„Oskarą“ pelniusioje „Sensacijoje“ pasakojama tikra istorija, kuomet žurnalistinių tyrimų komanda iš dienraščio „Boston Globe“ atskleidė dešimtmečius ne tik Bažnyčios, bet ir teisininkų bei politikų slėptą nusikaltimą – kunigų pedofilijos skandalą.
Filme aktorius Lievas Schreiberis įkūnijo buvusį „The Boston Globe“ redaktorių Martiną Baroną, kuris šiuo metu – vykdomasis „The Washington Post“ redaktorius. 15min pavyko su juo pasikalbėti – ne tik apie filmą, jo poveikį leidiniui, bet ir tyrimo eigą bei Bažnyčios neveiksnumą.
– Nuo 2002–ųjų „Boston Globe“ žurnalistai paskelbė kelis šimtus straipsnių apie kunigų seksualinius nusikaltimus prieš mažamečius. Papasakokite plačiau, kaip buvo renkama medžiaga šioms publikacijoms, kaip ieškota pašnekovų? Ar procesas buvo toks, kaip vaizduojama filme – auganti įtampa: skambutis po skambučio, interviu po interviu?
– Filme labai tiksliai atkurta, kaip rutuliojosi tyrimas. „Spotlight“ komandos reporteriai kalbėjo su aukomis, teisininkais ir tais, kurie domėjosi kunigų seksualiniais nusikaltimais. Kaip parodoma ir filme, lemiamas momentas buvo pirmieji veiksmai, kurių ėmėmės: užpildėme prašymą teisme, kad turėtume galimybę prieiti prie Bažnyčios vidaus dokumentų, kurie detaliau atskleidė, kaip Bostono Arkivyskupija tvarkėsi su kunigų seksualiniais nusikaltimais. Gausu atvejų, kai kunigai buvo perkeliami iš vienos parapijos į kitą, kur tvirkindavo vaikus vėl ir vėl. Žurnalistai taip pat labai daug laiko praleido imdami interviu iš asmenų, kurie tapo kunigų aukomis.
Gausu atvejų, kai kunigai buvo perkeliami iš vienos parapijos į kitą, kur galiausiai tvirkindavo vaikus vėl ir vėl.
– Kokį tikslą sau kėlėte pradėdami šį tyrimą, kaip jis keitėsi jo eigoje?
– Ėmėmės tyrimo norėdami ištirti vieno kunigo, kuris buvo apkaltintas seksualiniu nusikaltimu, atvejį.
Mes norėjome išsiaiškinti, ar kardinolas žinojo apie seksualinius nusikaltimus ir patvirtino minėto kunigo perkėlimą į kitas parapijas, puikiai žinodamas apie tai, kad jis seksualiai išnaudojo vaikus. Nuo pat ankstyvųjų tyrimo stadijų mes norėjome žinoti, ar tai buvo pavienis atvejis, ar kardinolas ir jo patikėtiniai žinojo apie kitų kunigų vykdytus seksualinius nusikaltimus ir perkeldavo juos į kitas parapijas nepaisydami informacijos apie žiaurų jų elgesį su vaikais.
Galiausiai tyrimo metu paaiškėjo, kad Bažnyčios struktūra ir kardinolas bei Arkivyskupijos hierarchija nuslėpė daugybę kunigų seksualinių nusikaltimų, perkeldami juos į kitas parapijas be parapijos kunigo arba parapijiečių žinios.
– Pasirodžius straipsniams, kurie paviešino skandalingus pedofilijos atvejus, Katalikų Bažnyčiai buvo suduotas smūgis. Ar, jūsų manymu, panašių tyrimų reikėtų visame pasaulyje?
Bažnyčia kol kas padarė labai mažai, kad vyskupai būtų atsakingi už savo dalyvavimą pridengiant seksualinius nusikaltimus.
– Tiriamoji žurnalistika iš esmės yra reikalinga. Viena iš mūsų esminių misijų yra išlaikyti įtakingų asmenų ir institucijų atskaitomumą. Yra poreikis tęsti ir Katalikų Bažnyčios elgesio su seksualiniais nusikaltimais tyrimą.
Bažnyčia ėmėsi reformų, tačiau nėra iki galo aišku, kad jų imtasi visur ir aktyviai. Be to, yra požymių, kad Bažnyčia vis dar labai gina kunigus, kurie, mūsų šaltinių duomenimis, kaltinami seksualiniais nusikaltimais.
