Kreipdamasis į susižavėjusią auditoriją, kurioje buvo ir ką tik iš kovų Ukrainoje grįžusių karių, V.Putinas lemiamą pergalę Kursko mūšyje pavadino „vienu didžiausių mūsų tautos žygdarbių“.
Dabar, kai Rusija ruošiasi švęsti 81-ąsias to 1943 m. mūšio metines, Kurskas vėl atsidūrė naujienose, tačiau dėl visai kitos priežasties. Po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimo į Kursko sritį praėjo daugiau nei dvi savaitės, bet V.Putinas beveik nepadarė nieko, kad suvaldytų situaciją, išskyrus tai, kad antradienį nurodė savo karinei vadovybei iki spalio išvaduoti Kursko sritį, jokiu būdu neatitraukiant karių iš intensyvių kovų Rytų Ukrainoje.
Per 24 valdymo metus V.Putinas save vaizdavo kaip vienintelį asmenį, galintį užtikrinti Rusijos saugumą ir stabilumą, tačiau šis įvaizdis, bėgant karo metams, ėmė skeldėti.
Ne pirma V.Putino kadencija parodė, kad šalies vadovas lėtai reaguoja į įvairias krizes, todėl jis iki šiol menkino Kyjivo puolimą, tačiau, panašu, kad aistros Rusijoje kyla.
Rugpjūčio 12 d. per televiziją transliuotame savo saugumo štabo posėdyje dėl Kursko jis atrodė sutrikęs, griežtai atsikirto laikinai pareigas einančiam regiono gubernatoriui, kuris pradėjo vardyti Ukrainos užgrobtas gyvenvietes.
Nors valstybinė žiniasklaida laikosi bendros linijos, rodydama evakuotus žmones, stovinčius eilėse prie pagalbos arba duodančius kraujo, tarsi įvykiai Kurske būtų humanitarinė nelaimė, o Rusija – to auka, ignoruojant faktą, jog didžiausias išpuolis prieš Rusiją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų įvyko dėl to, kad ji pradėjo beprecedentį karą prieš Ukrainą.
