„The Washington Post“ interneto svetainėje rašoma, kad 29 metų M.Babakar vyko į kelionę norėdama atsekti savo kurdiškos šeimos pėdsakus po to, kai 1990-aisiais ji paliko Iraką.
Prieš tai, kai pasiekė saugią vietą, jie keliavo penkerius metus – per Turkiją, Azerbaidžaną, Rusiją ir pabėgėlių stovyklą Zvolė mieste Nyderlanduose.
Dabar Jungtinėje Karalystėje gyvenanti M.Babakar su daugybe klausimų apie savo šeimos istoriją Zvolėje vėl atsidūrė pirmadienį.
Magiškas dalykas
Netgi pasikalbėjusi su keliais vietos istorikais ir bibliotekininkais, M.Babakar negavo daug informacijos apie pabėgėlių stovyklą. Pati ji prisiminė vos kelias detales ir akimirkas iš to laiko, kai ten gyveno.
Tačiau ji atsiminė jausmą, patirtą dovanų gavus dviratį. Iš pradžių ji tuo netikėjo, vėliau pajuto sustiprėjusią savivertę, tai, kad ji kažkam rūpi ir iš gyvenimo gali tikėtis daugiau.
Taigi paskutinę savo viešnagės Zvolėje dieną M.Babakar parašė žinutę tviteryje pridėdama vyro nuotrauką ir klausdama, galbūt kas nors žino jo vardą.
Tai buvo žmogus, kuriam mergina norėjo padėkoti už tai, kad jis jai ir jos mamai padovanojo dviratį.
„The Washington Post“ M.Babakar pasakojo, kad jai, kaip pabėgėliui vaikui, judėjusiam iš vienos vietos į kitą, iš tiesų net nežinojusiam, ar būsi saugus tą naktį, ką valgysi tą vakarą, ar apskritai valgysi, gauti dovanų kažką tokio didelio, buvo magiškas dalykas.
Paskelbusi pagalbos prašymą, po kelių valandų ir kelių šimtų pasidalijimų jos žinute, M.Babakar geradario jau ieškojo su žurnalistu iš Zvolė.
Apie 10 valandą vakaro mergina sulaukė naujienų. Jie surado jį – Egbertą – Vokietijoje ir kitą dieną važiavo susitikti su juo.
Jaudinantis susitikimas
Pakeliui į susitikimą M.Babakar viduje maišėsi emocijos. Ji nervinosi, nerimavo, bet kartu buvo ir susijaudinusi.
„Jaučiausi lyg pamatyčiau seniai prarastą giminaitį, taip pat tarsi pamatytumei ką per Kalėdas ir kalbėtumei apie nieką ir kartu apie viską“, – sakė ji.
Mevan ir Egbertas kartu praleido kelias valandas bandydami sužinoti, kas nutiko per visus tuos metus.
M.Babakar sakė, kad Egbertas ja didžiuojasi.
Ji susipažino su jo šeimos nariais. Jis merginai parodė savo sodą ir orchidėjas, kurias augina.
Taip pat jie paskambino M.Babakar mamai, kuri padėkojo už Egberto dosnumą prieš 24 metus.
Po žinutės tviteryje mergina sulaukė daugybės palaikymo iš viso pasaulio. Žmonės, kurie negalėjo jai padėti, dalijosi nuotraukomis ir savo patirtimis būnant pabėgėliais.
Pasak „The Washington Post“ straipsnio, M.Babakar mano, kad kiekvienas turi savo raudono dviračio istoriją ir gali prisiminti gautą dovaną, kuri padėjo jiems pasijusti vertinamais.
„Net tamsiais ir niūriais laikais visada būna gerumo, kuris gali suformuoti tave visam gyvenimui“, – pabrėžė M.Babakar.