Bažnyčia kol kas padarė labai mažai, kad vyskupai būtų atsakingi už savo dalyvavimą pridengiant seksualinius nusikaltimus. Tik praėjusią vasarą Vatikanas paskelbė apie specialų tribunolą, nagrinėsiantį už vaikų lytinį išnaudojimą atsakingų vyskupų bylas. Vis dėlto šis tribunolas, atrodo, įstrigo neveiksnumo stadijoje.
– Grįžkime prie filmo ir aktorių darbo. Jūsų nuomone, jiems pavyko perteikti tikrąjį žurnalistų darbą?
– Taip, aš manau, kad vaidyba buvo nuostabi. Jie pajuto žurnalistų asmenybes ir jas perteikė stebėtinai kruopščiai. Mano galva, aktoriai itin autentiškai pavaizdavo, kaip veikia žurnalistika.
– Filme M.Keatono vaidinamas redaktorius Walteris Robby Robinsonas prisipažįsta, kad pro pirštus praleido vaiko tvirkinimo istoriją, kai ši pirmą kartą atsirado ant jo stalo. Ar tai yra realus faktas? Jūsų nuomone, pripažinti klaidą yra herojiškas poelgis?
– Šis filmas nėra dokumentinis. Taigi tai, apie ką kalbate, yra kartu dirbusių Tomo McCarthy ir Josho Singerio interpretacija. Kurdami filmą jie kalbėjosi su advokatu Ericu MacLeishu, kuris slapta sprendė daugybę prieš Bažnyčią nukreiptų bylų
Jie taip pat kalbėjosi su juo apie tai, ar slapti susitarimai leido daugybę metų išlaikyti paslaptyje seksualinių nusikaltimų atvejus. Jis teigė, kad buvo perspėjęs „The Boston Globe“ apie daugybę kunigų seksualinių nusikaltimų atvejų, tačiau leidinys nedarė nieko, išskyrus menką istoriją vietos naujienų skiltyje.
T.McCarthy ir J.Singeris buvo nusiteikę skeptiškai – jie peržvelgė senus laikraščio numerius, ieškodami minėtos istorijos. Ir jie ją surado. Tuomet, rašydami scenarijų, jie susiejo Walterį R.Robinsoną su šiuo atrastu faktu. Jis pats teigė neprisimenantis to, tačiau akivaizdu, kad istorija vis dėlto išvydo dienos šviesą, kai jis buvo naujienų redaktorius. Taigi, ši scena nėra tiksliai paimta iš leidinio „Globe“ redakcijos realijų. Filmo kūrėjai įtraukė šią sceną, tačiau ji neatitinka tikrovės. Galų gale tai kūryba – juk šis filmas nėra dokumentinis.
– Ar jums žinoma, kiek filmo sėkmė paveikė patį leidinį? Ar jis sulaukė didesnio skaitytojų dėmesio?
– Šiuo metu dirbu vykdomuoju „The Washington Post“ redaktoriumi, todėl tiksliai nežinau, kokį poveikį filmo sėkmė padarė „The Boston Globe“. Neabejotinai jis sulaukė didelio dėmesio iš žurnalistų, kurie nušvietė naujienas apie filmą.
Aš viliuosi, kad filmas padėjo suvokti žmonėms spaudos vaidmenį demokratinėje visuomenėje, taip pat tiriamosios žurnalistikos poreikį ir tai, ko reikia, kad ji būtų tinkama. Sunku pamatuoti, ar visuomenė išgirdo šią filmo siųstą žinią ir ją suprato. Tikiuosi, kad taip.
– Už sėkmingą tyrimą žurnalistai apdovanoti prestižine Pulitzerio premija. Ar ji yra postūmis dirbti dar sunkiau ir geriau?
Dirbame dėl skaitytojų. Pastarųjų pagarba ir įvertinimas yra kur kas didesnis laimėjimas.
– Pulitzerio premija, žinoma, buvo svarbus apdovanojimas, tačiau nedirbame dėl jų. Dirbame dėl skaitytojų. Pastarųjų pagarba ir įvertinimas yra kur kas didesnis laimėjimas. Be abejo, premija yra priminimas ir pripažinimas, kad visi mes, kurie dirbame žurnalistikos srityje, turėtume dirbti ambicingai ir siekti įtakingų autoritetų atskaitomumo visuomenei.
– Filmą pamatė daugybė žmonių, daugybė jūsų straipsnių apie seksualinius kunigų nusikaltimus išvydo dienos šviesą, o kas toliau?
– „The Washington Post“ reporteriai šiuo metu dirba prie skirtingų tyrimų. Vis dėlto konkretizuoti negaliu – tai lieka paslaptis.
