Jie žino, kaip organizuotai nuvesti pradinių klasių mokinius į bombų slėptuvę ir kaip elgtis, kad vaikai būtų ramūs ir saugūs. Jie žino, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Jie supranta dronų tipus ir gamintojus ir žino, kaip sunku surinkti lėšų brangiai karinei įrangai įsigyti.
2023 m. šio interviu autorė kartu su Hennadijumi ir Tetjana kartu organizavo labdaros aukcioną Vilniuje. Tuomet nemažai Ukrainos menininkų paaukojo savo kūrinius ir pavyko surinkti lėšų dronams Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
„Tiesą sakant, įrašyti šį pokalbį paskatino mano sena pažintis su menininkų šeima. Juk ši šeima tai pavyzdys daugelio Ukrainos šeimų, kurios jau trejus metus kovoja su Rusijos okupantais, o kartu, kaip meno žmonės, jie ypač subtiliai ir išraiškingai apmąsto gyvenimo patirtį šalyje“, – sako Svitlana Liakhovets.
Tetjana Yahodkina (Kyjivas) – ukrainiečių dailininkė, monumentaliosios tapybos atstovė, pedagogė ir visuomenės veikėja; Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos narė nuo 2006 m.; meno studijos „Iva Art Club“ vadovė. Ukrainos nusipelniusio dailininko Henriko Jahodkino duktė.
Hennadijus Titovas (Kijevas) – ukrainiečių skulptorius, rašytojas, mokytojas, savanoris; Ukrainos nacionalinės dailininkų sąjungos narys nuo 2006 m.; „Iva Art Club“ dailės studijos mokytojas.
– Ar ir toliau dirbate kūrybinį darbą ir kokį meną kuriate dabar? Apskritai, kaip karo sąlygomis išlaikote savo psichinę sveikatą?
Hennadijus: Taip, kaip bebūtų keista, aš ir toliau dirbu kūrybinį darbą. Man atrodo, kad mano menas iki karo ir tai, ką kūriu karo metu, visiškai nepasikeitė. Tikriausiai todėl, kad kai kuriems žmonėms, kai kuriems menininkams menas veikiau yra priemonė, įrankis permąstyti patį karą, dirbti su tais naujais įspūdžiais, o man, įtariu, tai labiau pabėgimo priemonė. Tai reiškia, kad tam tikra prasme man menas yra galimybė pabėgti. Na, ir tai padeda man išlaikyti psichinę sveikatą karo sąlygomis. Štai kaip tai susiję.
Nors, žinoma, tame, ką rašau, yra gana tamsių natų, kurių anksčiau nebuvo. Kai iš naujo perskaitau tai, ką parašiau, matau, kad tai kur kas mažiau optimistiška ir linksma nei anksčiau. Taigi, žinoma, karas turi įtakos. Bet šiuo atveju ne tiek sąmoningam temos, tam tikrų kūrybinių priemonių pasirinkimui, kiek bendrai nuotaikai.
Tai reiškia, kad mes visi gyvename strese, spaudžiami tų įvykių, kurie mus supa, ir informacijos, kuri mus pasiekia iš visur. Tai veikia mūsų nuotaiką, o nuotaika veikia mūsų kūrybiškumą. Tai normalu.
– Ar jums pavyksta ne išgyventi, o gyventi visavertiškai? Išlikti aktyviems ir veikti?
Hennadijus: Taip, aš gyvenu visavertį gyvenimą. Apskritai, manau, man labai pasisekė. Turiu omenyje, palyginti su žmonėmis, kuriuos sutinku, vien pažvelgus į jų istorijas. Ir galiu pasakyti, kad visiškai nenukentėjau. Žinoma, nebent atsižvelgtume į psichiką. Čia nė vienas iš mūsų negali pasakyti, kad viskas visiškai normalu, niekas mūsų netrikdo ir viskas yra kaip anksčiau. Žinoma, viskas ne taip, kaip anksčiau. Bet mes gyvename visavertį gyvenimą, t. y. realizuojame save kūryboje.
Ir, tiesą sakant, dirbame taip, kaip dirbome prieš karą. Aš dirbu mokykloje mokytoju. Mano žmona taip pat yra mokytoja. Dirbame su vaikais. Šis darbas galbūt kažkiek pasikeitė, nes vaikai šiek tiek pasikeitė. Jie nėra tokie patys, kokie buvo prieš karą, turi tam tikros patirties, kurios anksčiau neturėjo.
