Bet spėlioti galima. Maskvos verslo laikraštis „Komersant“, ne komunistinis ir ne fašistinis, būgštauja, jog „pasaulyje didėja susirūpinimas, kad Egipte įvykiai gali plėtotis Irano pavyzdžiu. Ten nacionaliniai protestai privedė prie monarchijos griūties ir į valdžią įkėlė Ajatolą Chomeinį. Šie poslinkiai užsibaigė Islamiškosios respublikos įsteigimu.
Ar M. Mursis taps antruoju Chomeiniu? Jeigu dabar jo nebus galima pastumti nuolaidų link, gali būti, jog daugelis revoliucijos aukų bus buvusios beprasmės“, – rašo Maskvos laikraštis.
Ir štai balsas iš paties Egipto. Kairo anglakalbis dienraštis „Egyptian Gazette“, komentuodamas tūkstančių prezidento M. Mursio šalininkų demonstraciją priešais Konstitucinio teismo rūmus Kaire, rašo, kad „tik ką skubiai buvo priimtas konstitucinės asamblėjos pasiūlytas projektas. Prezidentas M. Mursis paskelbė referendumą. Apie tai ir norėjo savo įvertinimą pareikšti vyriausieji Konstitucinio teismo teisėjai.
Tačiau protestų akivaizdoje jie buvo priversti savo posėdį atidėti. Kur čia teismų nepriklausomybė ir pagarba teisingumui?“
Taip klausia egiptiečių dienraštis, o švedų „Göteborgs-Posten“ tikina, jog „Egipto valdžia nori naująją konstituciją prastumti greitai bet kokia kaina, kad tik Aukščiausias teismas nespėtų konstitucinės asamblėjos paskelbti neturinčios tokios teisės. Užtat šimtai M. Mursio šalininkų susibūrė prie teismo rūmų ir užkirto kelią teisėjų susitikimui.
Prezidentas M. Mursis žaidžia su ugnimi. Musulmonų broliją palaiko galbūt pusė tautos, tačiau visuomenei gresia skilimas. Opozicija nesileis taip lengvai nuraminama. Toks spartus konstitucijos priėmimas be jokių debatų yra karo paskelbimas šalies demokratinėms jėgoms“, – daro išvadą Švedijos dienraštis.
Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“, aptardamas konstitucijos projekto turinį, teigia, jog siūloma „konstitucija nuo demokratinės kontrolės atleidžia kariuomenę. Gynybos ministras turi ateiti iš ginkluotųjų pajėgų ir kartu yra kariuomenės vadas. Krašto apsaugos biudžeto parlamentas kontroliuoti negali, o civilinius žmones ir toliau galės teisti kariniai tribunolai“, – rašo Ciuricho laikraštis.
Plačią padėties Egipte analizę pateikia trys politologai, Andrea Teti, Vivienne Matthies-Boom ir Gennaro Gervasio, nuosaikiųjų kairiųjų tinklalapyje „OpenDemocracy“. Anot jų, „Mohammedas Mursis ir Musulmonų brolija ko gero stipriai pervertino islamistų sąjūdžio sugebėjimą valdyti egiptiečių širdis ir protus. Priėmusi dekretą, suteikiantį prezidentui ir įstatymų leidybos, ir jų vykdymo galių, o patį prezidentą paskelbusį laisvą nuo teisinės priežiūros, Brolija prieš save sukėlė didžiulius protestus.
Po svaigių 2011-jų metų sausio-vasario revoliucijos dienų, opozicijos grupės kelis kartus kvietė į protestus prieš valdžią po H. Mubarako, bet šie kvietimai retai kada sulaukdavo didelio atgarsio platesnėje visuomenėje.
Tačiau prezidento H. Mursio bandymas į savo rankas suimti visą valdžią, atrodo, subūrė įvairias grupes didžiulėse protesto manifestacijose, į kurias gausiai susirinko žmonės ne tik Kaire, bet ir skersai išilgai viso Egipto. Vienintelis precedentas tokiam opozicijos proveržiui buvo prieš beveik metus, kai Kairo Muhammado Mahmoudo gatvėje protestavo ir su policija susikirto daugybė žmonių.
