„Der Spiegel“ žurnalistė kovo pabaigoje apsilankė Mosule. Rytinėje miesto dalyje 20 vaikų ryte rinkosi priešais mokyklą – tarp subombarduotų namų ir supleškėjusių automobilių. Paklausti, ko jie mokėsi viduje, atsakė, kad apie žudymą. Jų mokytoja buvo „Islamo valstybė“ (IS), kuri turėjo tvirtas pozicijas šiame mieste. „Daesh, Daesh“, – šaukė vaikai, naudodami arabišką IS pavadinimą. Jų balsai buvo stiprūs, susijaudinę – tarsi jie atskleidė neįtikėtiną paslaptį.
Vaikams – nuo 6 iki 13 metų. Jų kuprinės – per didelės jų kūnams. Vaikai avi sandalus ir dėvi apiplyšusius marškinėlius. Kai kurie ryte valgė kiaušinių, kiti – visai nieko. Laukdami, kol atsidarys mokyklos vartai, jie šūkauja ir juokiasi. Jų laimė tikra, bet giliau pažvelgus galima pamatyti, kaip juos sužalojo karas.
IS Mosulą užėmė 2014-ųjų birželį. Kai teroristai mėgino sukurti valstybę, jie nesustojo prie žemės užėmimo, žmonių pavergimo, doktrinos ir vėliavos sukūrimo. Jie brovėsi į visas gyvenimo sritis – kontroliavo ekonomiką, teisingumą, švietimą. IS tikslas buvo sukurti naują pasaulėžiūrą, o tam jie perėmė ir mokyklų kontrolę.
Hassanas, 12 metų: „Jie nuo stogo numetė vaiką. Ir jie mušė mano dėdę su buteliu – tol, kol jo skrandis trūko.“
Irako armijos kariai rytinę Mosulo dalį išlaisvino vos prieš kelias savaites. Nuo tada apie 20 tūkst. vaikų pradėjo grįžti į mokyklas. Nepaisant to, kad gresia IS dronų atakos ir savižudžių išpuoliai, 70 iš 400 mokyklų miesto rytuose atsidarė. Stengiamasi, kad klasėse viskas būtų taip, kaip prieš IS. Tačiau ar tai įmanoma po to, ką mokiniai yra patyrę?
Abdelis, 10 metų: „Mūsų matematikos knygoje buvo sunkvežimis, prikrautas ginklų, o šalia stovėjo vyras iš IS.“
Basha, 13 metų: „Daug sėdėjome ir mažai ką darėme. Kartais mūsų paklausdavo, kas geresni – Irako armija ar IS? Ir mes garsiai atšaukdavome, kad IS.“
Amiras, 9 metų: „Jie iš mūsų biologijos knygų panaikino gyvūnus. Nebebuvo jokių liūtų, tik IS.“
Hassanas, 12 metų: „Jie nuo stogo numetė vaiką. Ir jie mušė mano dėdę su buteliu – tol, kol jo skrandis trūko.“
Qaisaras, 13 metų: „Jie mokė mus, kaip nupjauti galvą žmogui. Praktikavomės su lėlėmis. Lėlė buvo šiek tiek didesnė už mane, su kariniais drabužiais.“
Rajonas, valdomas baimės
8 val. ryto suskamba mokytojo švilpukas, vaikai įbėga į mokyklą – geltoną pastatą, kurio fasadas suvarpytas kulkų. Langas virš pagrindinių vartų – sudaužytas. Sprogmuo per stogą buvo nukritęs į mokyklą. Dabar klasėse sudėta tai, kas likę iš suolų.
Vos prieš kelis mėnesius IS sekėjai priešais mokyklą nupjovė galvas keturiems žmonėms – jos nuo aukų pečių nusirito priešais vaikų akis.
Rajonas pažymėtas galingų antskrydžių ir kovų. Namai, kurie buvo žinomi kaip IS centrai, sudeginti iki pamatų. Vos prieš kelis mėnesius IS sekėjai priešais mokyklą nupjovė galvas keturiems žmonėms – jos nuo aukų pečių nusirito priešais vaikų akis.
