„Nuo invazijos pradžios situacija pasikeitė: jei anksčiau, pasak okupantų, jiems grėsmę kėlė į kariuomenę šaukiamo amžiaus vyrai, tai dabar grėsmę kelia visi“, – sako ekspertas.
koks tas žiaurus rusų pajėgų elgesys okupuotame Chersone?
Ukrainiečių portalas pravda.ua paskelbė penkių Chersono gyventojų istorijas. Visi šie žmonės patyrė kraugerišką Rusijos pajėgų elgesį, o jų šeimos amžiams liks pervertos patirto skausmo, dėl kurio kalti okupantai.
Mirė po sumušimų
Keturių vaikų tėvas Nazaras Kahalnyakas mirė po to, kai jį sumušė rusų okupacinės pajėgos.
Penkiasdešimtmetis vyras pastaruosius penkiolika metų dirbo brolio įmonėje – padėjo gaminti paminklus. Be to jis buvo antiteroristinių operacijų pajėgų (ATO) veteranas, kovojęs su Rusija 2014 metais, kai rusų pajėgos užėmė dalį Ukrainos teritorijos.
„Nazaras buvo charizmatiškas. Jo vadovaujami vyrai niekada nepatyrė rimtų sužalojimų. Jis patikimai mus pridengė automatiniu granatsvaidžiu“, – sako vyro bendražygis Vasilijus Palamarčiukas.
Fronte Nazaras tuomet praleido metus laiko, o netrukus po to išsiskyrė su žmona bei pats vienas augino vaikus – tris dukras ir sūnų.
2021 metais vyrui buvo atlikta širdies operacija, nuo to laiko jis dažniausiai būdavo namuose ir dirbdavo šeimos namų ūkyje. Visai kaip birželio 6 dieną, kai prie namų durų pasirodė rusų kariai.
Nazaro buvo paklausta, ar jis rusus laiko priešais. Vyras atsakė sąžiningai – negalėjo meluoti. Tad jo namai buvo apiplėšti, o pats Nazaras išvežtas automobiliu.
Vyriausioji dukra Diana, kuriai yra 25-eri, pamena, kad rusų karių prašė, kad šie nemuštų tėvo: „Mums pažadėjo, kad to nedarys, tik pasikalbės su juo.“
Tos pačios dienos vakarą, apie 20 val., Nazaras buvo parvežtas namo. Jį pamatę vaikai išsigando: tėvo lūpa buvo prakirsta, dalis veido „atplyšę“, jis pats visas skendėjo kraujyje. Nepaisant žiaurių sumušimų vyras džiaugėsi, kad jam pasisekė, nes rusų kariai gėrė, tad jį paleido.
„Jis mums nepasakė visos tiesios apie rusų karių girtuokliavimą. Jis mums tik pasakė, kad buvo smarkiai mušamas per galvą, prieš jį naudotas elektrošokas“, – pasakoja Nazaro dukra Diana.
Praėjus dviem dienoms vyro sveikata pradėjo prastėti – buvo įtariama, kad galimai ištiko insultas. Balandžio 20 dieną, per sūnaus Iljos gimtadienį, Nazaras mirė.
„Mūsų tėvas visam laikui liks didvyriu“, – sako vyro dukra Diana.
Nazaro laidotuvių išlaidomis pasirūpino kaimynai ir artimieji, atsisveikinti su juo atėjo daug vietos gyventojų.
Šiuo metu trys iš keturių vyro vaikų persikėlė gyventi į Lenkiją.
„Jaunesnysis brolis tapo labai nervingas, sesuo užsisklendė savyje. Palaikau juos, kaip tik galiu. Prieš mirtį tėvas manęs paprašė, kad būčiau su vaikais. Pažadėjau, kad nepaliksiu savo šeimos. Mano tėvas norėjo gyventi ir sulaukti pergalės kare, jis tuo tikėjo. Ir mes tuo tikime. Tai tėra laiko klausimas“, – sako vyriausioji Nazaro dukra.
