Štai mokykla, kurioje Jehoras dvi savaites slapstėsi, kai rusų kariuomenė bombardavo miestą ir žudė jo gyventojus.
Ten, prie įėjimo į mokyklos rūsį, vienas rusų kareivis sušaudė moterį į galvą – tiesiog todėl, kad galėjo. O ten, ant geltono krano, sėdėjo snaiperis ir kulkomis šienavo civilius, ieškančius maisto ir vandens.
28 metų Jehoras kalba ramiai ir niekas jo pasakojimais nesistebi. Šios istorijos Ukrainoje dabar gerai žinomos.
Pastarąjį kartą „The New York Times“ žurnalistas Michaelas Swirtzas Stanislavčiukus matė kovo 11 dieną. Jehoras tuo metu buvo įstrigęs Bučoje ir klausėsi rusų kareivių žingsnių, dundančių grindimis virš rūsio, kuriame jis slėpėsi. Jis planavo pabėgti, bet niekas nežinojo, ar tai padaryti bus saugu.
Viena pora, kurią Jehoras pažinojo, prieš kelias dienas buvo bandžiusi ištrūkti iš Bučos. Grįžo tik žmona, su pašauta koja. Jos vyras buvo nužudytas.
