Filosofas Pascalis Bruckneris: Europos kelias – pro ankštus vartus

Jį domina tokie visuomenės reiškiniai kaip seksualinė revoliucija, individualizmas, meilė, laimė, ekologija, kolektyvinės kaltės jausmas. Jo knygos apdovanotos prestižinėmis literatūrinėmis premijomis ir išverstos trisdešimtyje šalių. Romano Polanskio filmas Kartus mėnuo (1992) pastatytas pagal to paties pavadinimo Brucknerio knygą. Lietuvių kalba galime skaityti tik vieną šio autoriaus esė – Amžinoji euforija: Esė apie prievolę būti laimingam (Tyto alba, 2004). Viešnagės Lietuvoje metu Bruckneris skaitė dvi paskaitas: „Progreso krizė“ (Vytauto Didžiojo universitete) ir „Vakarai prieš radikalųjį islamą ir Putino Rusiją“ (Prancūzų institute Lietuvoje).

– Naujausia jūsų knyga – Un racisme imaginaire: islamophobie et culpabilité (liet. Įsivaizduojamas rasizmas: islamofobija ir kaltė) – šiuo metu karštai aptarinėjama gimtojoje šalyje. Islamofobiją pristatote tikrai ne kaip islamo baimę. Ką šiuo terminu vadinate?

– Terminas buvo nukaltas pagal analogiją su ksenofobija: kritikuojate islamą – tampate rasistu. Islamofobija turėjo tapti naujausiu šių laikų rasizmu, apimančiu visas ankstesnes jo formas. Logika tokia: jei bijote tam tikro dalyko, tampate jo priešu. Labiausiai „islamofobijos“ terminas mane žeidžia dėl to, kad jame sumyšta dvi skirtingos prasmės – to, kas draudžiama, ir to, kas leidžiama. Tai tikinčiųjų persekiojimas ir teisė kritikuoti tikėjimą. Vakarų šalyse diskutuojame apie visus tikėjimus, apie visas dogmas be grėsmės atsidurti kalėjime. Taigi „islamofobija“ yra priemonė radikalams, tokiems kaip Musulmonų brolija, vahabitai, salafistai, kriminalizuoti bet kokią islamo kritiką, ypač norinčiųjų jį reformuoti. Tai masinio bauginimo ginklas priešininkams, leidžiantis išlaikyti dogmas nediskutuotinas.

Šis terminas neturi analogo krikščionybei. Na, yra toks žodis „krikščionofobija“, bet niekas jo nevartoja. Paradoksalu, kad šiandien Rytuose – Sirijoje, Irake, Pakistane, Jordanijoje, Egipte – krikščionys ne tik persekiojami, bet ir po truputį vejami lauk, naikinami. Net ir Alžyre nėra lengva būti krikščioniu. Islamistai nori pasirodyti aukomis, nors iš tiesų, arabų pasaulyje atsiradus islamui, ėmė nykti žydai, krikščionys, taip pat hasidai, zoroastriečiai ir kiti. Šiandien ten praktiškai nebėra nė vieno žydo. Prieš kelis mėnesius antrąkart buvau Irane. Mačiau sirus, chaldėjus, armėnus, kurių ateitis – tremtyje. Jie nebegali gyventi šalia musulmonų ir tai kelia didelį susirūpinimą. Budelis apsimeta auka, o tikrosios aukos neturi galimybės pasakyti apie savo situaciją. Mano galva, tai nenormalu. Dvigubi standartai.

– Tai, ką jūs kalbate, nėra politiškai korektiška.