Dabar moterys neša vandenį namo, berniukas pardavinėja cukrų, kiti žaidžia futbolą anksčiau miestu buvusioje dykynėje, kuri vis dar gali būti užminuota. Žmonės čia vaikšto atsargiai ir į viską žvelgia įtariai. Niekas nežino, ką galvoja jų kaimynas, kiek IS sekėjų dar slapstosi. Karas Rytų Mosule nutilo, bet jis dar vyksta.
18 mėnesių IS mėgino pakeisti vaikų mąstymą Beno Marwano mokykloje. Pagal IS sistemą, pradinė mokykla turėtų trukti penkerius metus, tuomet ketverius – vidurinė. IS taip pat turėjo „Švietimo ministeriją“ – jos vadovas sprendė, ko tūkstančiai Mosulo mokytojų turės mokinti vaikus. Vaikams propaganda buvo grūdama ne tik pamokose – jie būdavo gabenami į mečetes ar buriami gatvėse, kur jiems būdavo rodomi vaizdai, kaip teroristai nupjauna galvas.
„Mano mokykla buvo tas grūdas, iš kurio turėjo išaugti valstybė“, – sako mokyklos direktorius, 52-ejų Shakeras Ahmadas. Jis yra kovęsis Irano-Irako kare, o mokytoju dirba jau daugiau nei 25 metus. Šalia jo ant naujų sofų sėdi keturi mokytojai. „Turėjome sudeginti senąsias namuose, kad ištvertume žiemą, – sako jis. – Taip pat deginome ir batus bei knygas.“
Koks gyvenimas po IS?
„Kai valdė IS, mes čia turėjome apie šimtą mokinių, – sako direktorius. – Dauguma vaikų likdavo namuose.“ Tačiau dabar jie grįžta į klases. Sh.Ahmadas jau užregistravęs 800 vaikų. Jie paskirstyti į pamainas – daugelis į pamokas gali ateiti tik du ar tris kartus per savaitę. UNICEF mokyklai siunčia knygas ir priemones. „Garbė Alachui, mums pasisekė, bet to nepakanka“, – sako jis.
„Dvejus metus mes negauname algų iš Bagdado“, – sako vienas mokytojas. Irako valdžia liovėsi mokėti atlyginimus okupuotose teritorijose – baiminosi, kad tie pinigai pateks IS. „Dirbome prie IS, nes bijojome. Dabar dirbame, nes turime viltį dėl ateities“, – sako kitas.
Praėjo trys mėnesiai po mokyklos atidarymo. Paklausti, ką jie darė, kai IS buvo oficialiai išvyta iš šios teritorijos, direktorius nušvinta: „Dainavome dainas.“ Pirmą kartą po ilgo laiko. „Galime vėl rūkyti, klausyti muzikos, naudotis telefonu“, – pasakoja jis, tolumoje dusliai aidint karo garsams.
Pakeisti planai
Užėmę miestą, IS skurstantiems gyventojams dalijo duoną ir degalus, vaikams mečetėse – laikrodžius. Tačiau vos po dviejų trijų mėnesių IS tonas pasikeitė.
Sh.Akmadas žinojo, kad pas jį ateis IS vyrai, kai teroristai užėmė Mosulą 2014-ųjų vasarą. Vyras sėdėjo namuose, nes tuo metu buvo vasaros atostogos. Galiausiai atvyko trys IS džihadistai.
Vienas vyras iš Egipto ir vienas iš Jordanijos prisistatė, pareiškė esantys iš „IS Švietimo ministerijos“. Juos lydėjo būsimasis 30-ies mokyklų prižiūrėtojas. IS direktoriui pasakė, kad tikisi, jog jis dirbs su jais. Į darbus turės grįžti ir jo mokytojai.
Prižiūrėtojas pasirodė draugiškas. „Galėsite dirbti taip, kaip anksčiau“, – žadėjo jis. Užėmę miestą, IS skurstantiems gyventojams dalijo duoną ir degalus, vaikams mečetėse – laikrodžius. Niekas nieko blogo neįtarė. Tačiau vos po dviejų trijų mėnesių IS tonas pasikeitė.
Vieną dieną prižiūrėtojas atėjo į mokyklą su kardu. Susodino visus mokytojus ratu, o centre padėjo kardą. Savo kalbą jis pradėjo cituodamas Koraną, tuomet aiškino apie IS vaidmenį islame ir grupuotės pareigą pasipriešinti Vakarams.
