Istorikė Olivette Otele „The Guardian“ rašo, kad policininkų įvykdyti afroamerikiečių nužudymai ir po to kilę protestai parodė, kaip dauguma buvusių kolonijinių jėgų vengia nuoširdžiai pripažinti praeities poveikį.
„Tai – palikimas, kuris suformavo visuomenes pačiu dramatiškiausiu būdu, palikdamas juodos ir rudos odos spalvos žmones socialinių kopėčių apačioje. Tai – daugybė rasizmo formų, kurios nulėmė diskriminacines praktikas. Jos užkirto kelią didelėms visuomenės dalims gauti prieigą prie pakankamai apmokamų darbų ar galimybės pasipelnyti iš socialinio mobilumo“, – rašo O.Otele.
Europos rasizmas – sudėtingesnis
Nepriklausoma italų žurnalistė, šiuo metu rašanti knygą apie rasizmą Nadeesha Uyangoda 15min teigė itin nustebusi, kad didžiuliai protestai vyko ir Italijoje, kurioje, vos sušvelninus karantino priemones, į gatves išėjo daug žmonių.
Pasak N.Uyangodos, už protestus galima dėkoti socialiniams tinklams. Juose paplitęs vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas G.Floydo nužudymas, „privertė išeiti iš komforto zonos ir protestuoti dėl kito žmogaus“. Esą tokiais galingais vaizdiniais buvo pažadinta žmogiška užuojauta ir jautrumas.
N.Uyangoda sakė nesutinkanti su Italijos žiniasklaidoje girdimu teiginiu, kad rasizmas JAV yra sudėtingesnis nei jos šalyje.
„JAV rasizmas yra sisteminis, kilęs iš segregacijos, tai yra dalykas, vykstantis Amerikos sienų viduje. Europietiškas rasizmas yra tai, ką europiečiai praktikavo už Europos ribų, ir tai pavertė rasizmą tolimesniu, kažkuo, nuo ko galime save atitolinti.
Tarsi rasizmas nėra europietiškas, nes niekada nenutiko Europoje. Toks savęs atitolinimas nuo klausimo privertė mus tikėti, kad europiečiai negali būti rasistai. O tai iškraipė kolonializmo istoriją dėl elgesio su ne baltaodžiais žmonėmis“, – 15min sakė autorė.
Ji atkreipė dėmesį, kad segregacijos pirmtaku laikomas britų verslininkas, politikas Cecilis Johnas Rhodes'as, nutiesęs kelią į apartheidą dabartinėje Zimbabvės teritorijoje.
N.Uyangodos teigimu, pastaruosius penkerius metus rasizmą Europoje, įskaitant Italiją, labiau matomu pavertė imigracija.
„Baltaodžiai žmonės Europoje jaučiasi tarsi tampantys mažuma, nors tai nėra tiesa. Tai pakurstė priešiškumą ne baltaodžiams ir migrantus“, – sakė ji.
N.Uyangoda teigė Europos lyderių pareiškimuose, smerkiančiuose G.Floydo nužudymą, įžvelgianti šiek tiek hipokritiškumo.
„Lengviau pasmerkti tai, kas tarsi nevyksta Europoje, kas europiečiams yra tarsi tolima, jų neliečianti problema. Tačiau rasizmas ir policijos brutalumas egzistuoja Jungtinėje Karalystėje ir kitur Europoje“, – tikino ji.
Vokietijoje diskriminacija išaugo
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasmerkė G.Floydo nužudymą ir sakė, kad „rasizmas yra siaubingas dalykas“, o JAV visuomenę pavadino labai poliarizuota.
„Deutsche Welle“ žurnalistas Chiponda Chimbelu rašo, kad europiečiams lengva žiūrėti į incidentus JAV ir sakyti, kad čia tai nevyksta, tačiau „juodaodžiai europiečiai neturi tokios prabangos“.