– Iš tiesų, tačiau po teroristinių išpuolių Prancūzijoje 2015–2016 m. vis daugiau žmonių tam pritaria. Šiai mano idėjai, išplėtotai straipsniuose ir knygoje Kaltės tironija, jau trylika metų. Žinoma, ji neatitinka vyraujančių kairės ar liberalios dešinės nuomonių. Žiniasklaida mano naują knygą priėmė su dideliu susidomėjimu: keliolika kartų kalbėjau per radiją, kelis kartus – per televiziją, spauda jos pasirodymą nušvietė kaip neeilinį įvykį. Net Prancūzijos kairė mane parėmė, nors ir santūriai. Tai rodo jų pasirengimą keisti nuomonę. Tačiau socialiniuose tinkluose islamistai mane labai puola.

– Radikalus islamas suvešėjo ne tik Vakarų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose Islamo valstybės pavidalu, bet ir Al Shabab bei Boko Haram pavidalu Afrikoje. Neretai šis plintančio fundamentalizmo reiškinys įvardijamas „religijos sugrįžimu“.

– Taip, regime religijos sugrįžimą, tačiau tik fanatiška vienos religijos forma. Islamas neatliko sąžinės revizijos, nepergyveno Vatikano II Susirinkimo, neatsiprašė už savo nusikaltimus, nepraktikuoja savistabos. Galima sakyti, kad tai religija iki Apšvietos. Ji nepriėmė į širdį savo pačios neigimo kaip katalikybė ar protestantų bažnyčios. Islamo reformas stabdančios problemos kyla iš Korano – Dievo padiktuoto teksto. Kaip galima jį pakeisti? Dievas yra kūrėjas ir tobulas. Viskas, ką jis pasakė, turi būti priimta paraidžiui. Iš čia ir kyla vidinis islamo konfliktas tarp tų, kurie interpretuoja pagal raidę, ir tų, kurie interpretuoja pagal dvasią. Šiandien daugelyje vietų linkstama laikytis islamo paraidžiui, tačiau vyksta aršus mūšis tarp reformatorių ir integristų.

– Kaip jūsų idėjas vertina Prancūzijoje gyvenantys išsilavinę, taikūs musulmonai?

– Daugybė musulmonių moterų man pritaria, mat jos pačios kaltinamos islamofobija. Apskritai manau, kad islamą pakeis moterys, nes jos šioje religijoje laikomos menkesniais žmonėmis, kurių vienintelė užduotis – gimdyti vaikus ir rūpintis šeima. Bordo mečetės rektorius Tareqas Oubrou man sakė taip pat niekada nevartojantis termino „islamofobija“. Taigi musulmonai intelektualai man pritaria, tačiau jie bijo represijų, grasinimų kūniškomis bausmėmis ir mirtimi. Musulmonų požiūriu aš esu kafyras, netikintis. Nei žydas, nei krikščionis. Kitaip jie žiūri į apostatus, tuos, kurie nori reformuoti religiją, – jiems grasinama mirtimi.

– Netrukus po išleidimo Prancūzijoje į lietuvių kalba buvo išversta garsioji Michelio Houellebecqo knyga Pasidavimas, kuri priimta tarsi perspėjimas, kas gali nutikti abejingai visuomenei. Kaip jūs vertinate pačią knygą ir jos recepciją?

– Tai nėra geriausia Houellebecqo knyga, bet vis tiek gera. Skaičiau šią distopiją su malonumu. Knygoje aprašomos įsivaizduojamos situacijos, kuri panaši į tik¬ąją, pasekmės. Rytoj Prancūzijoje galėtume išrinkti musulmonišką partiją ir pamatyti, kaip didelė dalis modernybės išvargintos visuomenės atsiverčia į islamą. Moterys nebedirbtų, užsidarytų namuose, sumažėtų nedarbas, vyrai taptų poligamiški. Houellebecqui grasinta mirtimi, jau pusantrų metų jis samdo asmens sargybinį. Knyga sulaukė milžiniškos sėkmės. Prancūzijoje ji suveikė kaip veidrodis. Pamatėme, kad esame pasiruošę pasiduoti iš tinginystės, nuovargio, silpnumo, pasišlykštėjimo savimi. Houellebecqas yra pesimistas, tačiau jo įsivaizdavimas tikrai labai paveikus.

