Tankų viena prieš kitą jos nesiunčia ir viena kitai šypsosi, bet žmogaus prigimties greit nepakeisi. Danų laikraštis „Nyhedsavisen“ išspausdino straipsnį griausminga antrašte: „Švedų politika danų atžvilgiu – kultūrinis imperializmas.“ Pasak autoriaus, du danų mokslininkai „po išsamaus, daugelį metų trukusio tyrimo“ padarė išvadą, kad švedų baldų koncernas IKEA (jį žinome ir Lietuvoje) sąmoningai ir sistemingai žemina danus.
Kaip? Ogi duodamas gaminamiems baldams vardus. Minkštasuolius, knygų lentynas pavadina Švedijos miestų vardais: „Stokholmas“, „Malmė“, „Kiruna“. Lovos ir drabužių spintos gauna Norvegijos miestų vardus. Suomiški vardai tenka kėdėms ir stalams, o viską, ką trypiame kojomis – kilimus, takus ir, kas labiausiai įžeidė danus, šluostes bei kojų valytuvus pavadino Danijos miestų vardais. IKEA paaiškino, jog tai – atsitiktinumas, kad pavadinimus sugalvojo seniai nebedirbantys pensininkai, bet jau buvo vėlu.
Kilo skandalas, kuriuo susidomėjo ir visos Europos spauda, nes Danijos žiniasklaida griausmingai dundėjo, kad „Danija nebus švedams pašluoste!“ Ypač niršo danų nacionalistai. Jie pareikalavo, kad Švedija grąžintų Danijai Skaniją (pietinę Švedijos dalį), kuri kadaise priklausė Danijai. Beje, kaip tik Skanijoje įsikūrusi pagrindinė IKEA būstinė.
„Danijos žurnalistams pavyko iš spintos ištraukti lavoną. Skandinavija jų turi daug, tačiau šitas – daniškasis – dvokia labiausiai. Abi šios šalys ilgai grūmėsi dėl viešpatavimo mūsų pusiasalyje“, – šaipėsi Oslo universiteto antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas.
Iki XVII amžiaus Skandinavijoje vyravo danai. Jie daug metų valdė Norvegiją. Vėliau, karaliaus Gustavo Adolfo laikais, iškilo Švedija, pajungusi visą regioną. Po Napoleono karų Norvegija atiteko švedams. To danai jiems negali dovanoti iki šios dienos, nors Norvegija jau šimtą metų yra nepriklausoma valstybė.
Priešiškumą jaučia abi pusės. „Kaip atpažinsi, kad atsidūrei Švedijoje?“ – „Joje karvės gražesnės už moteris“, – skelbia daniškas anekdotas. Galima pamatyti ir tokį užrašą šalia plento: „Saugok Danijos švarą. Padėk nunešti švedą į keltą.“ Turima omenyje tarp Švedijos ir Danijos kursuojantis keltas, kuriuo švedai atvyksta į Daniją prisigerti, nes joje pigiau ir ne tokia griežta policija. Rengiamos ir švedų ekskursijos į Kopenhagą. Pažįstami danai Kopenhagoje man sakydavo: „Nekreipk dėmesio į tuos girtuoklius. Tai švedai.“ Beje, ir švedės. Ypač daug tokių švedų Ny Haveno, Senojo uosto, vadinamo Naujuoju, rajone. Iš pradžių netikėjau, maniau danai bando savo garbę ginti. Paskiau įsiklausiau – tikrai, švediškai kalba. Jeigu tik liežuvį dar sugeba apversti.
Užpykusi dėl baldų pavadinimų, danų spauda dvi savaites burbuliavo ir taškėsi straipsniais, kuriuose smerkė visą švedų tautą. Amerikiečių leidžiamas laikraštis „The International Herald Tribune“ nusistebėjo: „Tokios modernios šalys ir vis dar pilnos ksenofobų.“
Istorija tuo nesibaigė. Rimtesnių laikraščių žurnalistai ėmė ieškoti komisijos, kuri „ilgai ir nuodugniai“ tyrė koncerno IKEA ir apskritai „visos Švedijos kultūrinį imperializmą“. Paaiškėjo, kad nei komisijos, nei tyrimo nebuvo.
„Man paskambino žurnalistas ir paklausė, ar atkreipiau dėmesį, kaip pavadintos IKEA pašluostės, – pasakoja profesorius Troelis Mylenbergas, minimas kaip tyrimo autorius. – Klausimas mane kiek nustebino. Atsakiau, kad nežinau, pažiūrėsiu į IKEA katalogą. Kitą dieną matau, kad laikraštyje esu nurodytas kaip „išsamaus, daugybę metų trukusio“ tyrimo autorius. Pasišaipiau, bet vėliau, kai visa ta istorija susidomėjo Europos dienraščiai, man jau buvo nebejuokinga.“
Ir tai vyksta šalyse, kurios viena su kita nekariavo šimtą metų, kurių kalbos panašios, kuriose giliai įsišaknijusi demokratija, stabilus gyvenimas, beveik šimtaprocentinis raštingumas, visiška laisvė važinėti, kurti verslą, kur nėra religinių trinčių.
Tai ar verta stebėtis, kad ir Lietuvoje yra beždžionių?
