Be to, M. Schulzas, pretenduojantis tapti ir Europos Komisijos pirmininku, vėl kartoja tai, kas buvo sakoma ekonominės krizės akivaizdoje, – vienintelis teisingas demokratijos ir vienybės trūkumo sprendimas yra dar didesnė eurointegracija.
– Pradėkime nuo Ukrainos. Daugybė žmonių sunerimę, kad ES tik reiškia susirūpinimą. Ar nemanote, kad ši Ukrainos krizė atskleidė ES silpnumą ir neveiksmingumą?
– Manau, kad ši krizė neparodė nei ES silpnumo, nei neveiksmingumo. Visų pirma, tai parodė, kad mes nepasirengę tokioms krizėms, o į klausimą, ar mes silpni, atsakys ateitis. Mes neišvengsime padarinių, kurie, mano akimis, yra dvejopi. Visų pirma, mes privalome laikytis išvien. Jei visos 28 šalys narės laikysis kartu, būsime didžiausia ekonominė sąjunga pasaulyje su didžiausiu ekonominiu potencialu ir galėsime pasakyti Rusijai, kad jei ji nori priėjimo prie tokios rinkos, ji turi laikytis taisyklių. Tada būsime stiprūs. Jei ne, būsime silpni, bet visa tai parodys ateitis.
Manau, kad ši krizė neparodė nei ES silpnumo, nei neveiksmingumo. Visų pirma, tai parodė, kad mes nepasirengę tokioms krizėms, o į klausimą, ar mes silpni, atsakys ateitis, – sako M.Schulzas.
O kalbant apie neveiksmingumą, gyvename tokiu laiku, kai visi linkę greitai viską pamiršti. Praėjusių metų lapkritį ne ES nepasirašė asociacijos sutarties. Mes buvome viską tam parengę, buvome susirinkę Vilniuje, tačiau nepasirašė Ukraina. Todėl dabar kaltinti ES, kad ji neva nepadarė visko, kas būtina, yra neteisinga. Tai Viktoras Janukovyčius nesilaikė pažadų, o ne ES.
– Ukrainos krizė, panašiai kaip ir buvusi euro krizė, parodė, kad tokio dalyko kaip vieninga Europos politika iš esmės nėra, nes dažniausiai nugali ne europiniai tikslai, o didesnės ir įtakingesnės valstybės narės. Tai kokius klausimus europinės institucijos vis dar pajėgios spręsti?
– Jūs visiškai teisingai apibūdinote. ES turi svarbų pasirinkimą – ar norime spręsti problemas kaip sąjunga, ar ES bus tik instrumentas valstybių narių pažadams ir nacionalinėms strategijoms įgyvendinti. ES nėra silpna, kai dirbame kartu, tačiau ji visada silpna, kai atskiros valstybės narės iškelia savo interesus kaip prioritetą. O ES institucijos yra stiprios tiek, kiek valstybės narės nori, kad jos būtų stiprios. Tikrai yra valstybių narių, kurios savo piliečiams sako, esą jos stipresnės atskirai, be Europos. Tačiau realybė akivaizdi – be ES, po vieną mes silpnesni. O pastaroji krizė dar akivaizdžiau parodė, kad tik gilus ir nuoseklus bendradarbiavimas mus sustiprins. Tada ir valstybės narės bus stiprios.
– Europos Parlamentas dažnai kritikuojamas kaip niekam neatskaitinga institucija. Ar Lisabonos sutartis padėtį bent kiek pataisė? Ir kaip dabartinėmis aplinkybėmis išlaikyti Europos gyventojų domėjimąsi Europos Parlamento veikla?
– Manau, kad turime problemą, kurią nepakankamai įvertiname. Tikrosios Europos Parlamento galios ir tai, kaip jas vertina visuomenė, yra visiškai skirtingi dalykai. Būtent visuomenėje paplitusi nuomonė, kad EP neįtakingas, o valstybių narių parlamentai šią nuostatą dar labiau stiprina. Mano draugai, su kuriais nuo seno žaidžiame futbolą, švelniai pašiepia mano pareigas, kai susitinkame, neva tu tai nieko nenuveiki. Tada aš jų klausiu: juk 70 procentų Europoje veikiančių įstatymų priimti Briuselyje, tai kaip galima manyti, kad Europos Parlamentas neįtakingas.