Vieni buvo laikinai emigravę, kiti bėgo ekstremaliomis sąlygomis iš vietos, kurioje gyveno. Viskas yra šiek tiek kitaip, bet nepasakyčiau, kad šis gyvenimas yra prastesnis ar kažkoks išgyvenimas.
Žinoma, tam reikia daugiau pastangų, bet toks yra gyvenimas. Esame normalūs žmonės, kurie prisitaiko prie ne visai normalių sąlygų. Ir paverčiame jas savo gyvenimu. O ką reikia daryti, kad taip būtų? Kaip bebūtų keista, atsakymas yra paprastas – darykite įprastus kasdienius dalykus: rutina, darbas, vaikai, pagalba kitiems ir galiausiai savanorystė.
Visų šitų dalykų visuma gyvenimą paverčia tam tikra norma. Na, jis nėra toks, koks buvo prieš trejus metus. Tačiau tai yra mūsų naujoji norma...
– Karas daro didelę įtaką gyvenimui. Kaip pasikeitė jūsų įpročiai, kaip pasikeitėte jūs?
Tetjana: Dabar gyvename nuolat stengdamiesi apskaičiuoti ir turėti galvoje planą B, o geriausia – ir planą C. Nėra tokio nerūpestingo, lengvo požiūrio, koks buvo anksčiau. Ką nors sugalvodavome, sėsdavome į automobilį, išvažiuodavome ir leisdavome, kad viskas įvyktų savaime. Mūsų situacijoje, t.y. dabar, jei kur nors vykstame, tikimės vienaip, bet kartu nepamirštame, kad gali nutikti kas nors, kas sutrukdys įgyvendinti mūsų planą. Taigi turime pagalvoti, ką tokiu atveju darysime.
O jei kas nors neleidžia mums įgyvendinti antrojo varianto, galvojame apie trečiąjį. Ir iš esmės, kai turi planus A, B, C, tai tave kažkiek stabilizuoja ir net nėra taip baisu. Žinote, kai dėl kokių nors priežasčių neįvyko tai, ką planavote, jūs jau turite planą, kaip iš tos situacijos išeiti su mažiausiais nuostoliais ir problemomis. Taigi įprotis turėti atsarginį planą jau yra labai gerai išugdytas.
Kaip mes pasikeitėme? Na, galiu kalbėti už save. Pasikeitėme ta prasme, kad vertiname kiekvieną dieną. Žinoma, net ir įprastame gyvenime žinojome, kad, ačiū Dievui, tai mūsų gyvenimas ir džiaugėmės turėdami šeimą ir namus. Bet dabar tai vertiname visiškai kitaip. Dabar tai taip vertiname, kad net garsiai už tai dėkojame.
Nežinau, kam, kokiai aukštesnei jėgai, bet kiekvieną vakarą dėkoju už šią dieną ir už tai, kad esame kartu. Kiekvieną rytą dėkoju, kad pabudome savo namuose su šeima. Ir tai visiškai nuoširdus poreikis konstatuoti šį faktą, kad diena praėjo, viskas gerai, viskas nesužeistas, ačiū Dievui, bent jau mūsų artimiausioje aplinkoje.
Tuo pat metu skaitant ir bendraujant su savo draugais bei galvojant apie tai, kas su jais vyksta, labai sunku visa tai suvokti ir išgyventi. Taigi dėkingumas, kurį išreiškiame, tam tikra prasme yra mūsų apsauga. Galbūt tai yra tam tikras vidinis planas B. Kai planas A yra labai nestabilus ir viskas gali sugriūti kitą sekundę, tada, ko gero, padeda tikėjimas ir didelis, labai didelis dėkingumas už tai, ką turime. Štai kaip mes pasikeitėme.
– Ar ši būsena turi įtakos jūsų gebėjimui dirbti?
Tetjana: Šiuo atveju saviorganizacija su planais A ir B neturi įtakos kūrybiškumui, nes kūrybiškumas yra emocinė būsena, ji arba ateina, arba ne, ir jokie papildomi planai čia neveikia.
Taigi kiekvieną kartą, kai turi galimybę tapyti ar dirbti, esi už tai dėkingas. Dabar supranti, kad taip gali ir neįvykti, tad vos gauni emociją, mėgini skirti laiko ir išlieti savo emociją pozityviems, geriems, šviesiems, šildantiems dalykams. Ir kai tai įvyksta, po to vėl esame labai dėkingi savo globėjams ir aukštesnėms jėgoms.
– Ir vis dėlto, kur randate įkvėpimo gyventi ir kurti?
