Praėjo beveik 15 metų nuo tada, kai iš vaikystės namų išvykau į regioninį centrą Charkivą. Dabar turiu aukštąjį išsilavinimą, butą didmiestyje, automobilį ir šeimą: žmoną ir sūnų. Iki vasario 24 d. turėjau du prestižinius darbus. Tačiau šiltuoju metų laiku su žmona ir vaiku kiekvieną savaitgalį važiuodavome į savo vaikystės namus. Ten darėme remontą, tvarkėme kiemą, sodinome daug įvairių vaismedžių, vaiskrūmių, auginome daržoves darže. Vaikščiojome po mišką.
Nuo vasario 24 d. namas – okupacijoje. Mūsų ten nėra, tačiau žinome, koks gyvenimas vyksta gimtajame miestelyje. Tokio gyvenimo negalima pavydėti.
Didysis Burlukas yra miesto tipo gyvenvietė, pasienio rajono, besiribojančio su Rusija, centras. Vasario 24 d. jis buvo okupuotas.
Pavasarį jau rašiau apie gyvenimo okupuotuose Charkivo srities rajonuose ypatumus – žmonės gyveno be elektros, interneto ir net be mobiliojo ryšio paslaugų. Norėdami paskambinti, jie turėjo eiti į tam tikras vietas aukštumose, kad pagautų mobilųjį ryšį.
Komunikacijos
Nuo pirmos okupacijos dienos iki dabar Didžiajame Burluke nėra mobiliojo ryšio. Vietos gyventojai vis dar keliauja į laukus, kad paskambintų savo giminaičiams į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
Tiesa, daugelis jų nustojo tai daryti. Neseniai okupantai leido vietos interneto paslaugų teikėjui atnaujinti veiklą. Taigi dabar daugelis žmonių gali naudotis internetu per mobiliąsias programėles. Gegužės mėnesį atnaujintas nepertraukiamas elektros energijos tiekimas.
Valdžia
Okupantai atvirai neperima valdžios. Jie mieliau skiria vadovauti vietinius išdavikus, kurie tampa marionetėmis jų rankose. Okupantai Didžiojo Burluko vadovu paskyrė vietinį vaikiną, kuris niekada nedirbo vietos savivaldoje, bet jau seniai garsėja antiukrainietiškomis nuotaikomis.
Sklando gandai, kad jam teko nuvažiuoti savaitei į Maskvą, kad galiausiai būtų patvirtintas į šias pareigas. Tik po to, birželio pradžioje, okupantai „oficialiai“ pristatė jį.
Tačiau naujai iškepto lyderio „kadencija“ truko neilgai. Liepos pradžioje jis išėjo iš rajono administracijos pastato ir lipo į savo automobilį, o šis tuo metu sprogo. Sprogimą išgirdo visas miestelis. Pasak liudininkų, vyrui sprogimo banga nutraukė abi kojos, tačiau jis dar kelias minutes šaukėsi pagalbos. Ir tik po to nurimo.
Nežinia, ar tai buvo vietos partizanų darbas, ar okupantų ir kolaborantų valdžios persiskirstymas, ar tiesiog atsitiktinumas. Vienintelis tikras faktas, kad okupantų paskirtas rajono vadovas dirbo maždaug mėnesį, kol mirė.
Ginkluotos grupės pradėjo veržtis į visus namus ir butus. Jie ieškojo ginklų, tikrino telefonus ir kompiuterius. Namuose, kuriuose nebuvo šeimininkų, jie išlaužė duris. Reidas truko nuo maždaug penktos valandos ryto iki penktos valandos vakaro.
Po šio įvykio praėjo trys dienos. Tik po to rusai nusprendė parodyti, kad ieško kaltininkų. Ankstyvą rytą jie pastatė užkardas prie visų įvažiavimų į miestelį ir išvažiavimų iš jo. Ginkluotos grupės pradėjo veržtis į visus namus ir butus. Jie ieškojo ginklų, tikrino telefonus ir kompiuterius. Namuose, kuriuose nebuvo šeimininkų, jie išlaužė duris. Reidas truko nuo maždaug penktos valandos ryto iki penktos valandos vakaro.
Jie atėmė ginklus iš medžiotojų, kurie turėjo leidimus juos laikyti. Nors anksčiau to nedarė. Iš daugelio žmonių buvo atimti telefonai ir nešiojamieji kompiuteriai. Pasak okupacijoje likusių žmonių, po poros dienų įranga buvo grąžinta. Kiek žinoma, po šių kratų nė vienas asmuo nebuvo sulaikytas.
