Šią savaitę Strasbūre posėdžiaujantis Europos Parlamentas (EP) ketina aptarti praėjusios savaitę paskelbtą Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo sprendimą perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę ir taip pripažinti pastarąjį miestą Izraelio sostine.
Prieš diskusiją portalas 15min kalbėjosi su P.Auštrevičiumi, kuris pats turi nemažai derybininko patirties (buvo Lietuvos vyriausiasis derybininkas dėl narystės Europos Sąjungoje), kaip vertinti tokį žingsnį, kokių jis gali turėti pasekmių ir ko tikėtis ateityje.
– Kaip D.Trumpo žingsnis buvo įvertintas EP? – 15min paklausė P.Auštrevičiaus.
– Jis sutiktas kaip vienašališkas JAV sprendimas. Šiuo atveju sąjungininkų nuomonės išsiskyrė. Man atrodo, išskyrus Čekiją, kuri dėl tam tikrų istorinių ryšių visada turėjo specialų santykį su Izraeliu, jie gali pasekti iš paskos. Jei jie žengs tą žingsnį, manau, kai kurios valstybės taip pat imsis (perkelti ambasadas – red. past.).
Bet aš laikausi nuostatos, kad valstybė turi nuspręsti, kur yra jos sostinė. Visiškai suprantu šitą izraeliečių istorinį ketinimą, bet tai reikštų, kad Jeruzalė turi būti padalinta, turi būti vieta ir palestiniečių sostinei. Šie dalykai turi būti kažkaip derinami. Blogiausia, kad šis spendimas labai komplikuoja visas taikos derybas, jei dar galima jas taip vadinti – derybomis dėl taikos ir taikingo sambūvio.
Sprendimas dėl sostinės padarytas, nepasiūlius jokių papildomų iniciatyvų ar paskatų dėl susitarimo. Tai yra vienintelė komplikacija, kuri ir yra vienintelis kaltinimas D.Trumpui. Jis daro sprendimus, nepažvelgęs šiek tiek į tolį. Nemanau, kad ES lengvai pakeis nuomonę, bet neatmetu galimybės, kad ji pakeis ir kad bus valstybių, kurios žengs tokį pat žingsnį (kaip JAV – red. past.), lėtai, bet žengs. Gal su tam tikra pažanga taikos derybose, bet kol kas papildomų paskatų joms nepamačiau.
(Palestiniečių lyderio Mahmoudas) Abbaso ir kitų pareiškimai, Gazos ruože prasidėjo kone karo veiksmai – man tai rodo, kad kaip tik statomos aukštesnės sienos. Kuo virs D.Trumpo iniciatyva – ar dabartinės trapios taikos sužlugdymu, ar žingsniu į esminį pokytį, nežinau.
– Su sąjungininkais ne tik nebuvo tartasi – kai kurie buvo įspėję D.Trumpą nesiimti jokių sprendimų. Jis primetė sprendimą užsienio valstybei, lyg Prancūzijos prezidentas ar Švedijos karalius nurodytų Lietuvos sostine paskelbti Kauną.
– Tai turi būti istorinės tautos sprendimas. Aš jį visiškai priimu, man jis suprantamas. Visi supranta, kad Tel Avivas yra tik laikinas sprendimas. Bet manau, kad reikia ir palestiniečiams kuo palankesnį būdą įsitvirtinti tame mieste kaip atskiram vienetui ir jau pratintis gyventi Amžinajame mieste.
– Tokia yra ir ES pozicija – siekti „dviejų valstybių sprendimo“, o Jeruzalei ateityje suteikti abiejų valstybių sostinės statusą, nors pasaulyje tik vienas miestas yra dviejų valstybių sostinė – Nikosija Kipre. Kai kurių komentatorių vertinimu, taip daroma meškos paslauga deryboms.
– Nuo seno kalbama, kad Jeruzalė turi būti abiejų valstybių sostinė. Matau čia strateginį sprendimą, reikia tai priimti. Nemanau, jog dėl to, kad vienas miestas yra dviejų valstybių sostinė, kiltų tarptautinė sumaištis. Nikosijos pavyzdys yra kitoks, jos padalinimo buvo kitos aplinkybės. O čia – tame mieste esančios dvi pagrindinės tautos nuspręstų, kad yra taip, o ne kitaip. Man tai atrodo kitoks sprendimas. Manau, kad mums su visa parama, kurios palestiniečiams daug duodame, ir reikia to siekti – eiti koegzistencijos link. Matyt, karas Vidurio Rytuose jau visiems pabodęs.
