M.Gaddafio gyvenimas – pilnas netikėtų posūkių ir staigmenų. Garbėtroška karininkas, nuvertęs monarchiją ir noriai eksperimentavęs su arabiškojo nacionalizmo ir „islamiškojo socializmo“ idėjomis. Faktinis valstybės vadovas, išlaikęs savo rankose visus valdžios svertus, tačiau atsisakęs bet kokių oficialių postų. Žinomas terorizmo rėmėjas ir organizatorius, kuris niekada atvirai nepripažino savo nusikaltimų, tačiau pastaraisiais metais sugebėjo susigrąžinti pasaulio galingųjų malonę. Apsišaukėlis Afrikos „karalių karalius“, tradicinių žemyno genčių vadų draugijoje besimėgaujantis besaike prabanga. Šviežiai išrinktas Afrikos Sąjungos (AS) pirmininkas, atvirai kalbantis apie būtinybę sukurti „Jungtines Afrikos Valstijas“.
Artimiausius metus, iki 2010-ųjų pradžios, M.Gaddafio rankose bus atsidūręs naujas žaisliukas – AS pirmininko postas.
Už viso to slypi didelės pajamos iš Libijos gamtos turtų – naftos ir dujų – eksploatavimo, patogi šalies strateginė padėtis – tiltas tarp Artimųjų Rytų, Afrikos ir Europos, ir ekscentriška M.Gaddafio asmenybė, sunkiai telpanti į tradicinės politikos ir diplomatijos rėmus ir nuolatos maitinama kunkuliuojančių „pulkininko“ ambicijų.
„Jungtinės Afrikos Valstijos“
Artimiausius metus, iki 2010-ųjų pradžios, M.Gaddafio rankose bus atsidūręs naujas žaisliukas – AS pirmininko postas.
„Tikiuosi, jog mano kadencija bus rimtų darbų, o ne vien tik kalbų metas“, – teigė Libijos lyderis savo inauguracinėje kalboje, nepamiršęs paminėti, kad pagrindinis jo tikslas – sukurti „Jungtines Afrikos Valstijas“.
M.Gaddafio vizijoje – kiek įmanoma didesnė vienybė 53 valstybes vienijančios organizacijos viduje, bendros karinės pajėgos, bendra valiuta, judėjimo laisvės užtikrinimas. Ambicijos – iš esmės didesnės negu tos, kurios per daugiau nei 50 metų sukūrė dabartinę Europos Sąjungą (ES). Ypač įvertinus tai, kokios įvairios yra žemyno valstybės, ir kokiomis skirtingomis kryptimis jos šiuo metu žengia.
Daugeliui jau dabar kliūva tai, jog M.Gaddafio, jau beveik 40 metų be pertraukos valdančio Libiją, gyvenimo istorija sunkiai suderinama su Afrikoje vykstančiais itin svarbiais pokyčiais, pamažu daugelyje šalių vykstančiu perėjimu (arba sugrįžimu) prie demokratinio valdymo. Daugelis pastarojo meto tarptautinių organizacijų ataskaitų skelbė, jog padėtis Afrikoje, nepaisant pavienių smurto ir pasibaisėtinai blogo valdymo pavyzdžių, pastebimai gerėja.
Minimalūs reikalavimai
Mažiausia, ko bus tikimasi iš nenuspėjamo „revoliucijos lyderio“ – kad jis neatsakingais veiksmais nesužlugdytų Afrikos persitvarkymo projekto, kuriame AS turėtų atlikti vieną svarbiausių vaidmenų.
„Manau, jog tai šį tą pasako apie tai, ką Afrikos lyderiai iš tiesų galvoja apie savo siekius žemyne įtvirtinti demokratines institucijas, skaidrumą ir atskaitomybę“, – naujienų portalui „Al Jazeera“ teigė britų Karališkosios Afrikos draugijos direktorius Richardas Dowdenas.
Pats M.Gaddafis apie save ir savo šalį yra žymiai geresnės nuomonės.
„Libija yra vienintelė demokratinė valstybė visame pasaulyje“, – pripažintas diktatorius pareiškė 2008 metais, viešėdamas Niujorke įsikūrusiame Kolumbijos universitete – vienoje svarbiausių JAV liberaliosios minties kalvių.
Drąsos M.Gaddafiui niekada netrūko. Dabar galėsime įsitikinti, ar jis turi noro ir ryžto prisidėti sprendžiant daugelį Afrikos problemų – konfliktą Darfūre, bevaldystę Somalyje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, permanentinę politinę ir ekonominę krizę Zimbabvėje, AIDS pandemiją pietinėje žemyno dalyje bei daugybę ekologinių grėsmių, sukeltų intensyvėjančios žmonių ūkinės veiklos. Tam M.Gaddafis turi vienerius metus – jeigu nebus naujų netikėtumų.