– Daug diskutuojama apie demokratijos suderinamumą su islamu. Prancūzija, Vokietija, Švedija – jos multietninės, multireliginės, tačiau ar multikultūrinės? Jau prieš keletą metų Angela Merkel konstatavo, kad multikultūralizmas žlugęs.

– Sunku pasakyti, kas tas multikultūralizmas. Daugelis galvoja, kad tai kebabo, kuskuso ir picos valgymas vienu metu. Jo reikšmės skiriasi JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje. Anglosaksiškas multikultūralizmas reiškia, kad atskiros šalia viena kitos gyvenančios bendruomenės nepaklūsta toms pačioms taisyklėms. Tolerancija teroristų atžvilgiu, mano nuomone, yra visiška modernios Anglijos nesėkmė. Du pastaruosius dešimtmečius britai glaudė baisiausius radikalaus islamo žudikus. Anglijoje esama visiškai islamizuotų miestų, pavyzdžiui, Bradfordas. Ten buvo viešai deginami Salmano Rushdie knygos Šėtoniškos eilės egzemplioriai. Maža to, jie pažadėjo holokaustą Europai, jei bus publikuotos Charlie Hebdo karikatūros. Daugeliu atžvilgiu panašu į fašizmą. Tokio tipo multikultūralizmas kelia didelį susirūpinimą.

Šiandieninėje Prancūzijoje gyvena daug skirtingas religijas išpažįstančių ar skirtingų tautybių žmonių, bet tai dar nereiškia multikultūralizmo, nes jie paklūsta vienodiems įstatymams. Turime indų, pakistaniečių, kinų. Yra budistų ir induistų šventyklų, konfucianizmo kulto vietų, yra sikhų, bet jie nereikalauja ypatingų teisių, išpažįsta savo religijas nekeldami visuomenei didelių problemų. Ne taip, kaip islamas, atsisakantis susitaikyti su esama tvarka. Jie reikalauja halal maisto valgyklose, maldos vietų įmonėse, moterų gydytojų rūpintis musulmonėmis ir taip toliau. Prancūzijos visuomenė negali pakęsti tokių reikalavimų, nes visos religijos paklūsta laicistiniam valstybės režimui. Žydai, katalikai, protestantai. Kodėl turėtume daryti išimtį musulmonams? Kieno vardu? Kas šioje religijoje tokio ypatingo, kad turėtume keisti savo teisę ir leisti moterims slėptis po šydu? Prancūzai niekuomet to nepriims, nebent per prievartą.

– Laicizmu išskirtinai didžiuojasi Prancūzija, o, tarkime, Vokietijoje ar Lietuvoje įstatymai kitokie.

– Taip, Vokietijoje religinėms bendruomenėms valstybė net skiria pinigų. Tačiau Vokietija intensyviai ruošiasi keisti esamą tvarką, ypač po išpuolių Paryžiuje ir po dosnaus ponios Merkel įgyvendinto daugiau nei milijono pabėgėlių iš Sirijos priėmimo. Žadama uždrausti burkas. Manau, kad visos Europos valstybės be išimčių šiuo požiūriu po truputį suderins savo įstatymus. Uždraus religinius simbolius mokyklose, kūno apdangalus viešose vietose dėl saugumo. Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje išgirstas wake-up call, kaip sako britai. Man atrodo, kad visoje Europoje atsimerkia akys.

– Kita vertus, laicistinis režimas pažeidžia religijos laisvę, atima iš tikinčiųjų galimybę praktikuoti tai, kas jų gyvenime esminga.