– Ankstesni JAV prezidentai vis atidėdavo ambasados perkėlimą, nes manė, kad toks žingsnis klaidingas. O dabartinis rūpinosi ne istorinio teisingumo atkūrimu, bet kaip neapgalvotai įgyvendinti rinkimų pažadus… Politikams tai, tiesą sakant, ne visada rūpi.
– Retas Amerikos prezidentas atvirai ginčydavosi su savo valstybės sekretoriumi. Nelabai atsimenu variantų, kad būtų tokie prezidento santykiai su artimiausia aplinka. O tai reiškia, kad turime ypatingą atvejį. Jo personalija ir veikimo būdas yra didelis iššūkis Vakaruose jau nusistovėjusiai politinei kultūrai Vakaruose. Didžiausios valstybės perėjimas gyvenimas tokiu fliuksiniu politiniu režimu – oi oi oi…
– Kaip gali pasikeisti ES ir Izraelio santykiai?
– Nemanau. Sprendimas dėl sostinės buvo Amerikos, o Izraelis jau seniai paskelbęs Jeruzalę savo sostine. Manau, kad tai bus dar viena dialogo su JAV tema. Žinant JAV diplomatijos jėgą bus tariamasi su kitais sąjungininkais, jie bus kviečiami. Manau, kad ir Lietuva stovi eilėje. Jei, pavyzdžiui, Čekija pralauš ledus, reikalai pajudės. Didžiosios Europos valstybės neskubės, jos, matyt, spaus dėl taikos derybų, naudosis momentu, O mažesniosios, kurios turi istorinių ar kitokių ypatingesnių santykių su Izraeliu ar žydais, kaip mes, manau, gali pralaužti ledus greičiau.
– Jūs pats turite derybininko patirties. Kokią matote išeitį iš dabartinės situacijos ir taikos derybose?
– Buvo tikimasi, jog iki šiol vykusios derybos, remiantis sutartais principais – JT rezoliucija, dvi valstybės, teritorijų atskyrimas ir pan., iš esmės nebuvo veiksmingos. Būta tam tikrųjų ėjimų iš abiejų pusių – ir žydų nausėdijos, ir palestiniečių terorizmas kaip galingas veiksnys… Derybos yra patekusios į aklavietę. Visi specialieji pasiuntiniai nepastūmėjo derybų. Manau, kuriasi naujas balansas, o vienas jo požymių bus tai, kad Amerika pripažino Jeruzalę. Gal to naujo balanso pagrindu bus galima kažką pasiekti.
Tiesą sakant, kas vyksta dabar, nepavadinčiau derybomis. Nesikeičia politinė aplinka. Žinant, kokią poziciją turi (premjeras) Benjaminas Netanyahu, kurio koalicijoje esama ir radikalų… Kas įgyvendins tą taikos susitarimą, jei jis ir bus pasiektas? Nėra politinės valios. Priešingai, kiekvieną kartą buvo pasitraukiama net iš tų pusėtinų susitarimų.
O gal sprendimas dėl Jeruzalės pripažinimo kaip tik paskatins tikrąsias derybas? Gal tai yra klausimas, kurio neišsprendus nebuvo galima žengti toliau? Reikia pripažinti, kad Izraelis buvo sudėtinga derybų dalis, nes jie turėjo didesnių valstybių, pavyzdžiui, JAV paramą, lobizmas buvo labai stiprus. Gal tai buvo nerealios derybos su pernelyg dideliais lūkesčiais? Gal dabartinė situacija gali vesti prie realesnių sprendimų, nes kartais derybinėse situacijose reikia sukrėtimo, kad pradėtų šnekėti kita kalba. Tikiuosi, nes Vidurio Rytai be taikos neišgyvens. Gal tai yra postūmis į sunkesnes, bet tikras taikos derybas.
Apsidžiaugė tik Izraelis
Primename, kad praėjusią savaitę D.Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir pranešė apie ketinimus JAV ambasadą – vienintelę iš visų diplomatinių atstovybių – iš Tel Avivo perkelti į šį miestą. Tai padaryti jis žadėjo dar per prezidento rinkimų kampaniją, vadindamas Jeruzalę „amžinąja žydų tautos sostine“. Bet vėliau D.Trumpas susvyravo ir birželį, kaip trys jo pirmtakai, pasirašė sprendimą dar šešiems mėnesiams palikti ambasadą Tel Avive, taip blokuodamas 1995 metų Ambasados Jeruzalėje aktą, kuriuo JAV diplomatinė atstovybė automatiškai perkeliama į Jeruzalę.
