– Pradėkime nuo to, kodėl sovietinės okupacijos pamokos neišmoktos?
– Atsakydami į šį klausimą, dažnai naudojame tokią sentenciją: „Istorija mus moko, kad ji nieko neišmoko“. Tačiau, mano nuomone, istorija turėtų mums duoti užuominų, kaip toliau klostysis įvykiai. Tai vienas iš pagrindinių tokio mokslo kaip istorija uždavinių. Juk jei nežinome, kas įvyko praeityje, niekada negalėsime nuspėti, kas gali nutikti ateityje.
Tad kodėl Ukrainoje neišmokstamos sovietinės praeities pamokos? Šis klausimas turi du aspektus. Pirmasis yra biurokratinis. Ne kartą susidūriau su tuo, kad pareigūnai, kuriems pateikdavau klausimus dėl nuo politinių represijų nukentėjusių žmonių atminimo įamžinimo, sakydavo: „Kodėl jums reikia tai daryti? Kodėl reikia prisiminti tai, kas bloga?“.
Paaiškinau jiems, kad būtina įamžinti žuvusių žmonių atminimą. O šis mūsų, istorikų, darbas tyrinėjant sovietinę praeitį ir praėjusiame amžiuje įvykdytus komunistų nusikaltimus yra skiepas būsimai nepriklausomos Ukrainos visuomenei.
Dažnai naudojame tokią sentenciją: Istorija mus moko, kad ji nieko neišmoko.
Deja, pareigūnai sureagavo labai formaliai. Komunistinio režimo nusikaltimus jie prisimena tik politinių represijų aukų atminimo dienomis. Po to jie juos pamiršta. Jiems tai tik data, kurią reikia paminėti ir pamiršti iki kitų metų.
Tuo pat metu žmonėms, kurių šeimos nukentėjo nuo politinių represijų, tai ne tik atminimo diena gegužę (ši diena minima gegužės 19 dieną – red. past.), bet ir teisingumo už nusikaltimus prieš jų senelius, prosenelius ir tėvus atkūrimas. Jiems tai yra asmeninis jų artimųjų atminimas ir teisingumo atkūrimas.
-
„Politico“: Ukraina veržia kilpą aplink Krymą – Rusijai tai jau dabar skausminga
-
Rusijos pajėgos vos per tris savaites šį Ukrainos miestą pavertė dar viena griuvėsių krūva
-
Rusijos atakos iš namų išvarė beveik šimtametę senjorę: teko eiti per lavonus ir slėptis nuo bombų
-
Ukraina prašys daugiau laisvės smogti taikiniams Rusijos teritorijoje
-
Rusija pralaimi Ukrainoje – britų admirolas įvardijo priežastis
Palikuonys nenori, kad jų protėviai išliktų visuomenės atmintyje kaip nusikaltėliai, kaip tautos priešai ar kaip Ukrainos visuomenės priešai. Jie turi išlikti kaip sąžiningi žmonės. Tai vienas iš tų momentų, kurie rimtai skatina žmones suprasti sovietinę praeitį.
Ir suprasti ją ne tik kalbant apie „skanius ledus“, „pigią dešrą“, nemokamo buto gavimą ar ramų ir stabilų gyvenimą, bet ir apie teisingumo atkūrimą – sovietinio režimo sunaikinti žmonės buvo sąžiningi, bet tik dėl komunistinio režimo užgaidų jie išvadinti liaudies priešais.
Antroji plotmė – visuomenės mąstymo stereotipiškumas. Įdomus kitas dalykas: kodėl kartais žmonės, net ir tie, kurių artimieji iš tiesų buvo represuoti, sovietinę praeitį traktuoja kaip kažką herojiško? Net jei jų giminaičiai buvo sušaudyti arba sėdėjo kalėjime ar lageryje, jie sakė „Tai buvo būtina“. Ir tai yra dėsningumas.
Tai klasikinis pavyzdys, kai kiti mano, kad žmogaus gyvenimas vertas kažkokių didingų įvykių. Tačiau, mano nuomone, nė viena žmogaus gyvybė nepateisina nieko, kas skatina imperinį mąstymą.
Ir suprasti sovietinę sistemą ne tik kalbant apie „skanius ledus“, „pigią dešrą“, nemokamo buto gavimą ar ramų ir stabilų gyvenimą, bet ir apie teisingumo atkūrimą – sovietinio režimo sunaikinti žmonės buvo sąžiningi.