– Juo blogiau jiems. Krikščionys nepuola melstis ant kelių gatvėje. Katalikybė, judaizmas priėmė laicizmą, islamas taip pat turės tai padaryti. Sakyčiau, kad draudžiami ne esmingi veiksmai, o paprasčiausiai agresyvūs, teigiantys „mes užimame viešąją erdvę, nes norime, kad Prancūzija taptų musulmoniška“. Neturėtume daryti nuolaidų dėl laicizmo. Tikras tikėjimas – širdyje. Jei jis išreiškiamas drabužiais – tai jau kovinis veiksmas, kuriuo siekiama užkariauti prancūzus.

– Po išpuolių Paryžiuje daug kalbėta apie sukilimą prieš sekuliarius, hedonistiškus Vakarus, mūsų gyvenimo stilių. Esate tokios pat nuomonės?

– Taip. Islamistai į mus nusitaikė mirtimi tikrai ne dėl to, kad įsitraukėme į karą Malyje ar Sirijoje. Mus užpuolė, nes gyvename taip, kaip gyvename. Daesh Paryžių laiko ištvirkimo sostine. Moterys ten dirba, laisvai vaikšto gatvėmis, geria kavą ar vyną lauko kavinėse. Mes tuokiamės iš meilės, o ne pagal tėvų planus, mes skiriamės. Esame lyčių lygybės šalininkai. Dažnai abejojame Dievo egzistavimu ir hierarchija. Trumpai tariant, nusitaikyta į vakarietišką gyvenimo būdą, kuris mums yra nediskutuotinas. Priimkite jį arba palikite mus. Tačiau islamistai mėgina jį pakeisti, kelia triukšmą dėl burkinių, nori uždrausti šortus, tampres. Mano galva, tai pakankamai brutalu.

– Atrodo, kad europiečiai patikėjo kraštutinės dešinės receptais nuo šių laikų neramumų, įtampos ir nuovargio. Kaip jūs paaiškintumėte šių partijų, surenkančių vis daugiau balsų, žavesį visoje Europoje? Kuo patraukia Front National, Jobbik, PVV, Ukip ir kitos?

– Labai paprasta – radikali dešinė garsiai išsako tai, ką visi galvoja. Apskritai netektų už ją balsuoti, jei kairė ir liberali dešinė pastarąjį dvidešimtmetį nebūtų išsižadėjusios sveiko proto, apsimetusios, kad nemato įsigalinčio islamizmo. Tai paaiškina, kodėl Front National į savo pusę patraukia nuo komunistų partijos atsimetusius darbininkus. Jie masiškai linksta į radikalią dešinę, nes yra nesuprasti progresyvios kairės. Kairieji išdavė žmones ir savo misiją, tapo multikultūrinėmis partijomis blogiausia šio žodžio prasme. Nusiraminimo žmonės ieško radikalioje dešinėje, jie nori būti apsaugoti.

Priimame radikalios dešinės diagnozę, tačiau tai dar nereiškia, kad priimame ir ją pačią. Freiheitliche Partei Österreichs Austrijoje – nugalėta, Geerto Wilderso Partij voor de Vrijheid Nyderlanduose neseniai surinko nemažai balsų, tačiau irgi nugalėta. Europiečiai tikisi, kad radikali dešinė gins jų interesus institucijose, tačiau nenori stačiai pulti į jos glėbį. Vis dėlto ji stiprėja dėl žmonių silpnumo, tai matome ir Amerikoje, išsirinkusioje Donaldą Trumpą.

– Radikali dešinė atmeta ir kaltės tironiją, apie kurią daug rašėte.

– Žinoma, kairieji ir liberalai nuolat kalba apie kolektyvinę kaltę, kolonializmą. Jie sako, kad katalikybė irgi netolerantiška, primena inkviziciją ir kryžiaus žygius. Jų išvada – reikia suprasti ir musulmonus. Intelektua¬lai randa pačių įvairiausių pateisinimų islamizmui, kurie kelia visuomenės pasipiktinimą.

– Esate rašęs, kad europiečiai negali savęs pakęsti. Anot jūsų, Amerika – projektas, o Europa – sielvartas. Amerikiečiai didžiuojasi savąja kultūra, demokratija, o ant ko savo pasididžiavimą galėtume statyti mes?