Vis dėlto ir tada protestai neišplito visoje šalyje, kaip tai įvyko šių metų lapkričio 28-ąją. Brolija turbūt politiškai labiau pažeidžiama, nei ji norėtų būti, ir jos pastangos „okupuoti“ visas valstybės institucijas gali pavykti, bet gali ir nepavykti. Tačiau dabartinėse demonstracijose slypi daugiau negu tik priešinimasis Brolijai.
Šie protestai rodo egiptiečių jausmų plotį ir gylį – tai signalas, kad Egipto revoliucijos politinė fazė dar toli gražu nepasibaigusi. Didelė gyventojų dalis ir toliau lieka politiškai mobilizuota – ji nestovės nuošalyje ir nežiūrės, kaip politiniai vadovai tvarko šalį po H. Mubarako ignoruodami eilinius žmones taip, kaip jie buvo ignoruojami valdant ankstesniam režimui.
Nuo 2011-ųjų metų sausio-vasario revoliucijos laikų tik tuomet, kai opozicija ryždavosi tiesiogiai ir smarkiai paspausti valdančiuosius, buvo pasiekta nuolaidų, todėl ir dabar nestebina, kad egiptiečiai visiškai supranta, jog svarbu ir toliau nenuilstamai spausti valdžią.
Šio spaudimo ypač reikia dar ir todėl, kad aišku, jog ir politiškai, ir ekonomiškai Egipto politinis elitas bei jo tarptautiniai atitikmenys tai šaliai numato tik paviršutiniškas reformas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų „atsiliepiančios“ į liaudies lūkesčius bei reikalavimus, o iš tiesų išlaikytų H. Mubarako eros politikos esmę.
Pvz., Europos Sąjunga mielai šneka apie „patvarų ir teisingą augimą“, tačiau jį įsivaizduoja vykstantį per tas privatizacijos ir rinkų atvėrimo priemones, kurios sugriovė gyvenimo sąlygas daugumai Egipto varguolių ir šalies vidurinėms klasės per pastaruosius penkiolika metų.
Europos Sąjunga mielai kalba apie demokratiją, bet ją trikdo masinė žmonių mobilizacija, jau visai nekalbant apie nepriklausomas profsąjungas. Vargu, ar Vakarų vyriausybės sveikins šį įelektrintą neoliberalios ūkio politikos atmetimo, masinių protestų ir iššūkio priskretusiems elitams mišinį Artimuosiuose Rytuose ir galų gale savo pačių teritorijose“, – sako kairieji politologai ir tęsia:
„Net jeigu M. Mursiui ir Brolijai pasisektų įtvirtinti savo valdžią ir netgi pasinaudoti tais prievartos svertais, kuriais naudojosi jų pirmtakas H. Mubarakas, kad išplėstų režimo valdžią kariuomenei ir laimėtų nesvyruojančią tarptautinių bankininkų paramą, tačiau neišsprendus teisėtumo problemos – t. y., neatsiliepus į revoliucijos priežastis – tai naujoji valdžia bus tokia pat dužli, kaip ir jos pirmtakė: ji sugebės priversti paklusti ir įkvėpti baimę, tačiau ji nebus gerbiama.
Egipto revoliucija, kaip ir Tuniso, visų pirma reiškia trijų dalykų atmetimą – fasadinio politinio liberalizmo, po liberalizacijos skraiste vykstančios ekonominės „oligarchizacijos“ ir bandymo žmones įtikinti, kad demokratiją galima pasiekti tik per išrinktuosius savo atstovus“, – rašo tinklalapyje „OpenDemocracy“ europiečiai politologai Andrea Teti, Vivienne Matthies-Boom ir Gennaro Gervasio.
Matyt, jie siūlo, kad siekdami politinę sistemą ir savo gyvenimą pagerinti, žmonės išeitų protestuodami į gatves.
Apžvalga skambėjo per LRT radiją.