Apžvalgininkų vertinimu, šis žingsnis, kurį D.Trumpas pavadino „realybės pripažinimu“, niekais verčia 70 metų trukusią JAV užsienio politiką, žlugdo jo administracijos viltis atnaujinti Izraelio bei palestiniečių taikos procesą ir gresia smurtu visame regione.
Jungtinių Valstijų sąjungininkai Vidurio Rytų regione ir kitur pasaulyje ragino D.Trumpą susilaikyti nuo šio sprendimo, esą neatitinkančio tarptautinių normų, kuriomis buvo grindžiamas taikos procesas, Jungtinių Tautų rezoliucijoms ir pastangoms siekti taikos regione. Ypač karštas pasipiktinimas kilo musulmonų pasaulyje.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasmerkė JAV vadovo sprendimą, teigdamas, kad tai „įstumia regioną į ugnies apsiaustį“ ir kad politiniai lyderiai turi ne skatinti kovas, o kurti taiką. Saudo Arabijos karaliaus Salmano žodžiais, Jeruzalės pripažinimas sostine yra baisi musulmonų provokacija. Arabų lyga pareiškė, kad JAV atsitraukė kaip taikos proceso rėmėja ir tarpininkė, o prezidento žingsnis sustiprins įtampą, įplieks pyktį ir gali įstumti regioną į dar didesnį chaosą. Šios organizacijos lyderiai pareikalavo atšaukti sprendimą.
D.Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir pranešė apie ketinimus JAV ambasadą – vienintelę iš visų diplomatinių atstovybių – iš Tel Avivo perkelti į šį miestą.
Palestiniečių lyderis M.Abbasas taip pat pasipiktino, kad „apgailėtinas ir nepriimtinas“ D.Trumpo sprendimas sąmoningai sumenkina pastangas siekti taikos. Islamistų judėjimo „Hamas“ vadovas Ismailas Haniya savo ruožtu pakvietė į naują intifadą (sukilimą) prieš „sionistų priešus“. „Amerikos sprendimas yra agresija prieš mūsų žmones. Tai karo prieš palestiniečius paskelbimas“, – pareiškė jis.
Kai kurie nuo grasinimų jau spėjo pereiti prie veiksmų. Jau po poros dienų Vakarų krante prasidėjo susirėmimai tarp palestiniečių ir Izraelio karių. Sekmadienį netoli JAV ambasados Libano sostinėje Beirute prasidėjo susirėmimai, protestuotojai ėmė svaidyti akmenis, padeginėti ir veržtis vidun, tad saugumo pajėgoms teko užtverti diplomatinės atstovybės link vedantį kelią, panaudoti ašarines dujas ir vandens patrankas. Demonstracija įvyko ir prie JAV ambasados didžiausioje musulmoniškoje valstybėje Indonezijoje, į sinagogą Švedijos mieste Geteborge buvo įmestas degantis objektas.
JT generalinis sekretorius António Guterresas taip pat apgailestavo, kad D.Trumpo pareiškimas apsunkins taikos tarp izraeliečių ir palestiniečių perspektyvą. ES pakvietė atnaujinti prasmingą taikos procesą, vedantį „dviejų valstybių sprendimo“ link ir derybų keliu rasti sprendimą, kaip Jeruzalę išlaikyti abiejų sostine. Bendrijos užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini pakomentavo kiek stipriau: esą sprendimas dėl Jeruzalės gali nublokšti į dar tamsesnius laikus, nei gyvename dabar. Pasak jos, blogiausia būtų eskaluoti su šventomis vietomis susijusią įtampą. Ne tik didžiųjų Europos valstybių, bet ir Rusijos bei Kinijos lyderiai pabrėžė būtinybę vengti smurto ir imtis derybų.
Panašu, kad vienintelis Izraelis šį nevienareikšmį sprendimą sutiko su džiaugsmu. Premjeras B.Netanyahu jį pavadino istoriniu, drąsiu ir teisingu žingsniu taikos link, o taikos esą negali būti, jei Jeruzalė nėra šis šalies sostinė, kaip buvo pastaruosius septynis dešimtmečius.
