Sinajaus pusiasalyje veikiantis karinis judėjimas „Ansar Beit al-Maqdis“ paskelbė sudarantis sutartį su „Islamo valstybe“ ir jos lyderiu Abu Bakr al-Baghdadi. Tai reiškia svarbius pokyčius ne tik Egiptui, bet ir visoms aplinkinėms valstybėms.
Metodai – kaip „Islamo valstybės“
Ši fundamentalistinė grupuotė veiklą pradėjo po 2011 metais įvykusio sukilimo, per kurį buvo nuverstas šalies prezidentas Hosni Mubarakas.
Pastaraisiais mėnesiais ji smogė Egipto policijai bei prisiėmė atsakomybę už seriją savižudžių atakų Kaire ir Sinajaus pusiasalyje. Jie naudoja tokią pačią barbarišką taktiką kaip ir „Islamo valstybė“ bei radikalią ideologiją. Praėjusį rugpjūtį „Ansar Beit al-Maqdis“ nukirsdino keturis vietinius žmones, apkaltinę juos, kad šie yra Izraelio šnipai.
Jie naudoja tokią pačią barbarišką taktiką kaip ir „Islamo valstybė“ bei radikalią ideologiją.
Ilgą laiką grupuotė buvo neapsisprendusi, ar nori veikti ir toliau individualiai, ar reikia prisijungti prie tarptautinės organizacijos. Galiausiai, daugiausia grupuotei priklausančio jaunimo spaudimu, buvo nuspręsta jungtis prie „Islamo valstybės“.
Tarp pritariančiųjų – ir kariškiai
Šios grupuotės veikla įrodo, kad Egipto valdžios pastangos sutramdyti radikaliuosius judėjimus buvo bevaisės – netgi pasiekti priešingi rezultatai: daugybė nusivylusio jaunimo ėmė jungtis į jų gretas.
Galiausiai grupuotė ėmė keisti savo tikslus. Iš pradžių ji buvo susikoncentravusi ties taikiniais Sinajuje ir Izraelyje. 2011 metais ji surengė išpuolį Izraelio mieste Eilate, nužudydama aštuonis Izraelio piliečius ir penkis Egipto kareivius. Vėliau ji reguliariai rengdavo išpuolius, ir 2013 metų viduryje taip sustiprėjo, kad savo veiksmus išplėtė gilyn į Egiptą, ėmė kėsintis į šalies valdžios objektus, kariuomenę.
Analitikai baiminasi, kad grupuotė ją palaikančių žmonių turi ir Egipto kariuomenėje. Manoma, kad gerai apmokyti buvę Egipto kareiviai dalyvavo šios grupuotės rengtuose išpuoliuose, tarp jų ir Egipto laivo užpuolime Viduržemio jūroje.
Bet to, kaip skelbia „New York Times“, grupuotė verbuoja informatorius, siekdama išsiaiškinti kariuomenės dislokavimo vietas, jos veiksmus. Tokių žinių turėjimas gali suteikti grupuotei itin didelę jėgą ir destabilizuoti padėtį Egipte daugybei metų.
Egiptas labai svarbus
Toks naujas aljansas yra rimtas perspėjimo signalas ne tik Egiptui, bet ir Vašingtonui. Nepaisant oro antskrydžių ir tarptautinių pastangų, tai įrodo, kad „Islamo valstybė“ sugeba įgyti naujų šalininkų.
„Islamo valstybei“ Egiptas yra nepaprastai svarbus – ne tik dėl vizijos apie būsimąjį kalifatą, ne tik dėl politinės ir kultūrinės reikšmės arabų pasaulyje, bet ir dėl jo sienos su Izraeliu.
„Islamo valstybei“ Egiptas yra nepaprastai svarbus – ne tik dėl vizijos apie būsimąjį kalifatą, ne tik dėl politinės ir kultūrinės reikšmės arabų pasaulyje, bet ir dėl jo sienos su Izraeliu. Jie galėtų lengviau rengti atakas prieš Izraelį, o tuo pačiu didinti savo populiarumą antisemtiškai nusiteikusiuose Egipto sluoksniuose.
„Islamo valstybė“ jau ir dabar Egipte turi stiprų palaikymą. Kai kuriais skaičiavimais, „Islamo valstybės“ gretose dabar kaunasi apie 5000 egiptiečių. Daugybė jų – karo veteranai, kurie anksčiau kariavo Afganistane ir Bosnijoje.
Šis aljansas taip pat rodo, kokia nestabili padėtis yra Egipte ir kaip valdžios vykdoma represinė politika suka šalį radikalėjimo kryptimi.
Poveikis – visam regionui
Šio aljanso poveikis bus jaučiamas visame regione. Net jeigu „Islamo valstybė“ būtų sutriuškinta Irake ir Sirijoje, iš Egipto ji galėtų toliau veikti Šiaurės ir Vidurio Afrikoje, Arabijos pusiasalyje. „Islamo valstybė“ gali pritraukti šalininkus Alžyre, Libijoje, Malyje, Maroke, Nigerijoje, Tunise ir paversti juos ginklu siekiant nuversti vietos vyriausybes.
Be to, ir kiti radikalieji judėjimai gali išreikšti norą tapti „Islamo valstybės“ grandimis – „Ansar al-Sharia“ Libijoje bei „Boko Haram“ Nigerijoje jau taiko „Islamo valstybės“ taktiką išplėsti savo kontrolės ribas.
Visi šie faktai sukels sunkumų Barackui Obamai, siekiant įtikinti Kongresą dėl kovos priemonių su „Islamo valstybe“. Be to, iškyla klausimas ir dėl JAV teikiamos karinės paramos Egiptui, ji pasirodė esanti mažai efektyvi.