Didelė Ukrainos visuomenės dalis nesugebėjo savyje įveikti sovietinės imperijos – tai viena pagrindinių neišmoktų pamokų. Nes laisvė nereiškia „aš noriu ir darau“, laisvė reiškia laisvą mąstymą: mąstyti, analizuoti, studijuoti ir daryti savo išvadas. Ne visi galėjo suprasti, kad laisvė yra vienas pagrindinių žmogaus pasiekimų.
– Kiek stereotipinis mąstymas būdingas būtent žmonėms, gyvenantiems totalitarinio režimo šalyje?
– Mano nuomone, visada reikia prisiminti, kad esi žmogus ir tau neturėtų būti primetami jokie valstybiniai stereotipai, rodantys kieno nors pranašumą. Tikėjimas stereotipais yra didžiausia žmonių daroma klaida, o totalitarinių režimų lyderiai visada tuo naudojosi. Jie matė, kad jei žmogui primesite stereotipą, jis juo pasinaudos.
Stereotipinis mąstymas yra totalitarinio režimo požymis. Pavyzdžiui, stalininiame režime viskas buvo grindžiama tokiu stereotipiniu mąstymu: „Mes esame apsupti priešų, turime kurti savo darbininkų ir valstiečių valstybę. Visi kiti yra priešai.“
Tai lėmė, kad ištisos socialinės ir tautinės grupės buvo paskelbtos priešais, ir tai tęsėsi visą sovietmetį. Prisiminkite: pirmiausia buvo įvardinti priešai išnaudotojai. Paskui šie išnaudotojai buvo suskirstyti į mažesnes grupes: buvo „neteisingi“ intelektualai, „neteisingi“ inžinieriai, „neteisingi“ mokslininkai, kurie staiga pripažinti priešais. Taip pat buvo „neteisingi“ darbininkai ir valstiečiai, kurie norėjo ramiai gyventi ir išmaitinti savo šeimas.
Valstiečiai buvo vadinami „kulakais“ arba buožėmis, nes nenorėjo veltui atiduoti to, ką uždirbo savo sunkiu darbu. O tiems darbininkams, kurie norėjo užsidirbti pinigų, turėjo įkvėpimo ir galimybių, kaip žmonės sako – turėjo „auksines rankas“, buvo taikoma niveliacija – jiems buvo sakoma, kad jei uždirbsi kitaip nei visi, būsi turtingesnis, o tai buvo „nemadinga“. Toks požiūris būdingas sovietmečiui.
Tas pats galiojo ir tautinėms grupėms, pavyzdžiui, lenkams ir vokiečiams. Jie buvo kaltinami, kad nori sugrąžinti buržuazinę respubliką, kad nori nušlifuoti, nutautinti ir sunaikinti sovietinę valstybę.
Tačiau būtent sovietų valstybė, pati Rusija, stengėsi panaikinti visus nacionalinius bruožus, visas tautas paversti viena tauta – sovietų liaudimi, kuri kalbėtų tik rusų kalba, vartotų tik sovietinį meną ir visur kurtų tik „rusų pasaulį“.
– Kaip šie stereotipai paveikė padėtį Ukrainai atgavus nepriklausomybę?
– Pagrindiniai sovietmečiu vyravę stereotipai taip giliai įsišakniję Ukrainos visuomenėje, kad juos pašalinti labai sunku. Jie įsitvirtino per įvairius dalykus, tarkim, per formuluotes, kad turime tris „broliškas“ slavų tautas, kad ukrainiečiai yra jaunesnieji rusų broliai, kad svarbiausia yra taika ir mums nereikia kovoti dėl savo Nepriklausomybės.
Būtent sovietų valstybė, pati Rusija, stengėsi panaikinti visus nacionalinius bruožus, visas tautas paversti sovietų liaudimi, kuri kalbėtų tik rusų kalba, vartotų tik sovietinį meną ir visur kurtų tik „rusų pasaulį“.
Tai lėmė, kad iš tikrųjų praradome 30 metų šioje kovoje dėl Ukrainos nepriklausomybės. Tik atvira Rusijos Federacijos įvykdyta Ukrainos žemių aneksija atšaldė nemažą Ukrainos visuomenės dalį. Visi suprato, kad Rusija yra tikras priešas.
Šiandien daug žmonių atsigręžė į istoriją ir pamatė, kad Rusija visada buvo Ukrainos priešas. Ji visada engė ukrainiečius ir bandė juos sunaikinti kaip nacionalinį vienetą, kaip tautą, nes ukrainiečiai visada siekė savo Nepriklausomybės.
