– Kartu su vyru dalyvaujate Briuselyje vykstančiame seminare „Moterys politikoje“, skirtame paminėti Tarptautinę moterų dieną. Koks jūsų įspūdis, ar Latvijai yra kur pasitempti?
– Tarp 14 mūsų šalies ministrų – keturios ministrės: sveikatos, švietimo, kultūros bei socialinės apsaugos ir darbo. Vadovauti šioms ministerijoms nelengva, be abejo, visuomet jaučiamas ir pinigų stygius. Kitaip tariant, moterims tenka sunkiausioji dalis. Latvija turėjo premjerę Laimduotą Straujumą ir prezidentę Vairą Vīķe-Freibergą. Manau, kad tai visai neblogai, kalbant apie lyčių lygybę.
– Seminare nuskambėjo pasiūlymas įsivesti kvotas, kad moterų į politiką būtų įsileista daugiau. Ar Latvija apie tai galvoja?
– Kvotų mes neturime. Seime – 36 proc. moterų. Jaučiame jų atstovavimą ten, tačiau, žinoma, yra kur tobulėti.
– Ar jūs stebite politinę ir lyčių lygybės situaciją Lietuvoje? Mūsų šalis išvis neturi ministrių Vyriausybėje.
– Bet jūs turite prezidentę Dalią Grybauskaitę! Iš tiesų tenka pripažinti, kad esame kaimynės, mūsų šalių istorijos labai artimos, tačiau esame nemažai vienos nuo kitų nutolusios, kitaip tariant, mažokai viena apie kitą žinome. Latvijos gyventojai jaučia simpatijas D.Grybauskaitei. Jiems ji atrodo stipri moteris, turinti tvirtą poziciją. Mūsų prezidentas kartais atrodo silpniau.
– Esate žinoma žurnalistė Latvijoje, teatro kritikė, feminizmo vėliavnešė. Kaip per savo darbus siekiate lyčių lygybės?
– Daug kalbu apie tai socialiniuose tinkluose, taip pat savo publikacijose. Mūsų šeimoje nėra moteriškų ir vyriškų darbų, pareigų. Viską darome kartu arba daro tas, kuris tuo metu gali. Be to, kartu ir dirbame, visiškai nepaisydami lyčių stereotipų. Galbūt tik vyras daiktus sunkesnius man partempia iš parduotuvės. (Abu juokiasi)
Mano darbai alsuoja feminizmu. Tiesa, neinu į demonstracijas ir garsiai apie tai nerėkiu – apsiriboju straipsniais, pasisakymais internete. Kūriau TV laidas apie #MeToo – apie šį judėjimą pasaulyje ir Latvijoje.
Mano darbai alsuoja feminizmu. Tiesa, neinu į demonstracijas ir garsiai apie tai nerėkiu – apsiriboju straipsniais, pasisakymais internete. Kūriau TV laidas apie #MeToo – apie šį judėjimą pasaulyje ir Latvijoje.
– Ar #MeToo Latvijoje banga nenuslopusi?
– Jūs turėjote labai stiprių #MeToo atvejų – jie sulaukė didelio atgarsio, kaip kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojo, režisieriaus, Lietuvos rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus.
Latvijoje tokių stiprių atvejų neturėjome. Mūsų šalyje teatro moterys neužima aukščiausių pareigų ir negali sau leisti prabilti apie tai. Žinoma, yra seksualinio priekabiavimo atvejų, tačiau žmonės tiesiog nekalba apie tai. Labai gaila, kad Latvijoje garsiai neprabilta apie seksualinio priekabiavimo atvejus. Būta diskusijų socialiniuose tinkluose, tačiau tokių atvejų, kad kažkam tektų atsisveikinti su karjera, su užimamais postais, mes neturėjome.
– Esate teatro kritikė. Kiek Latvijoje moterų užima svarbias pozicijas teatre?
– Vos kelios, jei sąžiningai. Režisieriai daugiausia vyrai, atsiranda moterų, bet mažai. Teatre vis dar vyrauja patriarchatas.
– Abu prisidėjote prie dokumentinio filmo apie Lidiją Lasmane– Doroņiną. Papasakokite apie jį daugiau.