Juk ir Lietuvoje panašu – žmonės žino, kad daugumą taisyklių įveda Briuselis, tačiau daugelis vis tiek mano, kad Europos Parlamentas niekam neatskaitingas ir už nieką neatsakingas. Realybėje esame vienas įtakingiausių parlamentų pasaulyje. Mūsų darbas paveikia daugybę kasdienio gyvenimo sričių, todėl mano žinia gyventojams visada ta pati – jei norite paveikti institucijas, kurios sprendžia, kaip gyvensite, turite balsuoti Europos Parlamento rinkimuose.
– Kokių vaistų siūlote nuo vis augančio euroskepticizmo ir valstybėse narėse stiprėjančių radikalių jėgų?
– Siūlyčiau rimčiau vertinti gyventojų susirūpinimą, nei tai buvo daroma iki šiol. Didelę dalį kritikos ES nesunku atremti – pavyzdžiui, turime 700 milijonų, sukauptų bankų sistemai ir valiutai gelbėti. Tačiau tuo pat metu kai kuriose valstybėse narėse turime 50 procentų jaunų, gerą išsilavinimą įgijusių bedarbių. Matome tik didėjančią atskirtį tarp turtingų bei vargšų – ir tarp šalių, ir tarp gyventojų. Gyvename Europoje, kurioje spekuliantai žarsto pelną ir nemoka mokesčių, o jei jie praranda kapitalą, mokesčių mokėtojai juos remia. Tokiais atvejais žmonės piktinasi, kad tai neteisinga ir nesąžininga. Ir tai suprantama. Todėl turime įdiegti daugiau taisyklių finansų sektoriuje, turime daugiau investuoti į darbo rinką.
Ypač privalome kovoti su jaunimo nedarbu, nes būsimų kartų gerovė ir galimybės turi būti svarbiausios dabartinei kartai. Politiniame gyvenime tai turi tapti svarbiausia kiekvieno politiko veiklos kryptimi. Tai, ką turime ir kuo džiaugiamės šiandien, visos privilegijos ir pasiekimai privalo būti perduoti ateities kartoms kaip mūsų palikimas. Tačiau šiandien tai pamirštama – žmonės negalvoja, kad stengiamės dėl mobilumo, teisingumo ir darbo vietų. Suprantu tuos, kurie pyksta, ir mano patirtis su kairiojo ir dešiniojo sparno radikalais parodė, kad dauguma tokių rinkėjų išreiškia nusivylimą ir pojūtį, kad nacionalinės ir europinės institucijos nepakankamai rūpinasi jų likimais ir gyvenimais.
– Dabar vadovaujate institucijai, kuri kritikuojama kaip neveiksminga. Kas pasikeistų, jei perimtumėte Europos Komisijos vairą?
– Ką pakeisčiau Komisijoje – iš pat pradžių paprašyčiau Europos Komisijos darbuotojų, kad jie surinktų siūlymus iš visų Europos kampelių apie tai, ką mes Briuselyje galėtume geriau padaryti, ką patobulinti vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Kaip jau minėjau, manau, kad žmonėms trūksta pojūčio, jog juos vertiname rimtai, kai jie nori pokyčių ES.
Pavyzdžiui, suvartojamo vandens kiekio mažinimas – mes galėtume įvesti taisykles, susijusias su dušo galvutėmis ar tualetais, arba galėtume paprašyti nacionalinių vyriausybių kartu su mumis apsibrėžti tikslus, o vyriausybės atsiklaustų regioninės valdžios ir vietos savivaldybių, nes greičiausiai Lietuvoje ir Ispanijos pietuose, kaip ir Italijoje bei Švedijos šiaurėje suvartojamo vandens kiekiai labai skirsis.
