Istoriko teigimu, Rusijai pradėjus plataus masto invaziją prieš Ukrainą 2022-ųjų vasarį, pasikartojo „1938 m. momentas“, turėdamas omenyje tais metais vykusią Miuncheno konferenciją, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija nusileido Hitlerio grasinimams dėl Čekoslovakijos.
-
D.Medvedevas: jei Ukrainos kontrpuolimas būtų sėkmingas, Rusija panaudotų branduolinį ginklą
-
Kyjive nuo paminklo „Tėvynė“ pradėtas demontuoti sovietinis herbas
-
Ukrainietis daugiau nei metus sode laikė rusišką tanką
-
Izraelio laivas pirmasis įveikė Rusijos grūdų blokadą
-
EK vadovė: ES nepakęs agresijos nei Ukrainoje, nei Indijos ir Ramiojo vandenynų regione
-
V.Putino veiksmuose pastebi pokytį: prieš keletą mėnesių taip nebuvo
-
Rusijos smūgis Kryvyj Rihui: sugriauti namai, dešimtys sužeistųjų ir keturi žuvusieji
„Man asmeniškai nuoroda į 1938 m. iš tikrųjų yra labai svarbi, nes tai buvo baisi klaida. Jei Didžioji Britanija ir Prancūzija būtų stovėjusios už Prahos, jos būtų neleidusios kilti Antrajam pasauliniam karui – arba bent jau tokiam, koks jis buvo, – dėstė profesorius. – Karas Ukrainoje yra siaubingas, bet tai, kad Rusijos siekiai nebuvo patenkinti, yra ženklas, jog galbūt mes kažko išmokome.“
Istorikas: pagal analogiją, apie kurią kalbame, Rusija yra [nacistinė] Vokietija.
Tačiau kitais atžvilgiais T.Snyderis išreiškė apgailestavimą, kad Vakarų politikai jau labai ilgai bando ir vis dar nesugeba perprasti Rusijos. Anot jo, ši problema kamavo Baracką Obamą ir vis dar kamuoja Vokietiją bei Prancūziją.
„Mūsų klaidingas Rusijos supratimas yra gilus. Labai gilus“, – pridūrė istorikas.
Su juo kalbėjęs žurnalistas pažymėjo, kad T.Snyderio idėjos, nors ir gerai pasvertos, skamba labai provokuojančiai.
„Pagal analogiją, apie kurią kalbame, Rusija yra [nacistinė] Vokietija. Ir manau, kad tai apskritai produktyvus palyginimas, tačiau jis taip pat yra laikomas tabu. O tai, kad tai apskritai tabu, nuo pat pradžių buvo viena iš mūsų problemų“, – atkreipė dėmesį istorikas.
Jis sako, kad žmonės „keistai vangiai“ vadina Vladimiro Putino Rusiją fašistine.
„Tačiau yra daug lygmenų, kuriais analogija [su nacistine Vokietija] galioja“, – pridūrė jis.
Ekspertas aiškino, kad Vakarų nesugebėjimas skaityti istorijos Rusijos atžvilgiu buvo ir tebėra lemtinga klaida, tapusi klaidingo V.Putino asmenybės ir vaidmens suvokimo pagrindu. Jis smerkia nuolatinį susitelkimą į „pragmatinius“ konflikto sprendimus ir V.Putino, kaip ciniško, bet galiausiai suprantamo, Vakarų politikos veikėjo, įsivaizdavimą.
T.Snyderis: pastarieji 30 metų gana aiškiai parodė, jog mes iš tikrųjų neturime didelių galimybių daryti įtaką Rusijai... kartas nuo karto įrodome, kad nieko nekeičiame Rusijos viduje.
T.Snyderio nuomone, radikalios V.Putino idėjos buvo katastrofiškai sumenkintos.
„Pasirodo, idėjos yra svarbios. Dar visai neseniai [Vakarų] politines diskusijas apie V.Putiną lėmė mūsų pačių idėjos apie technokratiją, pragmatizmą ir stabilumą – kategorijos, kurios, manau, jau nusibodo.“
Profesorius įsitikinęs, kad Rusijos vadovo idėjos brendo jau labai seniai, tik Vakarai nenorėjo jų pastebėti.
„Kai V.Putinas grįžo į prezidento postą [2012 m.], jo pareiškimuose rusų kalba, radijo interviu ir spaudoje buvo galima įžvelgti aiškią pasaulėžiūrą, kuri iš esmės yra mums geriau pažįstama nuo 2022 m. vasario, pagal kurią kalbama ne apie valstybes, o apie civilizacijas; kalbama ne apie interesus, o apie misijas“, – dėstė T.Snyderis.
„V.Putinas tikrai nėra mūsų problema, – sakė istorikas. – Turiu omenyje, kad pastarieji 30 metų gana aiškiai parodė, jog mes iš tikrųjų neturime didelių galimybių daryti įtaką Rusijai... kartas nuo karto įrodome, kad nieko nekeičiame Rusijos viduje.“
Žurnalisto ir T.Snyderio susitikimas vyko praėjus vos kelioms savaitėms po reakcijų visame pasaulyje sulaukusio nuslopinto privačios karinės grupuotės „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino maišto Rusijoje.
Istorikas pastebėjo, jog „J.Prigožino intarpas yra gana raminantis, nes jis mums rodo, kad yra rusų, kurie puikiai supranta padėtį Ukrainoje; kad rusai taip pat gali visiškai pamiršti Ukrainą, kai yra didesnis stresas – kai vyksta tikra kova dėl įpėdinystės, jie kalba tik apie save“.
„Reikalas tas, kad Rusija negali turėti vidaus politikos, – svarsto T.Snyderis. – Elitas pavogė visus pinigus, visi įstatymai korumpuoti, daugumos rusų gyvenime beveik nėra socialinio mobilumo ar galimybės ką nors pakeisti, todėl užsienio politika turi tai kompensuoti ir suteikti žaliavą – scenografiją – valdymui.“