– Mintis buvo mano sutuoktinio, nes L.Lasmane-Doronina labai stipri moteris, legendinė asmenybė Latvijoje. Ji buvo disidentė, tris kartus kalėjo – iš viso bendrai sudėjus 14 metų už savo įsitikinimus. Ji gana religinga. Ši moteris niekada nepasidavė, visuomet sakydavo tai, ką galvojo, ir už tai iš esmės ir atsidūrė už grotų. Turėjo daugybę disidentų draugų, vykdė pogrindinę knygų leidybą. Ji nebijojo sistemos, nebijojo atsidurti už grotų, pasakydama, ką mano. Pasikliovė savo širdies balsu.
Ji turi dukrą. Ypač tuomet, kai trečią kartą atsidūrė kalėjime, jos labai viena nuo kitos nutolo. Taip nutiko todėl, kad L.Lasmane-Doronina nenorėjo pakenkti savo atžalai, sugriauti jos karjeros. Todėl teko atsitraukti nuo jos, ir tai nebuvo lengva. Šiandien ši moteris palaiko nuostabius santykius su anūkais, proanūkiais, tačiau santykiai su dukra iki šių dienų išliko šaltesni. Galima jausti atstumą tarp jų, ir tai kaina, kurią filmo herojei teko sumokėti.
Šiandien ši moteris palaiko nuostabius santykius su anūkais, proanūkiais, tačiau santykiai su dukra iki šių dienų išliko šaltesni. Galima jausti atstumą tarp jų, ir tai kaina, kurią filmo herojei teko sumokėti.
– Kodėl pasirinkote kurti filmą būtent apie L.Lasmane-Doroniną? Pažinojote ją artimiau?
– Ne, težinojome jos istoriją. Be abejo, dabar, kai nufilmavome filmą, esame bičiuliai, nes praleidome nemažai laiko, kalbėdamiesi apie jos gyvenimą. Tiesa, anksčiau buvo sukurtas dokumentinis filmas apie ją, tačiau jis buvo pernelyg klasikinis. Nenorėjome padaryti tokio paties klasikinio darbo ir sukūrėme kiek kitokį filmą, pasakojantį apie šios moters gyvenimą. Mes kalbėjomės devynias valandas, iš jų išėjo 45 min. filmas.
– Filmas apie Lidiją, kurį atsivežėte pristatyti į Briuselį, 2017-aisiais buvo įvertintas Latvijos nacionaliniame filmų festivalyje „Lielais Kristaps“ (vadinamuosiuose nacionaliniuose „oskaruose“). Jis taip pat gavo pagrindinį apdovanojimą kasmetiniame konkurse „Kilogramas kultūros“. Kaip žmonės įvertino šį filmą?
– Iš tiesų labai gerai. Gavome jūsų minėtus apdovanojimus. Žmonėms patiko filmas ir, žinoma, Lidija. Ji labai stipri asmenybė. Renginiuose ji bendrauja neformaliai, tačiau pasisako labai tiksliai, trumpai, įkvepiančiai. Jai jau sukaks 94-eri, tačiau ši moteris gyvybinga, jos galva dirba puikiai. Turint minty, kad ši moteris, buvo ištremta į Sibirą, kalėjo, tai neįtikėtina!
Mūsų premjeroje buvo Latvijos prezidentas. Dar vienas puikus dalykas, daug pasakantis apie ją, yra tai, kad po daugelio sunkių metų ji vis dar puikus žmogus, gera žmonėms. Be to, jie klausosi, ką ji kalba – ar tai būtų ministrai, ar prezidentai, ar Seimo nariai. Verta jos paklausyti. Tai, be abejo, nereiškia, kad jie visada ir elgiasi taip, kaip ji pasako.
– Kokia pagrindinė filmo žinutė?
– Mūsų herojė gavo ordiną, tačiau sužinojusi, kad žmonės, dirbę KGB, taip pat sulaukia tokio apdovanojimo, šio atsisakė. Ji atstovėdavo savo poziciją visais laikais – tai tikriausiai pagrindinė šio filmo žinutė.
– Šis filmas Latvijoje pristatytas 2017-aisiais. Ar planuojate parodyti jį ir kitose šalyse, tarkime, Lietuvoje?
– Užsienis šiuo filmu nesusidomėjo, nes istorija ganėtinai vietinės reikšmės. Tiesa, Baltijos šalys turi panašią istoriją, galbūt lietuviams būtų įdomu tą filmą pamatyti. Yra ir versija anglų kalba.