– Taip, rašiau apie europiečių savinieką, tačiau ši įžvalga netinka jums, kurie buvote okupuoti Sovietų Sąjungos. Rašiau apie gyvenančius Vakarų Europoje, šalyse su imperialistine praeitimi, dėl kurios šiandien jie negali ramiai miegoti. Jie neturi drąsos atvirai didžiuotis Europos verte ir klysta, nes mūsų civilizacija – unikali.

Pradėkime nuo to, kad Europa išgyveno dvi milžiniškas negandas – Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, įveikė du demonus – fašizmą 1945 m. ir komunizmą 1989 m. Europa nustojo kolonizuoti, sutaikė galią, klestėjimą ir sąžinę. Tai teisės erdvė, kuriai nėra lygių, išskyrus Šiaurės Ameriką. Mes buvome įpuolę į siaubingą bedugnę karo metais, tačiau su sąjungininkų pagalba ištrūkome, tapome nugalėtojais ir įsteigėme ambicijomis nepaprastą, nors dažnai trapią sąjungą. Jos gedimą išnaudoja visi populistai, tačiau nemanau, kad jiems pasiseks laimėti.

– Kovo 25 d. buvo Romos sutarties, kuria įkurta Europos Bendrija, šešiasdešimtmetis. Kokią matote Europos Sąjungos ateitį?

– Sudėtinga atsakyti. Nuo pat pradžių ji buvo statoma šiek tiek per greitai. Manau, kad dabar jos kūrimas lėtės. Pirma priemonė, kurios turėtų imtis ši sąjunga, – apibrėžti sienas. Turime aiškiai pasakyti, kur baigiasi Europa ir kad daugiau valstybių nebepriimsime. Nors esama įvairių pirmenybę teikiančių dvišalių susitarimų, priėmimo procesas baigtas. Sienos suponuoja gynybą, reikalingos pajėgos – kariuomenės ar policijos, kurios užkirstų kelią ir dabartinei masinei imigracijai, griežčiau ją reguliuotų.

Pritariu tam, ką sakė François Hollande’as ir Angela Merkel, ką galvoja daugelis – Europoje yra kelios Europos: dviejų ar trijų greičių Europa, Europa su ir be euro, senoji Europa ir naujoji Europa. Vis dėlto manau, kad projektas išliks, nors valstybės liks skirtinguose etapuose. Mano nuomone, Europa suderins savo karinį biudžetą. Išrinkus Trumpą JAV prezidentu, tapo dar aktualiau patiems susimokėti už savo gynybą. Jei pastangos gynyboje nebus suvienytos – ES gresia išnykti.

– Kas, be karų ir totalitarizmo atminties, bendra tarp mūsų, europiečių? Kas tos vakarietiškos vertybės, kuriomis nuolat žongliruojame viešajame diskurse? Kai kas pasakytų, kad viena jų – atvirumas, o jūs štai siūlote uždaryti sienas.

– Europa negali priimti viso pasaulio vargo, kaip sakė Michelis Rocard’as (Prancūzijos ministras pirmininkas 1988–1991 m., socialistas, – R. G.). Tai mūsų bendras likimas. Kiekvienoje Europos šalyje rasime tą patį trijų šaltinių – Atėnų, Jeruzalės ir Romos – palikimą. Jo pėdsakai bendri čia, Ispanijoje, Graikijoje ar Švedijoje, nors ir praturtinti skirtingai. Atvirumo, tolerancijos, besieniškumo skelbimas – kiek vaikiška, paaugliška kalba. Politinis junginys negali remtis atvirumu. Kitu atveju – Europa kaip stoties laukiamasis, pro kurį visi praeina. Žinoma, reikalinga pagarba valstybės teisei priimti pabėgėlius, tačiau ir griežtos taisyklės. Naivu tikėtis visiško atvirumo. Sienos būtinos bendruomenės ar tautos gyvenimui. Vartai turi būti atidaromi tam tikromis sąlygomis, tačiau ne nuolat atviri.