Šventa ir žydams, ir krikščionims, ir musulmonams
D.Trumpas savo sprendimu pataikė į skaudžiausią izraeliečių ir palestiniečių konflikto tašką. Ir vieniems, ir kitiems Jeruzalė yra itin reikšminga. Hebrajiškai vadinamas Jerušalaim, o arabiškai – al-Quds, vienas seniausių pasaulyje miestų buvo užkariaujamas, griaunamas ir atstatomas, tad kiekvienas jo sluoksnis primena skirtingą jos praeities laikotarpį.
Izraelis visuomet laikė ją savo amžina ir nedaloma sostine, šalies parlamentas (Knesetas) ir premjero tarnyba dirba miesto vakarinėje dalyje, kurią Izraelis kontroliuoja nuo 1949 metų. Palestiniečiai savo ruožtu tikisi, kad Rytų Jeruzalė, kurią, anksčiau okupuotą Jordanijos, Izraelis užėmė per 1967 metų karą ir vėliau aneksavo, bus ateityje atsirasiančios Palestinos valstybės sostinė. Tarptautinė bendruomenė šią miesto dalį taip pat laiko okupuota teritorija.
Bet didžiausias aistras kelia ne politinės, o religinės aplinkybės. Mat Jeruzalę šventa laiko visų trijų pagrindinių monoteistinių religijų (krikščionybės, judaizmo ir islamo) išpažinėjai. Konflikto centre – nedidelis akmenų siena apjuostas jos senamiesčio plotas, kuriame susitelkusios jiems švenčiausios vietos.
Krikščionių kvartale stovi Šventojo kapo šventykla, kur, manoma, buvo palaidotas ant Golgotos kalno nukryžiuotas Jėzus. Taigi ten jis esą ir prisikėlė. Šventyklą valdo įvairių krikščionybės atšakų – graikų ortodoksų, Romų katalikams atstovaujančių pranciškonų, armėnų patriarchato, etiopų, koptų, Sirijos ortodoksų – atstovai.
Panašią tradiciją pripažįsta ir musulmonai, kurių kvartale stovi Kalno šventykla ir al-Aqsos mečetė, trečia pagal svarbą islamo vieta (po Mekos ir Medinos). Musulmonai tiki, kad pranašas Mahometas šioje vietoje, vadinamoje Haram al-Sharif, meldėsi su kitų pranašų sielomis ir vėliau iš Kalno šventyklos iškeliavo į dangų.
Žydai savo ruožtu tiki, kad Kalno šventykloje Abraomas rengėsi paaukoti savo sūnų Izaoką, be to, ten esą gulėjo akmuo, iš kurio buvo sukurtas pasaulis. Greta stovi ir Kotel (Raudų arba Vakarų siena) – Šventyklos kalno atraminės sienos likučiai. Judaizmo išpažinėjams tai yra švenčiausia vieta, manoma, kad ten stovėjo pirmoji ir antroji žydų šventyklos.
Į Rytų Jeruzalę žydai persikėlė neteisėtai
Rytų Jeruzalėje gyvena apie 330 tūkst. palestiniečių. Po aneksijos Izraelis Rytų Jeruzalėje ir Vakarų krante ėmė statyti nausėdijas, kuriose dabar įsikūrę apie 200 tūkst. žydų. Tarptautinė teisė tokių nausėdijų nepripažįsta ir JT Saugumo Taryba pernai pavadino jas akivaizdžiu tarptautinės teisės pažeidimu.
Jeruzalės statusas yra bene opiausias Izraelio ir palestiniečių konflikto klausimų, todėl dar 1993 metais pasiektu taikos susitarimu derybos dėl to buvo atidėtos ateičiai, kad nesužlugdytų likusių derybų.
2000-aisiais tuometis Izraelio premjeras Ehudas Barakas ir tuometis palestiniečių lyderis Yasseras Arafatas beveik buvo sutarę, kad miestas būtų padalytas abiem tautoms. Pastariesiems būtų atitekusi Kalno šventykla, o Izraelis būtų išsaugojęs Raudų sienos kontrolę. Tačiau koją pakišo ginčai dėl to, kas kontroliuos požeminius tunelius po Jeruzalės senamiesčiu. Pastarąjį kartą pastangos atnaujinti taikos derybas žlugo prieš trejetą metų.
Dabar Jeruzalė turi keistą jokiai valstybei nepriklausančio miesto statusą. Pavyzdžiui, ten gimę amerikiečiai pasuose turi įrašyti ne Izraelio, bet Jeruzalės pavadinimą, nes nežinia, kuri pilietybė galiotų visame mieste.