Šiandien labai svarbu Ukrainos visuomenėje įtvirtinti mūsų laisvės ir nepriklausomybės ženklus. Tai pasakytina ir apie kitas buvusias sovietines respublikas, išsivadavusias iš sovietinių stereotipų, taip pat apie Baltijos šalis, prijungtas prie Sovietų Sąjungos vėliau, po 20 metų.
Jos taip pat kentėjo, tačiau tie 20 metų joms suteikė tikrą pažangą ir tiesos akimirką, nes šios šalys bent iš dalies išvengė didelio masto masinių represijų, kurios Ukrainoje vyko XX a. trečiajame dešimtmetyje. Todėl lietuviams, latviams, estams buvo lengviau pereiti prie demokratinio nepriklausomybės ir tautinės tapatybės suvokimo.
Dar vienas dalykas apie neišmoktą pamoką. Tai, kad mūsų visuomenė, mūsų piliečiai neišmoko pamokos, reiškia tik viena – nenorą. Nenorą suvokti, kas esi. Nenorą save identifikuoti. Net Rusijos ir Ukrainos karo kontekste matome, kad yra žmonių, kurie ir toliau kreipiasi į Rusiją kaip į brolį ir niekina savo tautą. Nes jie neturi ukrainietiškos saviidentifikacijos ir laiko save antraplaniais rusais.
Mane visada domino vienas dalykas: kodėl šis stereotipas išlieka? Ko šie žmonės nesupranta? Pasirodo, viskas paprasta. Tokią poziciją lemia įpročio mąstyti stoka. Mąstyti stereotipais, kartoju, visada lengviau, nei mąstyti savarankiškai. Nes norint priimti bet kokį sprendimą, reikia žinių. Be žinių, be faktų, ypač istorinių, žmogus negalės daryti tam tikrų išvadų.
O jei jūs jau turite stereotipą, taip paprasčiau. Štai kur matau pagrindinę neišmoktų pamokų problemą.
Tai, kad mūsų visuomenė, mūsų piliečiai neišmoko pamokos, reiškia tik viena – nenorą. Nenorą suvokti, kas esi. Nenorą save identifikuoti.
– Kaip manote, kodėl pasaulis pavargo nuo karo Ukrainoje?
– Kodėl lietuviai ir visa Rytų Europa pavargo? Tai labai paprasta. Jie pavargo nuo to, kas tapo jų kasdienio gyvenimo dalimi. Jei karas būtų trukęs ne ilgiau kaip mėnesį, būtų buvęs trumpalaikis ir mums pergalingas, situacija būtų kiek kitokia. Tačiau prieš Ukrainą išėjo didžiulis monstras Rusijos Federacijos pavidalu.
Iš tikrųjų karas tęsiasi jau 10 metų. Iš pradžių Europai jis atrodė kaip nedidelis karinis konfliktas, tačiau 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo plataus masto invazija. Tad visi, ypač Rytų Europa, labai išsigando. Nes šio regiono šalys suprato, kad jei Ukraina nesipriešins, kitu agresijos taikiniu taps visos buvusios sovietinės respublikos ir sovietų bloko šalys.
Svarbu suvokti, kad Europoje ne visada suprantamas V.Putino pareiškimas apie tai, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo pasaulinė katastrofa. Klausimas kyla, nes ne visi supranta, ką tiksliai jis turėjo omenyje, kaip ir tai, kad dabartinis Rusijos ir Ukrainos karas yra šios „katastrofos“ pasekmė. Juk V.Putinas buvo įsitikinęs, kaip ir Rusijos elitas bei daugiau nei 70 proc. Rusijos Federacijos piliečių buvo įsitikinę, kad jie grąžina pasaulį į saugumo padėtį.
Nes jiems Sovietų Sąjungos žlugimas buvo ne vien katastrofa, o ir tarptautinių taisyklių pažeidimas. Ir jas esą pažeidė ne Rusija, o Vakarų šalys, kurios, jų nuomone, ir sukėlė Sovietų Sąjungos žlugimą. O visi Rusijos veiksmai dabar esą nukreipti į senosios „pasaulio saugumo sistemos“ atkūrimą. Deja, to nesupranta didelė dauguma Europos gyventojų. Jie manė, kad su V.Putinu galima derėtis. O iš tikrųjų su juo neįmanoma nieko susiderėti.
Istorija tai ne kartą parodė: Rusija niekada nesilaikė jokių sutarčių. Ji bijojo tik vieno dalyko – vieningos jėgos. Būtent Europos technologijos ir Europos valia išgąsdino SSRS, o vėliau ir Rusijos Federaciją.