Tetjana: Mano asmeninis įkvėpimo šaltinis yra gyvenimas namuose – savo namuose, savo sode, su savo šeima. Aš tai taip vertinu, kad šitie dalykai iš tikrųjų įkvepia mane gyventi ir dirbti. O kalbant konkrečiau, kalbant apie kūrybiškumą, tai augmenija. Turiu sodą, ir kai keli mėnesius buvau laikinoje emigracijoje, nusprendžiau, kad kai grįšiu, kad ir kas vyktų už mano tvoros ar danguje virš mano sodo, mano sode turi būti viskas labai gražu.
Ir dabar daug laiko skiriu naujų augalų sodinimui, jų priežiūrai. Ir be galo džiaugiuosi, kai jie auga, žydi, duoda vaisių. Tai atskiras pasaulis, kuriam pats, viena vertus, gali daryti įtaką, kita vertus – jis vystosi ir gyvena pats savaime. Labai džiugu stebėti šį gyvenimą, šį paralelinį gyvenimą, kuris vyksta mūsų sode.
Iš tikrųjų taip pat yra ir mano kūryboje. Piešiu sodus, parkus, šiltnamius. Tai prasidėjo dar iki didelio masto karui, kai buvo daug kalbama apie tai, kas įvyks, o mes viso to klausėmės ir netikėjome, kad tai gali įvykti. Būtent tada pradėjau ciklą „Mano sodas“.
Tiesiog tikiu tuo, ką tapau. Todėl negaliu tapyti baisių scenų, tokių, kokias kasdien matome nuotraukose ir vaizdo įrašuose. Turiu tai patirti, tai nugrimzta labai giliai manyje. Nežinau, gal bėgant metams tai kaip nors permąstysiu, bet kol kas paprasčiausiai negaliu to iš ten iškelti ir paversti savo kūrybos objektu. Juk jei toji realybė yra ir viduje, ir išorėje, ir aš, grubiai tariant, dar sukursiu ją savo paveiksluose, tai tiesiog neįmanoma.
Štai kodėl turiu seriją, kuri prasidėjo prieš Didįjį karą ir tęsiasi dabar įvairiuose pleneruose. Tai linksma, labai laiminga, emocinga, šviesi serija su augalais, su gyvybe, kuri gyvena, egzistuoja ir mums teikia įkvėpimą gyventi, stebint gamtą.
– Prie jūsų įprastų funkcijų prisidėjo dar viena – nuolatinė savanorystė. Ar laikui bėgant savanorystė tapo lengvesnė, ar tiesiog kitokia? Ir kodėl turėtume toliau padėti Ukrainai? Ką turėtų suprasti kitų šalių piliečiai, jei atrodo, kad jie yra už rizikos zonos ribų?
Hennadijus: Kalbant apie savanorystę, šiais laikais visi vienaip ar kitaip savanoriauja. Mus galima vadinti mikrosavanoriais, nes rinkome pinigus automobiliams, dronams. Šiuo atveju padėjome asmeniškai pažįstamam žmogui, iš pirmų lūpų žinome, ką jis darė. Padėjome 130-ajam atskirajam žvalgybos batalionui, kuriame tuo metu tarnavo mūsų draugas. Padėjome, kiek galėjome.
Rinkti pinigus dabar tapo labai sunku, nes žmonėms sunku: darbo daug, pinigų mažai, laiko nėra, bet kažkaip visi vieni kitiems padeda. Jei pats negali surinkti pinigų, pervedi juos savanoriams, kuriuos pažįsti asmeniškai. Tai įprasta praktika. Vėlgi, čia nėra nieko originalaus. Man sunku įsivaizduoti žmogų tarp savo draugų, kuris nedarytų to paties.
Lietuviai mums labai padėjo per savanorių susitikimus. Jie suteikė daug tam reikalingų išteklių. Surengėme labdaros aukcioną, kuriame buvo parduodami ukrainiečių menininkų kūriniai kaip mūsų kolekcijos dalis. Paskui, kai atvykome į Lietuvą dalyvauti dailės plenere, tai buvo pirmasis mano gyvenime apsilankymas Lietuvoje. Niekada anksčiau Lietuvoje nesu buvęs. Man labai patiko.
Žinoma, galima sakyti, kad bet kurioje tautoje yra gerų ir blogų žmonių. Bet Lietuvoje man pasisekė ir sutikau tik gerus žmones. Draugiškus, paprastus ir svetingus. Ne visur, kur buvau, jaučiausi kaip namie, bet Lietuvoje jaučiausi būtent taip.