Jis aiškino, kad mokytojai yra ypač svarbūs „kalifatui“. „Mes keičiame pamokų planus ir knygas“, – pranešė jis, aiškindamas, kad senosiose knygose pilna šventvagysčių. Paskelbė, kad visi mokytojai turės išklausyti naujus mokymus, o kurie nesutiks – mirs. IS liepė mokytojams sudeginti senas knygas.
Sudėties ženklas buvo pakeistas raide „z“, nes pliusas pernelyg priminė krikščionių kryžių.
Naujose knygose IS keitė geografijos faktus – panaikino sieną tarp Sirijos ir Irako, gyventojų skaičių sudėjo, kad sudarytų galingos imperijos įvaizdį.
Istorijos knygose atsirado naujos biografijos – svarbiausių IS asmenų. Atsirado daug religinės literatūros, kuri rėmėsi XIII a. tekstais. Net kai kurie mokytojai negalėjo suprasti Korano vietų, kurias visi privalėjo išmokti mintinai. Tačiau mirtinai išsigandę visi tai darė.
Obuoliai ir kriaušės, kuriuos skaičiuodami mokiniai mokėsi matematikos, knygose buvo pakeisti tankais ir granatomis. Sudėties ženklas kai kur buvo pakeistas raide „z“, nes pliusas pernelyg priminė krikščionių kryžių.
Vaikams reikėdavo skaičiuoti, kiek bombų per tam tikrą laiką gali pagaminti IS gamykla. Pavyzdys iš anglų kalbos pamokos – kaip angliškai paklausti, ar jie galėtų išvalyti mano ginklą. Menai ir muzika buvo panaikinti, nes jie nedavė jokios naudos džihadui. Be religinių mokymų, vaikai turėjo ir karinius.
Mokytojams (ypač – moterims) atsirado daug nurodymų, kaip rengtis mokykloje. Berniukai ir mergaitės buvo atskirti. Net mokytojai vyrai ir mokytojos negalėjo jokiomis aplinkybėmis susitikti.
„Jie apkaltino mano pirmtaką atsisėdus prie moters mokykloje, – sako direktorius. – IS jį nužudė. Ir tuomet mane paaukštino.“
Priešais mokyklą buvo mėsinė, kurios plakate buvo vaizduojama karvė. IS užpurškė karvės galvą dažais ir pasakė, kad tik Dievas gali kurti gyvus padarus.
Bet kuris tėvas, kuris netyčia atvesdavo mergaitę į berniukų mokyklą, buvo nužudomas. Viską valdė baimė, o IS mokytojams sukūrė minų lauką. „Kiekviename žingsnyje turėjome galvoti taip, kaip jie, – sako direktorius. – Vis geriau tą sugebėjome daryti, bet tai išvedė mus iš proto.“ Net juoktis nebuvo galima – iškart grėstų mirtis, pasakoja mokytojai.
Įėjus į mokyklą ant sienos buvo išpieštos vaikų figūros – vienas vaikas skaitė, kiti buvo susikibę už rankų. Šalia prirašyta – „Sveiki atvykę“. Kai Mosulą užėmė IS, vaikų veidus uždažė tamsiais dažais – vaizduoti veidus buvo draudžiama.
Taisyklės buvo kuriamos iki absurdo. Priešais mokyklą buvo mėsinė, kurios plakate buvo vaizduojama karvė. IS užpurškė karvės galvą dažais ir pasakė, kad tik Dievas gali kurti gyvus padarus.
Ką daryti dabar?
Bet pagaliau šis periodas baigėsi, ir direktorius įsitikinęs: „Kas bus su šia šalimi, priklauso nuo mūsų, mokytojų.“ Tačiau jis iki šiol dar nesugalvojo, kaip įvykdyti tokį projektą – tai, ką jis mato dabar, jam kelia nerimą. „Kai vaikai žaidžia per pertrauką, jie žaidžia policininkus ir IS, šaudo vieni į kitus“, – pasakoja Sh.Ahmadas.