Pagrobtas darbo metu
49 metų Serhijus Boičenka buvo Skadovsko uostamiesčio priešgaisrinės tarnybos vadovas. Apie jį buvo sakoma taip – darbo fanatikas. Žmona Olga prisimena, kad jos vyras ne kartą aukojo šeimos reikalus dėl darbo. Moteriai net teko gimdyti vienai – kelionės į gimdymo namus metu Serhijus buvo skubiai iškviestas į tarnybą.
„Serhijus buvo profesionalas, mėgo savo darbą. Birželio 17 dieną jausdamas atsakomybę, jis nuvyko apžiūrėti sprogimo vietos Skadovsko jūrų uoste“, – lemtingą dieną prisimena Skadovsko meras Oleksandras Jakovlevas.
Tuomet rusų priešraketinės sistemos buvo atrėmusios Ukrainos pajėgų atakas, primena pravda.ua.
Apžiūrėjęs vietą, kurioje įvyko sprogimas, Serhijus nuvažiavo kelis kvartalus už uosto, kai jo automobilį sustabdė rusų okupantai. Vyras buvo pagrobtas.
Tos pačios dienos vakarą Rusijos kariškiai į greitosios medicinos pagalbos stotį atvežė vyro kūną. Jie pasakė, kad atvežtas vyras yra benamis, tačiau jis buvo greitai atpažintas – visi gerai pažinojo vietos ugniagesį Serhijų.
Atvykusi į morgą vyro žmona Olga iš karto kreipėsi į teismo medicinos ekspertę, kuri buvo apžiūrėjusi Serhijaus kūną: „Tiesiog pasakyk – jis buvo nužudytas?“.
Specialistė Nina jai perskaitė tyrimo išvadą: nei vieno išlikusio sveiko šonkaulio, pažeisti visi organai, antrankiai ant rankų, kraujo išsiliejimas smegenyse, lūžęs žandikaulis, kūnas nusėtas mėlynėmis.
„Vėliau rusų kariškiai atėjo su kulkosvaidžiais ir mus apklausė“, – pasakoja Olga.
Okupantai, pamatę teismo medicinos ekspertizės išvadas, privertė medicinos ekspertę parengti kitą dokumentą su „teisinga“ išvada – tarsi būtų įvykusi nelaimė.
Nužudyto vyro kūnas tuo metu jo žmonai nebuvo atiduotas.
Birželio 20 d. Serhijus Boičenka buvo palaidotas Skadovske. Tą dieną buvo jo žmonos gimtadienis. Vėliau Olga su beveik dvejų metų vaiku ir medicinos eksperte Nina paliko miestą.
Žuvusio gelbėtojo žmona prisimena – likus pusantros savaitės iki plataus masto karo pradžios, vyrui buvo pasiūlyta išeiti tėvystės atostogų, tačiau jis pasakė „ne“. Tiesą sakant, kaip ir kiekvieną kartą, nuo vasario 24 dienos, kai žmona pradėdavo pokalbį apie išvykimą iš Chersono srities.
„Jei būtų galima atsukti laiką atgal, Serhijus būtų pasielgęs taip pat. Manau, kad rusai jo reikalavo informacijos apie valstybės tarnybos darbą kritinėse situacijose. Ir jis liko atsidavęs savo darbui iki galo“, – svarsto vyro netekusi Olga.
Kūną rado upėje – pririštą prie svarmenų
Vitalijus Lapčiukas iki 2017 metų vadovavo Odesos nacionalinio universiteto Chersono fakultetui, čia pat buvo apsigynęs teisės psichologijos daktaro disertaciją.
Vasario 24 dieną, kai Rusija pradėjo kruviną invaziją į Ukrainą, Vitalijus buvo komandiruotėje Kyjive. Sužinojęs, kad rusų pajėgos atakavo Černobajevkos kaimą, šalia kurio yra jo šeimos namai, vyras greitai grįžo į Chersono sritį ir įstojo į teritorinės gynybos karių gretas.
Vyras buvo paskirtas kuopos vadu. Jo kuopa buvo atsakinga už mokymų vedimą, maisto davinių dalybą neturtingiems civiliams, informacijos rinkimą bei savo veiksmus koordinavo su kitais Ukrainos gynėjais.