– Jūsų nuomone, ar lietuviai turėtų padėti mums kovoti už mūsų laisvę?
Hennadijus: Manau, kad ne tik lietuviai. Šiuo atveju tai yra pareiga, bet ne tiek jų mums, kiek jiems sau patiems. Čia nesikreipiu į jokius kilniausius žmonių jausmus. Tiesiog mes, būdami eiliniai pragmatikai, matome, kad pasaulis sparčiai keičiasi. O tai, kaip jis keisis, priklauso nuo šio karo baigties.
Bijau, kad jei pralaimėsime, jei liksime be pagalbos, jis keisis ta linkme, kuri niekam nepatiks nei Lietuvoje, nei kitose Europos šalyse. Bent jau niekam, kas nori gyventi laisvoje ir demokratinėje šalyje. Jei kas nors mano, kad Rusijos pergalė gali atnešti kokių nors piniginių dividendų, turiu nuvilti šiuos žmones. Jokių dividendų nebus. Visiems bus blogai. Net ir tiems, kurie dabar iš šio karo uždirba pinigus, padėdami Rusijai. Žinoma, kalbu ne apie Lietuvą ir lietuvius, kalbu apie pasaulį.
– Ką žinote apie Lietuvą ir lietuvius, kaip vertinate ir jaučiate šią tautą?
Tetjana: Po kelių plenerų Lietuvoje geriau pažinau žmones ir šalį. Ir man buvo atradimas, kad jie labai panašūs į mus, artimi mums. Be to, jie kažkokie ramūs, viduje inteligentiški. Labai malonu su jais bendrauti. Galbūt tai mano trumpalaikis įspūdis, bet, pažinodama daug žmonių Lietuvoje, turiu tik labai malonius prisiminimus, įspūdžius ir dėkingumą už tai, kaip jie elgiasi su mumis, su mūsų šalimi, kaip vertina mūsų padėtį.
Kalbant apie tai, ar jie turi mums padėti, tai ne, neturi, niekas niekam nieko neprivalo. Tiesiog, jei situacija pasikeistų, neduok Dieve, mes darytume viską, ką galime, kad apsaugotume juos nuo šios nelaimės, sielvarto ir blogio. Ir tai yra normalu. Tai normalūs sveikų, intelektualiai išsilavinusių, kultūringų žmonių ir šalių santykiai.
Todėl savitarpio pagalba ištikus nelaimei yra visiškai normalus dalykas. Ir ji turėtų būti teikiama ne dėl to, kad kažkas kažkam kažką skolingas. Dėl kančių ir sielvarto, kuriuos, deja, atnešė mūsų kaimyninė šalis, turime padaryti viską, ką galime, kad pasipriešintume šiam blogiui.
– Kokie jūsų planai švęsti pergalę?
Tetjana: Mes surengsime vakarėlį savo sode. Ilgą, nesibaigiantį. Kaip per senąsias šventes mūsų namuose, kad ir kur begyventume, visada turėdavome draugų ratą. Vieni ateidavo, paskui išeidavo, ateidavo kiti, ir tai tęsdavosi kelias dienas. Dabar mes to nebesugebame. Tikiuosi, kad po pergalės vėl galėsime tai daryti, tad švęsime. Bet bus ir ašarų, nes kiekvienas iš mūsų jau turi ką prisiminti, kurių nebėra su mumis. Dar kartą būsime jiems dėkingi ir juos prisiminsime. Prisiminsime ir dėkosime jiems visą likusį gyvenimą. Mes švęsime ir verksime.
Hennadijus: Ką darysiu po mūsų pergalės? Atsakymas čia nebus originalus. Po pergalės... prisigersiu. Esu tuo tikras. Kalbant apie visa kita, iš esmės gyvensiu tą patį gyvenimą ir darysiu tuos pačius dalykus, kuriuos darau dabar. Taigi, išoriškai niekas labai nepasikeis. Žinoma, pasikeis mano jausmai. Kai nuo tavęs nuimama sunki našta, tu jautiesi kitaip.
Šis straipsnis yra vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Svitara“ kuratorės ir direktorės Svitlanos Liakhovets interviu su žymiais ukrainiečiais serijos. Šios iniciatyvos tikslas – supažindinti Lietuvos piliečius su šiuolaikiniais Ukrainos mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir savanoriais. Juk kuo geriau pažįstame vieni kitus, tuo artimesni tampame. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros Lietuvos fondo „Ukreate Hub“ programai.
