Būdama inspektore F.Hamdy 2010-ųjų gruodį iš gatvės prekeivio mieste vidurio Tunise konfiskavo jo prekystalį. Nevilties apimtas vyras padegė save priešais miesto tarybos pastatą. Jis mirė, o per kelias savaites dešimtys jaunų arabų pasekė jo pavyzdžiu, kilo protestų banga, riaušės, buvo nuverstas prezidentas ir prasidėjo vadinamasis Arabų pavasaris.
Pasauliui minint penktąsias metines, Sirija ir Irakas skęsta liepsnose, Libija – palūžusi, o regioną niokoja tiek teroristai, tiek valdžių represijos.
„Kartais norėčiau, kad niekada nebūčiau to padarius“, – išskirtiniame interviu britų „The Telegraph“ sakė ji.
Ji retai bendravo su žiniasklaida. Iš pradžių net nebuvo galimybės – vos prasidėjus protestams nervinga Tuniso valdžia F.Hamdy sulaikė. Kai jai galiausiai buvo panaikinti visi kaltinimai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys jau buvo nukrypęs į Egiptą, Libiją ir Siriją.
„Jaučiuosi už viską atsakinga“, – drebančiu balsu kalbėjo moteris. Nors kilo milžiniška protestų banga, Arabų pavasaris mažai ką pakeitė skurdžiai gyvenančių žmonių gyvenimuose. „Tunisiečiai kenčia – kaip ir visada“, – sakė ji.
Tačiau ne ji atsakinga už Arabų pavasarį. Korupcija, biurokratija ir represijas mėgstančios policinių valstybių valdžios regione tarsi įkaitais laikė ganėtinai jaunas visuomenes, kurios galiausiai nematė, kaip kitaip išreikšti savo nepasitenkinimo – tik imantis ekstremalių veiksmų.
Per 6 mėnesius po Mohammedo Bouazizi susideginimo daugiau nei 100 tunisiečių pasekė jo keliu, dar daugiau – visame arabų pasaulyje nuo Maroko iki Saudo Arabijos ir Irako.
Tačiau tuo metu vargiai kas galėjo įsivaizduoti, koks chaosas kils – net tada, kai po kelių savaičių protestų tuometinis Tuniso prezidentas Benas Ali su savo žmona ir didele dalimi šalies aukso atsargų pabėgo į Saudo Arabiją.
Tuomet Egipte krito Hosni Mubarakas – po 18 dienų demonstracijų Kairo. Tuomet – Muammaras Gaddafis, kai protestai virto į pilietinį karą, paskui – ir į tarptautinį, kai prisijungė Vakarų karinės oro pajėgos.
Iki jo nušovimo 2011-ųjų spalį Sirija jau skendėjo liepsnose, o Vakarai ėmė dvejoti, koks turi būti jų vaidmuo. To pasekmės matomos ir šiandien, rašo „The Telegraph“. Libija, Sirija ir Irakas lieka žlugusiomis valstybėmis. Egiptas – ant prarajos.
Sukilimas virto konfliktu tarp islamistų (kurių dalis – taikūs, dalis – norintys imtis smurto) ir sekuliarių vyriausybių bei politikų. Tuomet – tarp religinių grupių, kai sunitai ir šiitai atsisuko vieni prieš kitus.
Libija, Sirija ir Irakas lieka žlugusiomis valstybėmis. Egiptas – ant prarajos.
F.Hamdy jaučia neviltį dėl skurde skendinčios šalies, tačiau Tunisas vis dar laikomas vienintele Arabų pavasario sėkmės istorija. Šalyje jau du kartus surengti visuotiniai rinkimai. Pirmuosius laimėjo nuosaiki islamistų partija „Ennahda“, praėjusiais metais ji pasitraukė į opoziciją, kai nugalėjo sekuliarių partijų aljansas.
Bene didžiausi nuopelnai tenka pačiam „Ennahda“ vadovui Rachedui Ghannouchi, kuris sutiko atsisakyti valdžios nepaisant to, kad jo partija rinkimuose surinko daug balsų. Jo teigimu, jis su bendrapartiečiais nusprendė ieškoti kompromiso, nes svarbiausia yra esminiai klausimai, ką reiškia demokratija.
„Daugumos valdžia, kai surenkama 50 proc. balsų, nėra pakankama. Mes manėme, kad daugumos valdžios turėjimo užtektų. Tačiau tuomet supratome, kad reikia daugiau: reikia konsensuso“, – sakė jis „The Telegraph“.
Čia išryškėja skirtumas tarp Tuniso ir Egipto. Nors, kaip pažymi R.Ghannouchi, Egiptas, Sirija ir Irakas yra sudėtingesnės valstybės nei Tunisas, faktas yra tas, kad „Ennahda“ sumažino islamistų reikalavimus, kai buvo kuriama naujoji konstitucija. To rezultatas – už dokumentą balsavo net 94 proc. asamblėjos.
Egipte Musulmonų brolija, kuri laimėjo surinkusi 52 proc., mėgino įtvirtinti islamistinę konstituciją dekretu. Valdžia buvo nuversta po septynių mėnesių.
Sirija ir Libija, atrodo, kad dar nesupranta žodžio „konsensusas“.
Sirija ir Libija, atrodo, kad dar nesupranta žodžio „konsensusas“.
Galbūt stebina, tačiau R.Ghannouchi išlieka optimistiškai nusiteikęs dėl demokratijos ateities arabų pasaulyje. „2011-ieji buvo šuolis nuo tironijos, – sakė jis. – Istorija rodo, kad perėjimas į demokratiją ne visada būna linijinis – pereinamasis laikotarpis Prancūzijoje ir Britanijoje truko daugiau nei 100 metų.“
Kitas klausimas – ar arabų pasaulis gali taip ilgai laukti. M.Bouazizi šeima, kuri galiausiai susilaukė priešiškumo šalyje, negalėjo. Motina ir viena sesuo išvyko į Kanadą. Šalyje liko tik kita sesuo Samia. Ji teigia, kad jos brolį mirtį užgrobė politikai ir ideologija.
„Jo lemtis buvo mirtis, ir aš su tuo susitaikiau, – sakė moteris. – Tačiau jeigu jis būtų čia, jis būtų pirmasis, kuris paprašytų daugiau orumo. Mano brolis sukūrė kai ką, ką dabar godūs žmonės regione mėgina sunaikinti. Mano brolis – gyvenimo mylėtojas, ir jis būtų atstūmęs tiek kvailus politikus, tiek mirtį garbinančius ekstremistus. Mano brolis mirė už orumą, o ne turtą ar ideologiją.“
„M.Bouazizi ir aš abu esame aukos, – teigia F.Hamdy. – Jis neteko savo gyvybės, o mano gyvenimas niekada nebus toks, koks anksčiau. Kai žvelgiu į regioną ir savo šalį, gailiuosi visko. Mirtis visur aplink, ekstremizmas veši ir žudo nuostabias sielas.“
