Nuotraukose matėme valymo komandą, valančią kraujo dėmes, praėjus tik kelioms valandoms po žmogžudystės, taigi nėra sunku įsivaizduoti, kokios kokybės tyrimas laukia.
Taip pat skaitykite: Garis Kasparovas: Vladimiras Putinas yra pavojingesnis už islamistus
Vladimiras Putinas pradėjo ir užbaigė tyrimą, kol Boriso kūnas dar buvo neatšalęs, paskelbdamas, jog tai „provokacija“, turėdamas galvoje, jog Rusijos opozicionieriai žudo vienas kitą, norėdami užtraukti gėdą jos niekada neturėjusiam. Po to jis begėdiškai nusiuntė užuojautą Boriso mamai, kuri dažnai įspėdavo sūnų, kad jo veiksmai gali paskatinti Putino Rusijoje įprastą susidorojimą.
Praėjus kelioms valandoms po Boriso mirties policija jau atliko kratą jo namuose, susirinkdama visus reikalingus dokumentus ir kompiuterį. Putino priešai dažnai tampa aukomis, o aukos, neišvengiamai, įtariamaisiais.
Borisas buvo aistringas Putino karo Ukrainoje kritikas ir kaip tik turėjo baigti ataskaitą, kurioje įrodoma Rusijos karių veikla sugriautame Donbaso regione, kurios Kremlius net ir nesistengia slėpti.
Bet klausimas „ar visa tai atlikta Putino įsakymu“ vis dar skamba taip pat, kaip 2006 metais, kai buvo nušauta Ana Politkovskaja, Londone nunuodytas Aleksandras Litvinenka ar praėjusiais metais numuštas keleivinis Malaizijos oro linijų lėktuvas.
Akivaizdu, kad žudikų pasitikėjimas savimi yra nemažas įrodymas. Jie galėjo pasirinkti bet kurią tamsią ir nuošalią vietą, kuriomis Borisas ėjo, tačiau nusprendė nusiųsti žinią, pasirinkdami viešą ir puikiai stebimą vietą.
Akivaizdu, kad žudikų pasitikėjimas savimi yra nemažas įrodymas. Jie galėjo pasirinkti bet kurią tamsią ir nuošalią vietą, kuriomis Borisas ėjo, tačiau nusprendė nusiųsti žinią, pasirinkdami viešą ir puikiai stebimą vietą.
Opozicijos lyderiai visada pradedami sekti prieš stambesnes protesto akcijas, o Borisas ketino žygiuoti kovo 1-osios demonstracijoje, taigi galvažudžiai turėjo žinoti, kad jų veiksmai taip pat sekami.
Nesvarbu, ar Putinas davė tiesioginį įsaką, ar ne, bet būtent jis yra atsakingas už sąlygų, kuriomis tokie įvykiai nutinka tokiu dažnumu, sukūrimą.
Ankstyvosios Putino temos apie tautinės garbės ir prarastos Sovietų Sąjungos laikų struktūros atstatymą buvo pakeistos nuodingo nacionalizmo, agresyvumo ir neapykantos mišinio.
Nesvarbu, ar Putinas davė tiesioginį įsaką, ar ne, bet būtent jis yra atsakingas už sąlygų, kuriomis tokie įvykiai nutinka tokiu dažnumu, sukūrimą.
2014 metais ilgą laiką su panieka ir pašaipa vertintas opozicijos judėjimas Kremliaus žiniasklaidos staiga įvardintas kaip pavojinga „penktoji kolona“ ir valstybės išdavikai – terminais, ateinančiais tiesiai iš nacių propagandos.
Putinas atvirai demonstravo paramą labiausiai represyviems, reakcingiems ir kraujo ištroškusiems elementams. Tarp jų ir generaliniam prokurorui Aleksandrui Bastrykinui, kuris praėjusią savaitę šaltakraujiškai pareiškė, kad „Rusijos konstitucija trukdė apsaugoti valstybės interesus“.
Tokioje aplinkoje kraujas tampa simboliu, galimybe įrodyti savo lojalumą režimui. Tai yra tas būdas, kurį pats Putinas pasirinko, saugodamas režimą – mirties ir baimės kultūra, kuri apima visas 11 Rusijos laiko juostų, o dabar yra eksportuojama ir į Ukrainą.
