Kremlius seniai puoselėjo idėją užgrobti Ukrainos pietus, kurių gardžiausias kąsnelis – Odesos regionas, prie kurio glaudžiasi ir prorusiška PMR, rašo L.Kozovaja. Bendras Padniestrės sienų ilgis – 816 kilometrų, iš kurių 411 – su Moldovos teritorija, 405 kilometrai – su Ukraina. Tokia kaimynystė daugelį metų kėlė iššūkius nacionaliniam Ukrainos saugumui, o dabar iškilo klausimas apie realią grėsmę iš Padniestrės pusės. Kalba eina apie vietinės kariuomenės ir Rusijos karinės grupuotės, kurią Rusijos Federacija pozicionuoja kaip taikdarius, suaktyvėjimą.
Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavojai žinomi
Pastarųjų metų duomenimis, Padniestrės teritorijoje tarnauja pusantro tūkstančio Rusijos Federacijos karių. Iš jų apie 700 su keliolika šarvuočių BTR vykdė „taikdariškas užduotis“ kontrolės postuose išilgai administracinės linijos tarp PMR ir Moldovos. Kita Rusijos kontingento dalis saugojo sandėlius su 25 tūkst. tonų amunicijos. Jų žinioje – apie dešimt kovinių žvalgybos ir desanto mašinų.
Visiškai neseniai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas pareiškė, kad potencialiai priešiškas kontingentas rengiasi provokacijoms ties valstybės siena. Odesos meras Genadijus Truchanovas spėja, kad šias pajėgas priešas anksčiau ar vėliau vienu ar kitu būdu panaudos.
„Ukrainos ginkluotosios pajėgos žino apie šią grėsmę, ir aš manau, kad mes esame pasirengę tokiems įvykiams ir duosime agresoriui ryžtingą atkirtį“, – įsitikinęs miesto vadovas.
Kariškiai pasienio gyvenviečių gyventojus įspėjo būti budrius ir nedelsiant informuoti atitinkamus regiono apsaugos ir gynybos padalinius apie pasirodžiusius įtartinus asmenis.
„Priešas toliau ieško rezervų ir būdų, kaip realizuoti savo planus užgrobti Ukrainos teritorijas, taip pat ir šalies pietuose“, – pareiškė operatyvinio vadovavimo „Pivden“ (liet. – Pietūs) vadovas Vladyslavas Nazarovas.
Kaip pažymi ekspertai, egzistuoja provokatorių, kurių užduotis būtų situacijos regione destabilizavimas, permetimo iš PMR į Odesos sritį galimybė, tačiau tiesioginio įsiveržimo iš šios teritorijos grėsmė šiek tiek perdėta.
Pasak politikos analitiko Jaroslavo Katolyko, be ten dislokuoto Rusijos pajėgų kontingento, yra dar septyni–aštuoni tūkstančiai karių – PMR armija, bet ji neturi nei karinės patirties, nei motyvacijos.
„Turint galvoje, kad Padniestrėje problematiška rasti darbą, tarnyba kariuomenėje daugeliui tiesiog yra tam tikras darbas, kuris dar visai neseniai buvo visiškai nepavojingas“, – teigia analitikas.
Jis paaiškino, kad šiame „rusų pasaulio“ anklave, esančiame tarp Ukrainos ir Moldovos, nėra galimybės vykdyti rotaciją, atnaujinti techniką. „O ta, kurią turi, stovi ten dar nuo 90-ųjų metų. Kitaip tariant, ten dislokuotas karinis kontingentas Ukrainai ir, konkrečiai, Odesos sričiai pavojaus nekelia. Nors jie gali provokuoti, rengtis tariamam puolimui, vykdyti žvalgybą ir panašiai“, – pažymi J.Katolykas.
Tačiau realus tokių judesių tikslas yra kitas. Kaip mano ekspertas, jų užduotis – sukaustyti dalį Ukrainos kariuomenės Padniestrės segmento rajone, kad ji negalėtų permesti vienų ar kitų padalinių į kitą regioną, pavyzdžiui, ginkluotųjų pajėgų sustiprinimui šalies rytuose.
Ant energetinės rusų „adatos“
Savo požiūrį į „Padniestrės klausimą“ išsakė ir Artiomas Fylypenka, kuris iki karo dirbo Odesos nacionaliniame strateginių tyrimų institute, o dabar pats tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariu.
Jo nuomone, ataka „iš tos pusės“, kaip savarankiškas žingsnis, lemtų Rusijos karinio kontingento Padniestrėje pralaimėjimą. Ši priešo grupuotė galėtų būti panaudota tik kaip kombinuoto puolimo sausuma ir iš jūros elementas.
„Dabar Padniestrė vaidina tradicinę rakšties užpakalyje rolę – problema ne mirtina, bet sėdėti sunku, tai yra, blaškomas dėmesys. Padniestrės elitas, priklausantis holdingui „Šerif“ (kompanijų grupė PMR, – red.) apskritai norėtų išsaugoti kontrabandos „pilkosios skylės“ status quo“, – pažymi A.Fylypenka.
Be to, jo duomenimis, susprogdintas ant Ukrainos ir Moldovos sienos esantis geležinkelio tiltas. Todėl puolimas iš Tiraspolio, nepripažintos respublikos sostinės, pusės, kur sutelkta minėta karinė grupuotė, tiesiog dabar yra mažai tikėtinas.