Direktorius tiesiog norėtų pamiršti praeitį. Mano, kad tai gali būti geriausia ir vaikams. „Vaikai yra kaip duonos tešla, – sako jis. – Tu gali juos minkyti. Jie greitai mokosi, bet greitai ir pamiršta.“
Panašiai mąsto ir 29-erių arabų kalbos mokytojas Muhammadas Assilas, kadaise pats studijavęs teatrą Mosulo universitete. „Niekada nekalbame su vaikais apie IS“, – sako jis. Pagrindinė priežastis, jo teigimu, yra ta, kad daugelio vaikų tėvai patys buvo IS sekėjai. „Niekada negalime būti tikri, ką jie sako namuose. Ir mes vis dar turime būti atsargūs, nes IS čia yra nugalėti tik karine prasme“, – aiškina jis.
M.Assilas sako mėginantis būti pavyzdžiu vaikams. „Nekalbame apie praeitį, bet skaitau jiems istorijas, kurių jiems reikia gyvenime“, – sako jis. Pavyzdžiui, viena jų – apie medžiotoją ir paukštį. Medžiotojas seka paukštį miške, pastarasis pasislepia ir šaiposi iš vyro. Medžiotojas suranda paukštį tik todėl, kad jis taip garsiai šaiposi, ir galiausiai jį nušauna.
Moralas? „Jeigu sakysi piktus dalykus, būsi nubaustas“, – aiškina M.Assilas. Smurtas šioje istorijoje jo nejaudina. Jis sako manantis, kad ne turinys duoda daugiausia naudos, o mokytojų rūpestis vaikais.
Vaikus mokino žudyti
13-metis Qaisaras al-Kurdi pasakojo, kaip vykdavo pamokos. „IS ateidavo kasdien, kad išmokytų mus kautis. Jie nieko mums neaiškino, mes tik turėjome vykdyti nurodymus“, – prisimena jis. Su kiekvienu sakiniu jo balsas tampa vis energingesnis. Netrukus jis pašoka nuo sofos ir parodo, kur vaikai slėpdavosi už padangų ar smėlio maišų per karinius apmokymus.
Berniukas turėjo nupjauti manekenui galvą. Netrukus jis įgudo tą daryti – pasakoja, kad IS kaskart vis labiau buvo patenkinti jo darbu.
Qaisaras po klasę laksto kaip šokėjas, smūgiuoja įsivaizduojamam veidui ant grindų, grumiasi su nematomu priešu, kumščiuoja, rodo, kaip džihadistai jam uždėjo diržą su netikrais sprogmenimis.
„Va kaip turėjau eiti“, – sako jis ir sunkiai vaikšto po klasę, tarsi tvirto pagrindo ieškantis astronautas, o jo nykščiai lankstosi ore – ieško detonatoriaus.
IS jam davė žmogaus dydžio plastikinius aprengtus manekenus. Jie atrodė kaip tikri žmonės, prisimena Qaisaras. Berniukas turėjo nupjauti manekenui galvą. Netrukus jis įgudo tą daryti – pasakoja, kad IS kaskart vis labiau buvo patenkinti jo darbu.
Qaisaro veido išraiškas sunku perskaityti – tai susižavėjimo, pagarbos ir baimės mišinys.
Po pamokos Qaisaro tėvas, atsidavęs musulmonas, kuris rengiasi tik juodai ir nespaudžia moterims rankų, sako: „Aš beveik buvau praradęs sūnų teroristams. Iš pradžių leidau Qaisarą į mokyklą, nes norėjau, kad jis išmoktų skaityti. Tik po kurio laiko pastebėjome, kad jie mėgino jam praplauti smegenis.“
Po kelių mėnesių berniukas pradėjo eiti į mečetę. Ten buvo mėginama jį įkalbėti prisijungti prie IS. „Ar galiu tą padaryti neatsiklausęs tėvų?“ – tėvo teigimu, paklausė Qaisaras. Džihadistai sakė, kad taip. Tačiau Qaisaras vis tiek pasakė apie tai tėvui. IS sekėjai kelis kartus buvo atėję į šeimos namus ir norėjo kartu su savimi pasiimti berniuką. „Iš esmės aš elgiausi taip, kaip jie, – sako tėvas. – Aš ploviau jam smegenis, bet į kitą pusę. Mokiau jo tikrojo islamo, atleidimo, pasitikėjimo – tol, kol jis norėjo likti namuose.“
Jis, kaip ir direktorius bei mokytojai, kartoja tuos pačius sakinius, kurie Rytų Mosule labai populiarūs: „Vaikai yra kaip duonos tešla. Jie greitai mokosi, bet greitai ir pamiršta.“