Tokie žingsniai padėtų ir pasiekti didesnių tikslų Europos mastu, ir leistų labiau atsižvelgti į vietos gyventojų poreikius. Kartu ir didėtų pasitikėjimas mumis. Taigi mano pirmieji žingsniai Europos Komisijoje ir būtų prašymas formuluoti siūlymus kartu su vietos valdininkais.
– Ar nemanote, kad ES institucijos kainuoja pernelyg daug ir ar turite planą, kaip sumažinti joms skiriamas išlaidas?
– Nemanau, kad ES kainuoja pernelyg brangiai. Jei palygintume išlaidas europinėms institucijoms su kitų institucijų kaina, mūsiškės neatrodytų labai brangios. Mes rimtai vertiname biudžetą ir visada pagrindžiame bei skelbiame viešai visas savo išlaidas. Negaliu įvardyti tikslių skaičių, bet Europos Parlamento išlaidos svyruoja tarp 1 ir 2 procentų viso europinio biudžeto.
Žinoma, jei žiūrėsime į pliką skaičių, tai atrodys didelė suma, tačiau jei palyginsime jį su 128 mlrd. eurų europiniu biudžetu arba triskart didesniu – 305 mlrd. eurų – mano gimtosios Vokietijos nacionaliniu biudžetu, matysite, kad europinių institucijų biudžetas yra pagrįstas ir tikrai neišpūstas.
– Kokia Jūsų asmeninė Europos vizija? Kiek ji dar gali plėstis, kas šalis turėtų laikyti drauge ir ar tai vis dar gali būti vertybių sąjunga?
– Tai turi būti vertybių sąjunga. Galime prisiminti Maidaną Ukrainoje – žmonės mirė su Europos vėliavėlėmis rankose. Jie mojavo ES vėliavėlėmis dėl žodžio laisvės, dėl spaudos laisvės, dėl individualių teisių užtikrinimo, dėl teisės balsuoti ir rinkti valdžią ir turėti nekorumpuotą valdžią, kuri atsiskaito žmonėms. Jie nori lygybės prieš įstatymą, o ne selektyvaus „teisingumo“, nori saugomos teisės į privatumą ir teisės streikuoti, algos, kurios pakaktų gyventi. Visas šias žmogaus teises, kuriomis mes džiaugiamės kiekvieną dieną, pernelyg dažnai suvokiame tarsi savaime suprantamas. Gal Lietuvoje taip nėra, nes žmonės dar gerai prisimena ir prieš du dešimtmečius gyvavusią diktatūrą, ir žmonių kovą su ja. Pats esu sutikęs daug Lietuvos herojų, kurie kovojo su sovietine armija ir sovietine priespauda. Žaviuosi tokiais žmonėmis, kurie primena, kad niekada negalime nustoti ginti šių vertybių.
Tačiau Europoje yra daug žmonių, kurie mano, kad jos garantuotos visam laikui. Tai klaida. Todėl mano Europos vizija yra būtinybė tvirtai laikytis mūsų vertybių ir suvokti, kad net ir globaliame XXI amžiaus pasaulyje joms kyla grėsmė. O geriausias būdas apsisaugoti yra dirbti ir laikytis kartu. Mes turime nekartoti klaidų, kurių daug pridaryta praeityje. Didžioji dalis ES gyventojų mano, kad pagrindinė Europos idėja yra sienų nepaisantis šalių ir tautų bendradarbiavimas. Tam ir reikalingos institucijos, kad sustiprintų mus ir apgintų mūsų vertybes. Tačiau vis dar yra euroskeptikų, piliečių, kurie kritikuoja ES ir abejoja, ar ji vis dar gina tas pačias idėjas. Aš jų norėčiau paklausti, kas geriau – ar atsisakyti pačios ES idėjos, ar šią Sąjungą reformuoti. Mano įsitikinimu, verčiau ES reformuoti, nes tik taip apginsime idėjas.