– Čia, Lietuvoje, mes žinome, kokia yra šiandieninė Rusija, skleidžianti propagandą, nesibodinti agresijos, įšaldanti konfliktus kaimyninėse valstybėse. Regis, kad Vakarų Europoje suvokimas skiriasi. Ar prancūzai supranta Rusijos keliamą grėsmę?

– Grėsmių požiūriu Europa pasidalijusi. Vakaruose pagrindinė grėsmė – Daesh ir Al-Qaeda, terorizmas ir rizika pralošti tam tikras pasaulio dalis radikaliam islamui. Daugelis mato Kremlių kaip sąjungininką. Su rusais bendradarbiaujama Sirijoje, Irake. Nėra bendros viešosios nuomonės šiuo klausimu. Kairieji ir centro dešinieji priešiški Vladimirui Putinui, priešingai nei radikalūs kairieji ir dešinieji. Kraštutinei dešinei patinka šis stiprus vyras, galintis imtis net ir politinių žmogžudysčių. Kraštutinei kairei jis imponuoja kaip Sovietų Sąjungos paveldėjotas, sukilęs prieš kapitalizmą.

Putino vizija populiari, Prancūzijoje jis turi daug bičiulių. Problematiška tai, kad jis pasiekia ir Ameriką. Atrodo, kad finansavo dalį Trumpo rinkiminės kampanijos, prasiskverbė į demokratų partijos elektroninio pašto sistemas. Bus įdomu pamatyti, ar Trumpas iš tiesų yra Putino marionetė. Pamatysime, ar įprastai antirusiškos demokratų ir respublikonų partijos paskelbs prezidentui apkaltą, jei bus įrodyta, kad Putinas mokėjo Trumpui. Sužinosime, ar Rusija į Ameriką pateko kaip Trojos arklys. Rusija mus, europiečius, niekina, tačiau Amerikos baiminasi. Tai vienintelis priešas, įveikęs ją 1989 m. Norisi revanšo.

– Ar mūsų bendrystei nekelia problemos du skirtingi priešai? Ar nepritrūksta solidarumo?

– Įmanoma turėti du priešus vienu metu. Pastaruosius kelerius metus Putinas nebeslepia jį įkvepiančios paniekos Vakarams. Jo ideologai, kaip Aleksandras Duginas, pataria paversti Europą pelenais, pasiųsti raketas į Vašingtoną. Jis atviras, pats pasakė baisųjį sakinį, kad Rusija neturi sienų. Jai reikia vietos kvėpuoti, išsiplėsti, gal iki Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos. Normalu, kad kaimyninės šalys labai bijo.

Nors mūsų priešai – radikalus islamas ir Putino Rusija – labai skirtingi, nepakenks, jei visi sustiprinsime gynybą. Rusija turi suprasti, kad už Lietuvos, Latvijos ar Estijos užpuolimą laukia rimtos represijos ir kad tam bus žiauriai priešinamasi.

Tačiau prieš kelias dienas buvęs stalinistas, dainuodavęs internacionalą mitinguose ir kandidatavęs į Prancūzijos prezidentus Jeanas-Lucas Mélenchonas (nepateko į antrąjį rinkimų turą, pirmajame likęs ketvirtas, – R. G.) sakė, kad Baltijos šalių užpuolimo atveju turėtume nė nekrustelėti. Taip, mums trūksta solidarumo. Baisu, kad pagrindinis solidarumo instrumentas – NATO – daugiausia finansuojamas amerikiečių. Manau, norint jį išlaikyti, Europos valstybėms reikės finansiškai labiau prisidėti. Putinas supranta tik jėgos kalbą, ir jos prireiks jam pasipriešinti. Solidarumas reikalingas, kitaip subyrėsime kaip kortų namelis. Putinas ne veltui mėgsta dvišalius susitikimus, verčiau kalbasi su Praha ar Paryžiumi nei su Briuseliu. Po vieną galime ir neatsispirti.