Suprantame Europos šalių nuovargį. Gyvenimas nestovi vietoje, vyksta socialiniai pokyčiai, iškyla aktualių problemų, o jų nacionaliniai biudžetai karui Ukrainoje išleidžia nemažai pinigų. Užuot investavusios šias lėšas į savo nacionalinius projektus, savo ekonomiką, švietimą ir humanitarinius klausimus, jos priverstos jas skirti karui. Jos galėjo dirbti, kad padidintų savo nacionalinę gerovę arba bent jau išlygintų neigiamus procesus, kurie lydi perėjimą prie skaitmeninės visuomenės.
Istorija tai ne kartą parodė: Rusija niekada nesilaikė jokių sutarčių. Ji bijojo tik vieno dalyko – vieningos jėgos.
Tačiau karas Ukrainoje privertė išleisti daug lėšų ne savo gerovei. Turime suprasti, kad Rusijos Federacija tikisi, jog Vakarų pasaulis pavargs nuo karo, paliks Ukrainą ir spręs savo problemas. Tai pagrįstas lūkestis.
Kartu nemažai Vakarų šalių politikų supranta, o Europos visuomenės turėtų suprasti, kad jei Ukraina nesugebės atgrasyti Rusijos invazijos, kitos bus Baltijos šalys, į kurių teritorijas pretenduoja V.Putinas. Paskui bus Vidurinės Azijos šalys, o po to – tos nekenčiamos Vakarų šalys, kaip sakė pats V. Putinas: Lenkija, Vokietija, Prancūzija. Šios šalys, V.Putino ir didelės dalies Rusijos visuomenės nuomone, trukdo Rusijai gyventi.
Kaip būtent jie trukdo gyventi? Jie trukdo gyventi tik todėl, kad yra ryškus pavyzdys, kaip reikia gyventi kitaip. Pirmiausia tai galimybė gyventi už totalitarinio režimo ribų, ramiai dirbti, užsiimti verslu, gaminti naujas prekes, įgyvendinti mokslo ir meno idėjas. Tuo totalitarinis režimas skiriasi nuo demokratijos.
Taip, demokratija yra labai sudėtinga. Visų pirma, demokratija reiškia ne tik teises, bet ir pareigas. Pareigas laikytis tam tikrų taisyklių. Totalitarinėse šalyse teisių nėra, yra tik pareigos: dirbti diktatoriui, dirbti valstybei. Neturite jokių teisių, turite laikytis tik diktatoriaus, o ne demokratinės visuomenės suformuluotų taisyklių.
Todėl Europos šalys dabar gali rinktis: remti Ukrainą ir nekreipti dėmesio į tam tikrą nuovargį ir kai kurias savo problemas arba po kurio laiko pradėti karą savo šalyse. Pradėti kariauti su Rusijos monstru. Šiuo atveju karas bus pražūtingas ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai, visam demokratiniam pasauliui. Todėl, mano nuomone, mūsų Europos partneriams reikia pamiršti nuovargį nuo Rusijos ir Ukrainos karo.
– Kodėl mums reikia pažinti Ukrainą karo metu?
– Faktas tas, kad nemažai žmonių Europoje nesupranta, ką reiškia gyventi kare. Ukraina taip pat to nežinojo, nes nuo šeštojo dešimtmečio vidurio Ukrainos teritorijoje nebuvo jokio karo. Būtent tada kovos vakarinėje Ukrainos dalyje nutrūko: Ukrainos sukilėlių armija buvo nugalėta, dalis karių buvo įkalinti lageriuose, o kitiems pavyko kirsti sieną ir išsiskirstyti į Europą bei Ameriką.
Žmonės Europoje nustojo galvoti, kas yra karas. Jie net neįsivaizdavo, kad po 1945 m. karas vėl įmanomas. Pirmą kartą su karu jie susidūrė, kai pradėjo byrėti Jugoslavija ir serbų pajėgos ėmėsi raminti sukilusias respublikas. Dėl to Jugoslavijos teritorijoje kilo didelio masto karas, kuris vėliau peraugo į nuo Jugoslavijos atsiskyrusių respublikų nacionalinio išsivadavimo karą. Tuo metu jis sukėlė didžiules kančias ir karo nusikaltimus. Tačiau Europa į tai nekreipė didelio dėmesio, nes visa tai gana greitai nutrūko.
Iki 2014 m. Europa manė, kad Ukraina yra šalis, likusi Rusijos Federacijos interesų zonoje. Jie net neįsivaizdavo, kokios skirtingos yra Ukraina ir Rusijos Federacija.