Kovo 27 dieną Vitalijus kartu su draugu išvyko į susitikimą. Tą pačią dieną juos sučiupo ir pagrobė Rusijos kariai.
54-erių Vitalijaus žmona Aliona sako, kad rusų kariai pasirodė ir šeimos namuose.
„Okupantai mums su mano 35-erių metų sūnumi ant galvų uždėjo maišus ir nuvežė į Vidaus reikalų ministerijos biurą. Automobilyje jie toliau kalbėjo savo senas kalbas, kad atėjo mūsų gelbėti nuo nacių. Atrodė, kad jie buvo apsvaigę nuo narkotikų“, – prisimena ji.
Įstaigoje buvo paimti moters ir jos sūnaus pirštų atspaudai ir jiems liepta vykti namo. Tačiau Aliona nenorėjo to klausyti – ji girdėjo, kaip už sienos žudomas jos vyras Vitalijus.
„Jie jį užmušė elektrošoku, tiesiog nužudė. Aš pradėjau isteriškai rėkti. Galiausiai jie išvedė mane ir mano sūnų, išmetė“, – sako Aliona.
Praėjus dviem dienoms po Vitalijaus pagrobimo, su Aliona buvo susisiekta iš jos vyro telefono. Žmona greitai suprato, kad su ja bendrauja ne jos vyras.
Galiausiai Aliona su sūnumi išvyko iš Chersono. Šeima tikėjosi, kad Vitalijus gyvas. Buvo siunčiami prašymai ir laiškai visoms įmanomoms institucijoms, pavyko pasiekti, kad vyras būtų įtrauktas į karių mainų sąrašus. Tačiau birželio 9 dieną Vitalijaus žmona gavo pranešimą iš patologo.
Vyro kūnas buvo rastas Dnipro upėje. Jo rankos buvo surištos už nugaros, o ant kojų – pritaisyti svarmenys.
„Manau, kad mano vyras atsisakė išduoti savo brolius. Jis buvo Ukrainos patriotas“, – sako Vitalijaus žmona.
Pagrobtas ir laikytas nelaisvėje
43-ejų Denisas Mironovas buvo minėto Vitalijaus Lapčiuko bendražygis. Denisas Chersoną gynė kaip savo gimtąjį miestą, nors jame gyveno tik pastaruosius penkerius metus – jis gimė Baltarusijoje, o didžiąją gyvenimo dalį praleido Ukrainos Dnipropetrovsko srityje.
Pagal įgytą išsilavinimą jis buvo kariškis – su pagyrimu baigė Odesos sausumos pajėgų institutą. 2008 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo verslininko veiklai. Kartu su žmona Ksenija augino 12 metų sūnų, o rugpjūčio pradžioje galėjo švęsti 17-ąsias vestuvių metines.
„Kai prasidėjo Chersono užėmimas, jis nuėjo į karinį komisariatą užsiregistruoti į gynėjų gretas. Jei to nebūtų padaręs, jis paprasčiausiai nebūtų galėjęs pažvelgti į veidrodį“, – kalba jo žmona.
Teritorinės gynybos gretose Denisas Mironovas susidraugavo su Vitalijumi Lapčiuku. Kartu jie vykdavo į užduotis.
„Jis man nieko nepasakojo apie savo tarnybą. Tik perspėjo – jei su juo nesusisiekiu, nesijaudinčiau“, – prisimena žmona.
Kovo 27 dieną, kaip jau minėta anksčiau, Denisas ir Vitalijus išėjo į susitikimą ir negrįžo.
„Aš laukiau savo vyro. Pradėjau labai nerimauti. Ir tada radau Alionos Lapčiuk įrašą feisbuke, kuriame ji aprašė vyrų pagrobimą. Tai mane sukrėtė“, – kalba Ksenija.
Po vyro pagrobimo ji į savo telefoną gavo žinutę neva nuo savo vyro. Tačiau paaiškėjo, kad tai tebuvo apgaulė.