– Jūsų prieš dvejus metus miręs bičiulis, filosofas André Glucksmannas buvo žymus komunizmo, o vėliau ir Kremliaus kritikas. Jis rodė į dramblio kaulo bokštą nepasitraukusio intelektualo pavyzdį. Jūs irgi viešai kalbate apie kylančias grėsmes. Kokį intelektualų vaidmenį matote visuomenėje?

– Manau, kad intelektualų vaidmuo yra ne pasprukti ar atsitraukti grėsmės akivaizdoje, o ją parodyti, atskleisti, patarti, kaip veiksmingai pasipriešinti. Svarbiausia, kad kalbėdami apie vieną grėsmę, nepamirštume ir kitos, šiandien Europa turi du priešus – radikalųjį islamą ir Putino Rusiją.

– Glucksmannas yra sakęs, kad Europa intelektualiai nuvargusi ir dėl to juda į pražūtį. Kur apskritai glūdi europiečių nuovargio šaknis?

– Pirmasis, prabilęs apie Europos nuovargį, buvo Edmundas Husserlis, 1933 m. išleidęs nedidelę knygą Dvasinė Europos krizė. Jis parodė, kaip europiečių nuovargis sudarys sąlygas nacionalsocializmui, o vėliau ir komunizmo grėsmei.

Manau, kad nuovargio šaknis glūdi mūsų siaubingoje istorijoje. Pastarojo tūkstantmečio Europos istorija – neįtikėtinai brutali: religiniai karai, pilietiniai karai, genocidai, žudynės, diktatūros, užpuolimai, užkariavimai. Ir Prancūzija tame reikšmingai dalyvavo, pavyzdžiui, baisūs Liudviko XIV karai – kiek žmonių išnaikinta. Žiauriosios Europos istorijos kulminacija – XX amžius. Vis dėlto tekant kraujo upei, Europa įgijo išminties teisės, sugyvenimo, karo atmetimo atžvilgiu. Amerikos istorija ne tokia sena, tačiau ir ji žino, ką reiškia genocidas, vergija, segregacija, pasaulinis karas. Azijos ir Afrikos praeitis irgi ne ką geresnė. Apskritai mūsų istorija yra nusikaltimų žmonijai istorija.

Tačiau tik Europa tam tikra prasme teoriškai apsvarstė savo barbarybę, pažvelgė į save iš distancijos. Dėl to galėjo pasiūlyti genocido sampratą, konkrečiai – lenkų teisininkas Raphaelis Lemkinas 1943 m. Europai vienintelei pavyko įgyti kritišką požiūrį į savo istoriją. Mano nuomone, Europos nuovargis kyla ne tiek iš pačios istorijos, kiek iš kritiškumo jos atžvilgiu perspaudimo. Žvelgdami į praeitį, matome vien griuvėsius, nepastebime nuostabaus skirtingų civilizacijų indėlio – prancūzų, vokiečių, britų, ispanų – ir demokratinės idėjos suklestėjimo, suformavusio šiuolaikinį pasaulį. Turėtume labai didžiuotis savo istorija, užuot žvelgę liūdnomis akimis.

Tik svarbu neperlenkti lazdos. Be paniekos kitiems, be neopopulizmo ir nacionalizmo. Toks yra iššūkis. Europa turi save teigti ir kartu išlaikyti domėjimąsi likusiu pasauliu, šitaip tapdama pavyzdžiu kitiems.

– Aukso vidurį rasti visuomet sudėtinga.

– Taip, nelengva. Kaip rašė šv. Lukas, kokie ankšti vartai! Tiesa – tik praėjus pro tuos vartus. Jei ne – nuklysime tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr.3