gyventojų: įspūdingas skaičius vos 2 mln. gyventojų turinčiai tautai.
4. Slovėnijoje esantį Bledo ežerą verta aplankyti ne tik dėl skambaus pavadinimo. Karštieji šaltiniai, tekantys po ežeru, vandenį sušildo iki 26 laipsnių temperatūros ir jame galima maudytis netgi vėlų rudenį. Šiame ežere taip pat yra sala, kurioje stovi XIV a. menanti bažnyčia. Šioje bažnyčioje, kur, pasak legendos, susituokė slavų meilės deivė Ziva, susituokti ir dabar gali kiekvienas norintis, tačiau jaunikis turės užnešti nuotaką laiptais į viršų. O tų laiptų iš viso net 99.
5. Slovėnai daug rūko ir geria daug vyno. Tiek pagal išgeriamo vyno skaičių vienam gyventojui, tiek pagal surūkomų cigarečių skaičių Slovėnija užima šeštą vietą pasaulyje.
6. Gali būti, kad slovėnai išrado ratą. Pelkėse netoli Liublianos 2002 m. rastas medinis ratas yra daugiau negu 5 tūkst. metų senumo. Tai seniausias žinomas medinis ratas pasaulyje.
7. Slovėnija pasižymi itin dideliu požeminių urvų ir įdubų skaičiumi. Vrtoglavicos urve Slovėnijoje esanti praraja yra 600 metrų gylio. Tai giliausia požeminė praraja pasaulyje.
8. Vienas populiariausių užkandžių Slovėnijoje – potika, arba riešutų vyniotinis. Kiti populiarūs desertai yra gibanica (karštas pyragaitis su obuoliais ir sūriu) ir palačinka (blyneliai su riešutų pasta ir plakta grietinėle). Riešutų duona šioje šalyje taip pat labai populiari.
9. Lietuvai Europos arba pasaulio futbolo čempionatas vis dar yra svajonė. Tuo tarpu Slovėnija finaliniuose svarbiausių futbolo turnyrų etapuose jau dalyvavo net tris kartus: 2000 m. Europos futbolo čempionate bei 2002 ir 2010 m. pasaulio futbolo čempionatuose. Tiesa, visus tris kartus slovėnams nepavyko patekti į atkrintamąsias varžybas.
10. Slovėnų rašytojui Vladimirui Bartolui, kuris 1938 m. parašė romaną „Alamutas“, turėtų būtų dėkingi kompiuterinių žaidimų gerbėjai iš viso pasaulio. Būtent pagal šį kūrinį kurtas siužetas pasaulinio populiarumo susilaukusiam kompiuteriniam žaidimui „Assassin's Creed“.
11. 2017 m. vasarį Slovėnija įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas. Tiesa, įsivaikinti tokioms poroms neleidžiama – tokią idėją šalies gyventojai atmetė referendumu.
12. Slovėnijoje veikia Demokratinė Slovėnijos pensininkų partija. Ir ne tik veikia, bet ir rinkimuose pasirodo sėkmingai: paskutiniuose, 2014 m. rinkimuose liko trečioje vietoje ir turi 10 iš 90 vietų žemesniuosiuose Slovėnijos parlamento rūmuose. O rinkimus laimėjo likus vos mėnesiui iki rinkimų įkurta Modernioji centro partija.
13. Lietuvių sporto gerbėjai mėgsta dainuoti „Ant kalno mūrai“, o Slovėnijoje populiari skanduotė yra „Rompompom, še ne gremo domoj“. Išvertus į lietuvių kalbą ji reiškia maždaug „Tralialia, mes dar nevažiuojame namo“ ir yra labai mėgstama Slovėnijoje po šalies rinktinės pergalės bet kuriame sporte. Šįkart Slovėnija išties ne tik nevažiavo namo iki paskutinės turnyro dienos, bet ir grįžo namo su aukso medaliais.