Dešimtmetį trukęs karas su Ukraina iš pradžių taip pat buvo vertinamas kaip karinis konfliktas, panašus į Jugoslavijos. Iki 2014 m. Europa manė, kad Ukraina yra šalis, likusi Rusijos Federacijos interesų zonoje. Jie net neįsivaizdavo, kokios skirtingos yra Ukraina ir Rusijos Federacija. Tai buvo didžiausia jų klaida per pastaruosius beveik 40 metų.
Vis dėlto 2014 m. nemažai Europos lyderių suprato, kad Ukraina yra kita šalis, o ne Rusijos dalis. Kai prasidėjo plataus masto invazija, net ir tada žmonės nelabai suprato, kas yra karas Europos centre. Kaip paaiškėjo, šis karas privertė daryti viską, kad jis būtų lokalizuotas mūsų teritorijoje ir neišsilietų per Europos sienas – neišplistų po visą Europą.
Todėl būtina atvirai papasakoti ir paaiškinti, kas vyksta Ukrainoje, kokias aukas ir nuostolius ji patiria: materialinius, kultūrinius, demografinius. O svarbiausia, reikia paaiškinti, kodėl Ukraina kovoja, ko ji nori ir kodėl yra pasiryžusi ginti savo nepriklausomybę. Nes Ukrainos nepriklausomybės praradimas geriausiu atveju prives prie asimiliacijos, o blogiausiu – prie masinio etninio valymo ir karo išplitimo į kitas Europos šalis.
Buvusi Sovietų Sąjunga jau turėjo tokių valymų pavyzdį. Jau matėme „ukrainiečių buržuazinės kontrrevoliucijos likvidavimą“ per Didįjį terorą 1937-1938 m., kai ukrainiečiai buvo žudomi vien dėl to, kad prisistatė esą ukrainiečiai. Pasakyti, kad esi ukrainietis reiškė, kad esi petliūristas ir Ukrainos liaudies respublikos – buržuazinės respublikos, kaip manė bolševikai, – šalininkas.
O prieš tai buvo 1932-1933 m. Holodomoras, kurį daugelis šalių pripažino ukrainiečių tautos genocidu. Tuomet milijonai ukrainiečių mirė iš bado vien dėl to, kad norėjo būti nepriklausomi ir nenorėjo paklusti Kremliaus režimo įgeidžiams. Todėl būtina supažindinti pasaulį su Ukrainos istorija ir pasakyti, kad pagrindinis Rusijos Federacijos tikslas – fiziškai sunaikinti ukrainiečių tautą.
– Kas yra sovietinė praeitis ir kaip ji traumavo Ukrainos visuomenę?
– Problema ta, kad sovietinė praeitis vis dar gyva, nors jau užaugo kelios kartos Ukrainos žmonių, kurie negyveno Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, aš gimiau ir mokiausi Sovietų Sąjungoje. Tačiau kai baigiau Istorijos fakultetą, buvome pirmoji laida, baigusi studijas nepriklausomoje Ukrainoje. Ir man visa sovietinė praeitis yra savotiška asmeninė trauma.
Tai nereiškia, kad sovietinę praeitį reikia pamiršti, ne. Ją reikia prisiminti, bet reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą ir išsilaisvinti nuo sovietinio pasaulio vizijos, kur buvo tik priešai.
Dešimtmečius man buvo sunku suprasti, kas yra sovietinė praeitis. Tai tikrai traumuoja, nes reikia keisti ne tik mąstymą, bet ir pasaulėžiūrą.
Tai nereiškia, kad sovietinę praeitį reikia pamiršti, ne. Ją reikia prisiminti, bet reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą ir išsilaisvinti nuo sovietinių stereotipų, nuo sovietinio pasaulio vizijos, kur buvo tik priešai, kur pasaulis buvo juodas ir baltas. Reikia suprasti, kad pasaulis yra daugialypis ir spalvingas – jame yra daugybė būdų matyti tą pačią problemą. Tai labai sudėtinga.
Ir ši sovietinė praeitis yra tvirtai įsišaknijusi jūsų smegenyse. O šiose smegenyse visada sunku suvokti, kodėl įvykius reikia interpretuoti tik taip, o ne kitaip. Ir ši sovietinės praeities trauma yra kiekviename žmoguje, kuris bent kaip nors susidūrė su sovietine praeitimi.