„Tai būtų arba Kučurgano tvenkinio forsavimas, arba – per automobilių pasienio punktą Kučurganas–Pervomaiskas, tai yra vėlgi per tiltą...“, – aiškina ekspertas, raginantis į situaciją žiūrėti adekvačiai, be emocijų.
Ir nors Moldova atsisakė palaikyti sankcijas prieš Rusiją, o tai sukėlė nepasitenkinimo bangą Ukrainoje, kitokios Kišiniovo reakcijos laukti buvo naivu.
„Moldovos paskelbtų sankcijų efektyvumas būtų lygus nuliui, tačiau tuo pat metu pačioje šalyje ženkliai pablogėtų ekonominė situacija ir, atitinkamai, aktyvesnės taptų prorusiškos jėgos, o mums tai tikrai nebūtų naudinga“, – mano A.Fylypenka.
Pasak J.Katolyko, situacija Moldovoje anaiptol ne iš paprastųjų. Šalis draskoma tarp politinių jėgų su labai skirtingomis pažiūromis. Visuomenė irgi susiskaldžiusi: vieni laiko save europiečiais, kiti norėtų įsikabinti į parankę šaliai-agresorei, kuri daro didelę įtaką šiai mažai valstybei.
Esmė ta, kad Moldova labai priklauso nuo Rusijos energetikos išteklių. O Rusija jaučiasi esanti šeimininkė Padniestrėje ir aktyviai kišasi į vidaus politiką Moldovoje. Pavyzdžiui, atvirai palaiko dalį prorusiškų politinių partijų. Ir ne tik materialiai. Anot J.Katolyko, žinomi Rusijos politikai ramiai atvažiuoja į Moldovą rinkimų išvakarėse ir atvirai reiškia paramą tam tikriems vietiniams kolegoms. Tai ir bendros nuotraukos, ir vieši rankų paspaudimai ar draugiškas paplekšnojimas per petį... Nedviprasmiškas užuominas tuoj pat pasigriebia „Kremliaus“ televizijos, kurios transliuojamos Moldovos ir Padniestrės teritorijose.
„Moldova, pasimovusi ant energetinės rusų „adatos“, deja, nedemonstruoja noro padaryti tvarką Padniestrėje. Susidaro įspūdis, kad daugelis priprato prie tokios situacijos. Ir net proeuropietiškas Moldovos elitas nesvarsto kokio nors varianto spręsti klausimą jėga arba diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sumažinta įtaka...“, – konstatuoja J.Katolykas.
Jis pateikia prieš kelerius metus nutikusį pavyzdį. Tada Moldova sprendė elektros energijos pirkimo klausimą, ir Ukraina pasiūlė ją už priimtiną kainą. Tačiau Moldova įsigijo prekę iš PMR, kurios pagrindinė elektros generavimo įmonė priklauso Rusijos investuotojams.
„Tokiu būdu moldavai patys ėmė finansuoti separatistinį anklavą... Analogiškai – su dujomis. Tiekdama jas Padniestrei, Rusija sąskaitas išrašo Moldovai. Šiandien pretenzija už neva suvartotas dujas viršija 7 mlrd. dolerių. Ir nors reali skola tėra apie 350 mln., Rusijos Federacija nuolat šią temą naudoja kaip šantažo priemonę“, – kalba J.Katolykas.
Geriau būti pasirengus bet kokiam scenarijui
J.Katolyko nuomone, Rusija naudoja PMR prieš Moldovą kaip žaizdą: į ją sugrūdo peilį, kurį sukteli, kai prireikia.
Nepaisant to, pažymi A.Fylypenka, didelė dalis moldavų palaiko Ukrainą ir ukrainiečius morališkai, informaciniame lauke arba padeda pabėgėliams. Bet kokiu atveju, valdžioje esanti Maia Sandu (dabartinė Moldovos prezidentė) ir jos partija strategiškai daug geriau nei socialistai, kurie nesislėpdami palaiko Rusiją.
„Kai kurie karštagalviai kalba apie smūgį Padniestrei. Tai įmanoma tik tokiu atveju, jeigu prasidėtų Rusijos kontingento arba neteisėtų karinių PMR formuočių agresija. Priešingu atveju – tai smūgis į suverenią Moldovos valstybę, kuri, kiek aš žinau, to neprašė“, – kalba A.Fylypenka.
Jis primena, kad Padniestrės regionas yra dalis Moldovos, o ženkli „Padniestrės armijos“ karių dalis turi Moldovos pilietybę.
Nors Moldovos užsienio reikalų ministerija balandžio 3 dieną paneigė, kad vyksta kažkokie aktyvūs karinio kontingento veiksmai PMR teritorijoje, tačiau balandžio 6 dieną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas pranešė, jog Tiraspolio (Padniestrė) oro uoste vyksta pasirengimas priimti lėktuvus. Todėl negalima visiškai atmesti varianto, kad priešas gali panaudoti PMR puolimo Pietinio Bugo kryptimi paramai. Tačiau Ukrainos kariškiai įsitikinę, kad toks pajėgų „permetimas“ agresoriui baigtųsi visišku krachu.