Sulaikymai
Tačiau iš tiesų sulaikymai vyksta reguliariai. Dažniausiai okupantų taikiniu tampa vietos žemės ūkio įmonių vadovai, infrastruktūros įmonių vadovai ir darbuotojai. Jie gabenami į laikinus kalėjimus, kurie veikia gamyklų rūsiuose. Žmonės ten laikomi nuo kelių dienų iki kelių savaičių, o po to grįžta namo.
Akivaizdu, kad sulaikytųjų „prašoma“ bendradarbiauti, tęsti arba atnaujinti jų darbą. Dažnai tai baigiasi tuo, kad žmonės nusprendžia palikti profesiją.
Evakuacija
Rusijos kariuomenė dar balandžio pabaigoje sustabdė žmonių, bandžiusių išvykti iš okupuotų Charkivo srities teritorijų į laisvas, Ukrainos kontroliuojamas teritorijas, išleidimą.
Fronto liniją galima kirsti. Tačiau tai galima padaryti tik pėsčiomis, palei susprogdintą užtvanką Pečenegos gyvenvietėje. Praleidžia tik kartą per savaitę, pirmadieniais. Moteris, vaikus ir pensininkus. Kartais jiems pavyksta susitarti su okupantų kontrolės punktu dėl dovanų – alkoholio, pinigų ar ko nors kito, tada jie praleidžia ir vyrus. Tačiau tai nutinka labai retai.
Į šią perėją ukrainiečiai atvyksta ne tik iš visų okupuotų Charkivo srities teritorijų, bet ir iš Luhansko bei Donecko sričių.
Buvo atvejis, kai vyras jiems pasakė, kad palydės savo pagyvenusią motiną iki perėjos ir grįš atgal. Okupantai, norėdami būti tikri, kad jis grįš, paėmė jo pasą. Tačiau vyras nebegrįžo pasiimti dokumento.
Tiems, kurie nori išvykti savo automobiliu arba su visa šeima, išlieka galimybė išvykti per Rusiją. Tie, kurie turi nuosavą automobilį, važiuoja iki Latvijos. Ten jie palieka šalį agresorę ir vyksta į Europą arba atgal į Ukrainą.
-
Ukrainiečių šeimos kasdienybė: lovatiesė ant lango, rūsio rakto paieškos ir nebegąsdinančios sirenos
-
Įtampa gniuždo nuo karo bėgančius ukrainiečius: kvietimas į pasimatymą sukelia isteriją
-
Karo kasdienybė užnugaryje: „Man svarbu, kad žmonės nemirtų iš bado“
-
Gyvenimas Rusijos okupacijoje: nei ryšio, nei pinigų, nei prekių
-
Ukrainos kasdienybė: baimės kupinas bėgimas iš okupacijos tarp minų
-
Karo žaizdos: ką ukrainiečiai rado savo namuose, kai juos paliko okupantai
Sprogimai
Nuo pirmos invazijos dienos per Didįjį Burluką kasdien važiavo didžiuliai rusiškos technikos konvojai. Jie juda ir dabar, tačiau dabar dviem kryptimis. Vis dažniau sudaužytos transporto priemonės gabenamos atgal į Rusiją.
Į Ukrainą gabenama įranga ir šaudmenys vis dažniau sandėliuojami vietos įmonių teritorijose. O Ukraina gauna vis daugiau tolimojo nuotolio artilerijos, todėl šie sandėliai vis dažniau tampa buvusiais sandėliais. Pavyzdžiui, Didžiajame Burluke šaudmenys buvo laikomi automobilių remonto gamyklos patalpose. Prieš dvi savaites išlėkė į orą.
Vietos gyventojai išgirdo kelis galingus sprogimus ir pusę dienos stebėjo gaisrą. Tiksliai nežinoma, kiek okupantų žuvo ir kiek buvo sužeista, tačiau jų tikrai buvo. Nė vienas iš vietinių civilių gyventojų ir jų namų nenukentėjo.
Diena iš dienos taip pat pranešama apie sandėlių, geležinkelio ir kelių tiltų bombardavimą kaimyninėse vietovėse.
Tie okupuotų teritorijų gyventojai, kurie dabar yra priversti bėgti į kitas Ukrainos dalis ar Europą, džiaugiasi tokiomis naujienomis ir tikisi, kad kuo greičiau galės grįžti į savo namus, nuimti derlių, vaikščioti po mišką, maudytis ir džiaugtis gyvenimu kaip anksčiau.