Yra daug žmonių, vaikų, kurie gimė nepriklausomoje Ukrainoje ir nematė sovietinės praeities. Tačiau tam tikra prasme jie taip pat yra užsikrėtę sovietine praeitimi, nes jų tėvai ir seneliai jiems apie tai pasakojo. Nepriklausomoje Ukrainoje vis dar yra daug tų sovietinių pėdsakų biurokratijoje, valstybės valdymo sistemoje ir moksle.
Korupcija taip pat yra sovietinės praeities dalis. Kai žmonės sako, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo korupcijos, jie turėtų tik pažvelgti į procesus, kurie Sovietų Sąjungoje pradėjo vystytis jau septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Korupcijos būta, ir ji buvo gana didelio masto. Ir ši korupcija tam tikru etapu iš sovietinių respublikų buvo perkelta į naujas nepriklausomas valstybes. Tai taip pat yra sovietinė praeitis ir ji yra labai traumuojanti.
Todėl mums labai svarbu suprasti, kokie buvo sovietinės praeities nusikaltimai, ką padarė komunistinis režimas, kaip jis iškreipė paprastų žmonių gyvenimą, kaip atėmė iš jų pasaulėžiūros įvairovę.
Pasijutau siaubingai, kai vienos iš kelionių su kolegomis metu pavyko nuvykti į Prancūzijos kaimą. Pamačiau, kaip dirba prancūzų ūkininkas. Susipažinau su šeima ir pamačiau jų namus, kuriuose gyvena kelios palikuonių kartos. Jį jų protėviai nusipirko 1932 metais. Supratau, kad šiame name užaugo mažiausiai penkios įpėdinių kartos.
Ukrainoje tai buvo praktiškai neįmanoma, nes sovietų valdžia sumaišė šeimas. Ukrainiečiai neteko tėvų palikimo. Valdžia sunaikino visus dvarus ir ūkius. Kodėl? Tam, kad įkurtų kolūkius, atimtų iš žmonių nuosavybės sampratą, atimtų iš jų savo darbo rezultatų kontrolės ir nuosavybės sampratą.
Mačiau, kad sovietų valdžia ir komunistinis režimas mūsų ukrainiečių visuomenę nubloškė dešimtmečiais, o gal net šimtais metų atgal. Dabar, kai ūkininkavimas atkuriamas, darosi aišku, ką praradome ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme. Mūsų visuomenė tapo atomizuota, praradome vienybę, bendruomenę, kuri galėtų reikalauti pokyčių.
Mums labai svarbu suprasti, kokie buvo sovietinės praeities nusikaltimai, ką padarė komunistinis režimas, kaip jis iškreipė paprastų žmonių gyvenimą, kaip atėmė iš jų pasaulėžiūros įvairovę.
Tai suvokimas apie sovietinėje praeityje gyvenusių žmonių traumas ir išgyvenimus. Tai suvokimas, kokia kaina komunistinis režimas kūrė „skanių ledų“ šalį.
– Ukrainoje turime labai svarbią vietą – Bykivnios kapų nacionalinį rezervatą. Kas tai per vieta ir kodėl ji tokia ypatinga?
– Kiekvienais metais gegužės mėnesį Ukraina pagerbia politinių represijų aukų atminimą. Viena iš šių visos Ukrainos atminimo vietų yra Bykivnios kapavietė. Dabar čia yra Bykivnios kapų nacionalinis rezervatas. Jis yra miške netoli Kyjivo, netoli Bykivnios kaimo. Čia yra kapai žmonių, sušaudytų Didžiojo teroro metu ir vėliau, 1941 m., prieš nacių okupaciją Kyjive. Čia palaidota dešimtys tūkstančių žmonių.
Niekas nežino, kiek jų yra čia iš tikrų. Šiuo metu identifikuota apie 20 tūkst. žmonių, kurie tikrai palaidoti Bykivnioje. Šis darbas tęsiamas.
Kodėl Bykivnia tik formaliai yra visos Ukrainos atminties vieta? Todėl, kad daugelis žmonių Kyjive, o tuo labiau Ukrainoje, Bykivnios kaimą žino tik kaip gyvenvietę. Tai viskas, ką jie žino. Bykivnios kapai kaip masinių komunistinių nusikaltimų aukų palaidojimo vieta daugiausia žinomi mokslininkams, intelektualams arba šeimoms tų, kurių artimieji ten palaidoti. Ir tai dar viena neišmokta pamoka.
Kodėl žmonės nenori susidurti su neigiama informacija? Tai tam tikra prasme primesta psichologija. Kodėl žmonės turi žinoti apie praeities tragedijas? Tiesiog privalome tai žinoti ir paaiškinti.