Borisas Nemcovas buvo nepailstantis kovotojas ir vienas iš talentingiausių režimo kritikų. Kitokio likimo jis ir negalėjo pasirinkti. Sėkmingas Nižnij Novgorodo meras, įtakingas ministrų kabineto narys ir parlamentaras, kuris galėjo gyventi patogų gyvenimą, būdamas tariamu liberaliu balsu valdžioje.
Bet Borisas neturėjo savybių, reikalingų Putino režimui. Jis turėjo principus, ir, suprantate, negalėjo stebėti, kaip mūsų valstybė pamažu slenka atgal į totalitarizmo dugną. Tad Borisas atidavė savo didelį kūną, širdį ir balsą nelygioje kovoje už demokratijos išsaugojimą Rusijoje.
Mes dirbome kartu nuo pat tada, kai jis buvo išspirtas iš parlamento 2004 metais ir 2007 metais tapome artimais bičiuliais opozicijos judėjime. Jis aukojo savo laiką, kad fiksuotų ir įrodytų nusikaltimus, kuriuos darė Putinas ir jo parankiniai, tikėdamasis, kad vieną dieną jie sulauks teisingumo, nors ta diena atrodė vis toliau ir toliau.
Mano ir Boriso keliai išsiskyrė 2012 metais, kai Putinas sugrįžo į valdžią.
Man Putino sugrįžimas buvo ženklas, kad jokių pokyčių valdžioje nepavyks pasiekti taikiu keliu. Bet Borisas visada buvo optimistiškas. Jis man kalbėjo, kad aš per daug skubu: „Turėsi gyventi ilgai, kad pamatytum pokyčius Rusijoje“. Jis jų nebepamatys.
Mes negalime tiksliai pasakyti, koks siaubas dar laukia. Galime būti tikri, kad jo bus, kol valdžioje yra Vladimiras Putinas. Vienintelis kelias to nusikratyti – Rusijos žmonės ir elitas privalo suprasti, kad valstybė neturės ateities, kol jis bus valdžioje. Dabar, kad ir kokį gyvenimą jie gyventų, Putinas yra matomas kaip nepažeidžiamas ir neišjudinamas.
Jie mato kaip jis veikia Ukrainoje, pasiglemždamas teritoriją ir kurstydamas karą. Jie mato jį, sakantį griežtas kalbas ir besiderantį su Angela Merkel bei Francois Hollande'u. Jie mato jo priešus, gulinčius kraujo klane Maskvoje.
Smerkimo ir susirūpinimo pareiškimai skubiai pradėjo plaukti iš tų Vakarų valstybių, kurios nuveikė daug, kad sustiprintų Kremliaus režimą pastaruoju metu. Jei šie lyderiai išties norėjo pagerbti mano bebaimį draugą, jie turėjo viešai paremti tuos tūkstančius eitynių dalyvių, kurie pasirodė sekmadienio marše, paverstame laidotuvių procesija.
Jei šie lyderiai išties norėjo pagerbti mano bebaimį draugą, jie turėjo viešai paremti tuos tūkstančius eitynių dalyvių, kurie pasirodė sekmadienio marše, paverstame laidotuvių procesija.
Vakarai pagaliau turėtų pareikšti, kad Rusija bus laikoma nusikalstamo režimo valdoma valstybe tol, kol Putinas sėdės valdžios viršūnėje.
Atšaukite apsimetėliškas sankcijas. Parduokite ginklų Ukrainai, kuri galėtų priversti Putiną sumokėti kainą už jo agresiją. Perduokite žinią Rusijos oligarchams, kad jų pinigai Vakaruose nebus saugūs, kol jie tarnaus Putino režimui.
Atsakas kol kas nebuvo įkvepiantis. Žinant apgailėtiną Putino praeitį, Vakarų lyderių reikalavimai „įvykdyti teisingumą“ gali skambėti netgi sarkastiškai.
Vakarų žiniasklaida vis dar nesustojamai skelbia nekritikuojamus jo propagandos veikėjų teiginius. Daugybė šaltinių kaip patikimus pateikia Putino populiarumo reitingus Rusijoje, lyg jie galėtų būti kitokie policinėje valstybėje.
Tuo pat metu Rusijos žiniasklaida skleidžia apgailėtinas sąmokslo teorijas apie mirtį žmogaus, kurį jie anksčiau vadino valstybės priešu. Galbūt mes niekada nesužinosime, kas nužudė Borisą Nemcovą, tačiau aišku tai, kad kuo greičiau bus atsikratyta Putino, tuo daugiau galimybių, kad pranyks ir chaosas bei smurtas, kurio Borisas taip tikėjosi išvengti.