„Kai buvo rastas Vitalijaus kūnas, pamaniau, kad mano vyras greičiausiai yra nelaisvėje“, – prisimena Deniso žmona, kuri balandžio pradžioje paliko rusų okupuotą Chersoną ir persikėlė į Dnipropetrovsko sritį.
Balandžio 8 d. Ksenijos draugės vyras, kuris taip pat buvo pagrobtas Rusijos kariškių, parsivežė namo Deniso laikrodį. Jis pasakojo, kad jis laikomas policijos pastate Luteranskaja gatvėje. Pasakojo, kad Denisas yra sunkios būklės – jo krūtinė perdurta, jis negali miegoti ir valgyti, sunkiai kalba, o medicininė pagalbos jam neteikiama. Gerai yra tik tai, kad su juo kartu įkalintas žmogus, kuris turi pirmosios pagalbos įgūdžių.
Vėliau paaiškėjo, kad Denisas kartu su kitais „kaliniais“ balandžio 8 dieną buvo išvežtas į Sevastopolį.
„Po pusantro mėnesio su manimi susisiekė policija. Jie sakė, kad buvo apsikeista kalinių kūnais – reikia identifikuoti kūną su Deniso duomenimis“, – pasakoja Ksenija.
Iš pradžių Denisą atpažino kolega. O kai jo kūnas buvo pristatytas į Dnipropetrovsko sritį, tai padarė ir jo žmona.
Denisas Mironovas buvo palaidotas gegužės 28 d.
„Esu tikra, kad mano vyras bet kokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs taip pat didvyriškai. Tie, kuriems pasisekė pabėgti iš nelaisvės ir kankinimų, dabar vėl kovoja. Jie yra tokie žmonės. Jų dėka mūsų šalis laikosi“, – sako vyro netekusi Ksenija.
Nušovė motinos akivaizdoje
Kovo viduryje Chersono srities šiaurėje esantį Vysokopilijos kaimą užėmė Rusijos kariai. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad okupantai prieš juos iš karto griebėsi teroro: žmonės buvo grobiami, kankinami ir prievartaujami. Apie daugelį pirmosiomis okupacijos dienomis paimtų į nelaisvę asmenų vis dar nėra jokios informacijos.
Gyvenvietė dėl nuolatinio apšaudymo, elektros ir interneto trūkumo atsidūrė informacinėje blokadoje. Žmonės neturi galimybės išvykti per saugų koridorių.
Regiono tarybos pirmininko pavaduotojas Jurijus Sobolevskis sako, kad net ir tie, kuriems pavyksta pabėgti, ne visada kreipiasi į teisėsaugos pareigūnus dėl rusų įvykdytų kankinimų ar kitų nusikaltimų. Žmonės baiminasi dėl savo artimųjų, kurie liko rusų okupuotose teritorijose.
Vienas iš žiaurių rusų nusikaltimų tapo žinomas Jurijaus Samochvalovo dėka. Šis vietos gyventojas socialiniuose tinkluose rašė, kad birželio 1 dieną rusų kariškiai įsiveržė į Lanevičių šeimos namus. Neaišku, apie ką okupantai kalbėjosi su namo šeimininkais 52-ejų Serhijumi ir jo žmona 50-mete Svitlana. Tačiau aišku tik tiek, kad po pokalbio jie nušovė porą – įbaugintos Svitlanos motinos akivaizdoje.
Kaimo gyventojai surengė nužudytųjų laidotuves.
„Rusai yra neadekvatūs. Galbūt Lanevičiai jiems ką nors pasakė nieko nepaisydami“,– svarsto Ruslanas Zastava, kuris kartu su Serhijumi ir Svitlana dirbo vietos savivaldoje.
Pats Ruslanas Zastava iš kaimo išvyko prieš 3 mėnesius. Pasak jo, nuo pirmos gyvenvietės okupacijos dienos bet kokius rusų veiksmus galima apibūdinti kaip įžūlius.
„Daug žmonių dingo“, – liūdnai konstatuoja Ruslanas Zastava.
