Būtent iš šio objekto Vakarų sąjungininkės jau organizavo ginklų ir šaudmenų, kurių vertė siekia beveik 8 mlrd. dolerių, pervežimą į Ukrainą. Skaičiuojant pagal svorį, tai yra 66 000 tonų. Arba, kaip apskaičiavo vienas britų karininkas, 5 000 Londono dviaukščių autobusų.
Daug kas, kas vyksta Štutgarte esančioje JAV karinėje bazėje „Barracks Patch“, yra griežtai įslaptinta. Kai BBC žurnalistai įeina, jų paprašoma palikti visus elektroninius prietaisus lauke, neleidžiama filmuoti ar bendrauti su ukrainiečiais, kurie dalyvauja struktūroje, vadinamoje Tarptautine donorų koordinavimo grupe (IDCC).
Kariškiai iš dešimčių šalių nuolat kalba telefonais ir žiūri į kompiuterių ekranus. Čia yra nedidelė ukrainiečių grupė, vadovaujama generolo leitenanto. Kiekvienos dienos pradžioje jis kalba apie tai, ko reikia jo šaliai.
Padėtis Donbase šiuo metu tampa ypač sudėtinga, tačiau Štutgarte dėl to nėra jokios panikos, veikiau supratimas, kad reikia veikti greitai.
Prie atskiros grupės stalų sėdi tie, kurie ieško, ko reikia. Kartais, pavyzdžiui, jie randa valstybę, kuri yra pasiruošusi duoti Ukrainai ginklų, tačiau reikiamos amunicijos ar priemonių jiems gabenti vėliau tenka ieškoti kitose šalyse. Centro darbuotojai sukūrė duomenų bazę, kurioje ukrainiečiai gali nurodyti savo svarbiausius prioritetus. Šalys donorės gauna šią informaciją ir sprendžia, ar gali ir nori patenkinti šiuos prašymus.
Nuo sienos iki fronto linijos
Aukšto rango britų karininkas – brigados generolas Chrisas Kingas – atskleidė, kad Ukrainai karinė pagalba teikiama oru, geležinkeliu ir jūra. Tuo pat metu ginkluotė ir amunicija pristatomas į skirtingas vietas, „kad būtų išvengta sunaikinimo vienoje vietoje galimybės“.
Pasak Ch.Kingo, Rusija bandė smogti į ginklų tiekimo kelius, tačiau jai nepavyko „smarkiai“ sutrikdyti šių siuntų. BBC žurnalistai paklausė Ch.Kingo, ar Rusijos raketos pataikė į kurią nors iš Vakarų tiekiamų ginklų partijų. „Manau, kad taip“, – atsakė jis.
Ginklų ir šaudmenų gabenimo per Ukrainos sieną užduotis vykdo pati Ukraina, sakė kontradmirolas Duke'as Heinzas, aukštas JAV karininkas, dirbantis IDCC. „Ukrainiečiai atvyksta į Lenkiją ir kitas šalis, kad juos priimtų, todėl jie patys sprendžia, kaip kirsti sieną“, – aiškina jis. Gauti ginklai per 48 valandas gali atsidurti fronto linijoje.
Pastaruoju metu Ukraina ne kartą teigė, kad Vakarų jai tiekiamos ginkluotės yra per mažai ir ji per lėtai pristatoma. Rusijai toliau bombarduojant Donbasą, pagalbos prašymai tampa vis labiau desperatiški. Ukrainos gynybos ministro pavaduotoja Hanna Maliar teigė, kad Kyjivas kol kas gavo tik 10 proc. prašytos ginkluotės.
Tačiau kontradmirolas D.Heinzas laikosi visai kitokios nuomonės. „Esu įsitikinęs, kad jiems netrūks amunicijos“, – sako jis.
Nepaisant liūdnų naujienų iš Donbaso, jis tvirtina: „Nesakyčiau, kad jie pralaimi. Sakyčiau, kad jie laiko smūgį.“
Sunkioji ginkluotė ir NATO standartai
Per pastaruosius kelis mėnesius Ukrainos prašymai labai pasikeitė. IDCC buvo įsteigta vasario pabaigoje, kad koordinuotų ginklų siuntas iš Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos. Karo pradžioje Vakarai siuntė Ukrainai daugiausia nešiojamųjų prieštankinių ir priešlėktuvinių sistemų. Tačiau dabar Ukrainai reikia daug rimtesnės įrangos – artilerijos, daugkartinių raketų paleidimo įrenginių ir oro gynybos sistemų.
Pirmosiomis karo dienomis IDCC buvusiose Varšuvos pakto šalyse ieškojo senų sovietinių ginklų ir amunicijos – tų pačių, kuriuos turi Ukrainos kariuomenė. Tačiau, pasak Ch.Kingo, šios atsargos pamažu senka. Visoje Europoje yra likusi tik viena gamykla, gaminanti 152 mm kalibro sovietinius artilerijos sviedinius.
Ukrainos kariuomenė pamažu pereina prie NATO standartus atitinkančios ginkluotės. Per pastaruosius kelis mėnesius Ukraina gavo daugiau kaip 100 amerikietiškų haubicų M-777 ir 300 000 155 mm kalibro sviedinių.
Dėl to kyla naujas iššūkis: ukrainiečius vis dar reikia mokyti, kaip elgtis su naujais ginklais. IDCC organizuoja tokius mokymus už Ukrainos ribų. Kai kurie Ukrainos kariai šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje, kur mokosi naudotis naujais artilerijos pabūklais ir britų daugkartiniais raketų paleidimo įrenginiais. Naudotis paprastesnėmis sistemomis galima išmokti virtualiai – per vaizdo įrašus ir rašytines instrukcijas.
Nei D.Heinzas, nei Ch.Kingas netiki, kad šis karas gali greitai baigtis. Abu jie sako, kad yra pasirengę dar ilgai dirbti IDCC. Kai BBC žurnalistas paklausė britų karininko, kiek tai truks, jis atsakė: „Tai ne mėnesių klausimas. Manau, kad čia būsime dar kelerius metus.“
„Svarbiausias darbas nuo 1952 m.“
Tačiau kai kurie NATO nariai pradeda abejoti, ar Vakarai iš tiesų pasirengę kelerius metus truksiančiam karui. Toks karas galėtų būti rimtas aljanso stiprybės išbandymas. Be to, NATO turi ribotas ginklų ir šaudmenų atsargas.
Arba padėsime Ukrainai kovoti, arba susitaikysime su tuo, kad – galbūt ne iš karto, bet po kelerių metų – turėsime kariauti kitur.
Tačiau Štutgarte įsikūręs centras įsitikinęs, kad šiame žaidime statymai yra didesni nei bet kada anksčiau. D.Heinzas savo misiją pristatyti ginklus Ukrainai vadina „svarbiausiu mūsų vadavietės darbu“ nuo 1952 m., kai buvo įkurta JAV ginkluotųjų pajėgų Europos vadavietė.
Ch.Kingas tai vadina „lemiamu momentu mūsų kartai“ – jo nuomone, dabar pasirinkimas labai paprastas: „Arba padėsime Ukrainai kovoti, arba susitaikysime su tuo, kad – galbūt ne iš karto, bet po kelerių metų – turėsime kariauti kitur. Jei nedarysime to, ką reikia daryti dabar, sudarysime prielaidas konfliktams ateityje.“