Reikia dirbti su Bykivnios kapais jau pradinėse klasėse, aiškinti, kas tai yra, kas nutiko, kodėl šie žmonės buvo sušaudyti ir kas sukėlė šią didžiulę tragediją. Kas kaltas dėl šios tragedijos? Turėtų būti paminėtos pavardės.
Labai dažnai, kai mes, mokslininkai, nagrinėdavome politinių represijų problemą, mums visada sakydavo, kad neturėtume kalbėti apie tuos, kurie dalyvavo šiuose nusikaltimuose, nes nusikaltėlių palikuonys gali tiesiogiai nukentėti nuo represuotųjų palikuonių. Pasirodo, nors buvo paviešinta daug politinėse represijose dalyvavusių nusikaltėlių pavardžių, niekas nenukentėjo.
Dabar čia yra Bykivnios kapų nacionalinis rezervatas. Čia yra kapai žmonių, sušaudytų Didžiojo teroro metu ir vėliau, 1941 m., prieš nacių okupaciją Kyjive. Čia palaidota dešimtys tūkstančių žmonių. Niekas nežino, kiek jų yra čia iš tikrų.
Žmonės jau žinojo, kas dalyvavo politinėse represijose ir koks jų likimas. Tai nėra klausimas. Svarbiausia, ką turime suprasti, yra tai, kad būtina šviesti ištisas dabar gyvenančias kartas ir ne tik žodžiais įtikinti žmones, kad tai neturėtų pasikartoti.
Šūkis „Niekada daugiau“ skamba pernelyg stereotipiškai ir neveikia. Turime sukurti šviečiamosios pagalbos tinklą, kad demokratijos principai, atsakomybės už tam tikrų politinių sprendimų priėmimą principai taptų mūsų egzistencijos pagrindu. Žmonės turėtų būti atsakingi už savo veiksmus ir poelgius. Tai viena iš pagrindinių skiepų nuo totalitarizmo formų.
Ir Bykivnia yra ryškus pavyzdys vietos, kur toks skiepijimas gali vykti. Sekant Vokietijos, Lenkijos ar kitų šalių pavyzdžiu, kur jaunosios kartos keliauja per muziejus kaip atminties vietas buvusiose koncentracijos stovyklose. Jie lankosi muziejuose, skirtuose Antrojo pasaulinio karo, Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusiems atminti.
Šių dienų žmonės turi suprasti, kokia tai buvo tragedija, suvokti šios tragedijos šaknis. Todėl turime pasakoti ne tik apie aukas, žuvusiuosius, apie tai, ką prarado Ukrainos valstybė, apie žmones, kurių ji neteko. Turime papasakoti, kas tai padarė, kad mūsų vaikai suprastų, jog už nusikaltimus visada bus baudžiama. Ir šis momentas, kai pasakome nusikaltėlių pavardes, reiškia, kad jų pačių palikuonys irgi žinos, jog jų seneliai dalyvavo karo nusikaltimuose. Tai savotiškas skiepas ateičiai.
Apie projektą „Bykivnia, Babin Jaras, Buča“
Šiuo metu įgyvendiname labai įdomų projektą, kurį galima sutrumpintai pavadinti „Bykivnia, Babin Jaras, Buča“. Jo tikslas – suprasti karo nusikaltimus, įvykdytus skirtingais istoriniais laikotarpiais Ukrainoje. Stengiamės paaiškinti šių nusikaltimų šaknis. Šiame projekte daugiausia dėmesio skiriame trims ypatingoms atminties vietoms.
Bykivnia – tai atminties vieta, kurioje palaidota dešimtys tūkstančių komunistinio režimo sušaudytų žmonių. Babin Jaras – tai atminties vieta, kur palaidotos nacių režimo aukos. Buča yra masinių rašistinių nusikaltimų vieta. Nuotraukos iš Bučos pateko į beveik visų pasaulio laikraščių antraštes ir parodė naujausius Rusijos Federacijos nusikaltimus.
Bykivnia – tai atminties vieta, kurioje palaidota dešimtys tūkstančių komunistinio režimo sušaudytų žmonių. Babyn Jaras – tai atminties vieta, kur palaidotos nacių režimo aukos. Buča yra masinių rašistinių nusikaltimų vieta.
Šiame projekte bandome paaiškinti šių režimų kilmę ir veikimą. Stalininis režimas nebuvo pasmerktas ir tai yra problema. Sovietinio tipo komunistinis režimas nebuvo pasmerktas, nebuvo Niurnbergo, kuris turėjo pasmerkti visus jo nusikaltimus. Tai suteikė vėlesnėms kartoms Rusijos Federacijoje pagrindą laikyti save stalinistinio režimo įpėdiniais.
