Pastaruosius kelis mėnesius rusams pavyko pasistūmėti priekin, tačiau strateginiai tikslai – užimti Donbaso ir Luhansko regionus, nepasiekti.
Rusijos prezidento žodžius jog „Ukrainoje, tiesa sakant, mes nieko rimtai kol kas net nepradėjome“, galime vertinti kaip bravūrą ar idiotizmą, nors, ko gero, tai dar vienas reveransas ir vilties įkvėpimas savo intelekto nesužalotiems rinkėjams, kad jau greitai „spec. operacijos tikslai bus pasiekti“.
Politikai gali kalbėti ką tik nori, rinkėjai (kiek per stiprus žodis, klasikine demokratijos prasme, Rusijos atveju) tai priimti arba ne, tačiau kovoti tenka kariškiams. Ar išties Rusijos armija kol kas dar „rimtai nepradėjo“ ir neatskleidė savo potencialo, pakalbėkime vertindami dviejų „karo lauko dievų“ – Rusijos aviacijos ir artilerijos galimybes bei baigdami gana drąsia išvada, kurią patvirtins (arba paneigs) jau keletas artimiausių mėnesių.
Save patriotais vadinantys rusai kartais klausia, kodėl gi priešui smogiama raketomis tarsi „po truputį“? „Užpilkime juos bombų ir raketų kruša“.