„Jiems rasizmas Europoje yra labai gyvas, nepaisant fakto, kad policijos smurtas žiniose neatrodo toks nesuvaldomas. Priežastis, kodėl George'o Floydo nužudymas išprovokavo protestus už JAV ribų – įvykiai čia atvėrė senas žaizdas“, – DW rašo Ch.Chimbelu.
Pasak žurnalisto, Vakarų visuomenių supratimas, ką reiškia būti juodaodžiu, ženkliai nesiskiria. „Jų idėjas didžiąja dalimi dominuoja keli istoriniai įvykiai: vergovė ir kolonializmas“, – rašo jis.
Antradienį Vokietijos federalinė kovos su diskriminacija agentūra paskelbė, kad pernai sulaukė 10 proc. daugiau skundų. Iš viso šis skaičius siekia 1 176, kai 2015 metais registruoti 545 skundai. Pernai šalį šokiravo teroristinis išpuolis sinagogoje Halės mieste, kai buvo nužudyti du žmonės.
Agentūros ataskaitoje rašoma, kad 2019 metais vienas iš trijų imigrantų šaknų turinčių asmenų, per pastaruosius 10 metų ieškojusių būsto, sakė patyrę diskriminaciją. 41 proc. apklaustųjų sakė turintys rimtų arba labai rimtų abejonių dėl buto imigrantams nuomojimo.
2015 metais Vokietija priėmė daugiau nei milijoną prieglobsčio prašytojų, po to šalyje iškilo griežtai prieš imigrantus pasisakantys kraštutiniai dešinieji.
Vokietijos federalinės kovos su diskriminacija agentūros vadovas Bernhardas Franke'as spaudos konferencijos metu sakė, kad šalies policija „nėra tokia laisva nuo diskriminacijos kaip kai kurie norėtų matyti“.
Imperialistinė praeitis – identiteto dalis
Sociologijos profesorius Mančesterio universitete ir žurnalistas Gary Younge'as nybooks.com rašo, kad prancūzų istorikas Alexis de Tocqueville'is buvo teisus sakydamas, jog „į Naujojo pasaulio krantus joks afrikietis neatvyko laisvėje“.
„Tačiau jis nepabrėžė, kad pirmiausia Senasis pasaulis ten nugabeno tuos afrikiečius. Europa savo istorijoje turi rasizmo tiek, kiek ir Amerika – jų istorijos yra persipynusios.
Didžiausias skirtumas tarp Europos ir JAV šiuo klausimu yra tas, kad Europa praktikavo pačias baisiausias prieš juodaodžius nukreipto rasizmo formas – vergovę, kolonializmą, segregaciją – už jos ribų. Amerika tuos dalykus internalizavo“, – rašo G.Younge'as.
Protestai Jungtinėje Karalystėje palietė kitas jautrias stygas. Bristolyje protestuotojai nuvertė ir į upę įmetė prekybininko vergais, mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių pasmerkusio Edwardo Colstono paminklą. Londone buvo subjaurota ir buvusio premjero Winstono Churchillio statula – jis išvadintas rasistu.
Protestuotojai Londone „The Washington Post“ žurnalistui citavo nerimą keliančią statistiką, rodančią, kad koronavirusas neproporcingai paveikė mažumas. Praeitą mėnesį paviešinti vyriausybės duomenys rodo, kad juodaodžiams britams tikimybė mirti nuo COVID-19 yra keturis kartus didesnė nei baltaodžiams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rasizmą JAV apnuogino ne tik George'o Floydo nužudymas, bet ir COVID-19
Liverpulio universiteto istorikė Deana Heath „The Wall Street Journal“ sakė, kad JK mokyklose nėra išsamiai mokoma apie kolonijinę praeitį, tačiau ji išlieka identiteto pagrindu. Pasak jos, JK ilgą laiką atsisakė pripažinti problemas, susijusias su imperialistine praeitimi, nes tai būtų traumuojanti patirtis.
„Be imperijos nėra britų identito“, – sakė ji.