– Kaip atsitiko, kad Rusija virto tokiu totalitariniu monstru?
– Per pastaruosius 30-35 metus Rusijoje keistai derinami Rusijos imperijos (kurią bolševikai sugriovė, bet perėmė visas jos gaires ir sukūrė Sovietų imperiją), pačios Sovietų imperijos ir stačiatikybės pagrindai. Rusijos valdžia derina, atrodytų, nesuderinamus dalykus – ji didžiuojasi visais Rusijos imperijos pasiekimais, sakydama, kad tai buvo bolševikų prarasta šalis.
Per pastaruosius 30-35 metus Rusijoje keistai derinami Rusijos imperijos, pačios Sovietų imperijos ir stačiatikybės pagrindai.
Bet kartu tie patys bolševikai yra jų šiuolaikiniai didvyriai, pavyzdžiui, Stalinas, kuriam jie atstato paminklus ir vaizduoja jį ant ikonų. Jie didžiuojasi ir Stalinu, ir „šalimi nugalėtoja“ – SSRS, kasmet gegužės 9 d. rengdami didingą Pergalės dieną (Ukrainoje ji pagrįstai ir taikliai vadinama „pobedobesije“ – žeminančiu terminu, kuriuo apibūdinamas toks hiperbolizuotas Pergalės dienos šventimas Rusijoje).
Jiems pergalė prieš nacizmą yra ne buvusios Sovietų Sąjungos tragedija dėl dešimčių milijonų žmonių žūties, o didžiausia šventė.
Nacizmo pralaimėjimas tapo pergalės prieš Europą pareiškimu. Tai labai keistas aiškinimas. Visa ši Rusijos imperinė-sovietinė ideologija plėtojama kartu su Rusijos stačiatikių bažnyčios atgimimu.
Šis Rusijos imperijos, sovietinės imperijos ir stačiatikių religingumo derinys sukūrė naujausios rusų ideologijos simbiozę, kuri vadinama „rusiškumu“. Būtent tai paskatino rusus marginalizuoti daugelį kitų tautų, įskaitant ukrainiečius. Jie ėmė sakyti, kad jei priešais jus yra ukrainiečiai, galite juos nužudyti. Būtent taip nutiko Bučoje ir kitose Ukrainos teritorijose.
– Bučoje Rusijos politinė vadovybė leido Rusijos kariškiams žudyti civilius gyventojus. Kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl tai įvyko?
– Taip atsitiko tik dėl vienos priežasties – autoritarinės Rusijos Federacijos vadovybės noro atkurti imperiją. Ne Rusijos imperiją, ne sovietinę imperiją, o savo naują imperiją. Jie nesupranta, kad šiuolaikinis pasaulis tapo informaciniu pasauliu. Imperijos nebeegzistuoja, jos yra negyvos idėjos, nes pasaulis pasikeitė, pasikeitė ir senoji sienų idėja.
Dabar galima dirbti Ukrainoje, dirbti Jungtinėse Valstijose, gauti atlyginimą ir gyventi Ukrainoje. Jie nesupranta, kad pasaulis pasikeitė, jų požiūris į šiuolaikinį pasaulį lieka XIX amžiuje. Šis nesupratimas ir yra šiuolaikinių imperijų problema.
Todėl mūsų projektas „Bykivnia, Babin Jaras, Bucha“ – tai bandymas suvokti XX-XXI a. imperijų pamokas. Tai leis padaryti, mūsų nuomone, labai įdomias išvadas, kad dabartiniame etape vykdomi nusikaltimai, Rusijos vadovybės nusikaltimai, yra bandymas pakeisti civilizacijos kursą, sugrąžinti civilizaciją į praeitį. Čia ir slypi visa problema, nes dėl imperinės ideologijos konservavimo visa Rusijos visuomenė gyvena praeityje – ji neturi ateities.
Šis straipsnis yra pirmasis iš nevyriausybinės organizacijos „Svitara“ kuratorės ir direktorės Svitlanos Liakhovets interviu su žymiais ukrainiečiais serijos. Šios iniciatyvos tikslas – supažindinti Lietuvos piliečius su šiuolaikiniais Ukrainos mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir savanoriais. Juk kuo geriau pažįstame vieni kitus, tuo artimesni tampame. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros Lietuvos fondo „Ukreate Hub“ programai.
