Gyvenimas Sirijos ir Rusijos bombų talžomame Alepe: koks jis?

Alepas kažkada buvo didžiausias Sirijos miestas. Bet prasidėjus karui šis didmiestis tapo nuožmių kovų epicentru ir dabar yra beveik sugriautas. Dalyje Alepo vis dar įsitvirtinę sukilėliai, bet juos talžo Damasko režimo ir Rusijos aviacija. Kenčia ir apie 250 tūkst. įstrigusių civilių – bombarduojami jų namai, ligoninės. Koks gyvenimas Alepe, „The Washington Post“ pasakojo iš miesto nesitraukiantis Omairas Shaabanas.
Gyvenimas Alepe
Gyvenimas Alepe / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Karas Alepe tęsiasi jau daugiau nei ketverius metus – mūšiai tarp nuosaikių sukilėlių ir prezidento Basharo al Assado pajėgų šiame mieste prasidėjo dar 2012-ųjų liepą.

Šimtai tūkstančių žmonių turėjo bėgti iš miesto, o tūkstančiai žuvo. Dabar, kai Alepą bombarduoja Damasko režimo ir jį remiančios Rusijos aviacija, sukilėlių kontroliuojamoje rytinėje miesto dalyje vis dar įstrigę per 250 tūkst. žmonių.

Tarp jų – ir O.Shaabanas su žmona. Jaunas siras teigia: „Jei nori išlikti gyvas Alepe, reikia rasti būdą apsisaugoti nuo sprogimų ir išvengti bado.“

Patariama gyventi kuo žemiau

Žinoma, vyras tokios padėties, kokioje dabar atsidūręs Alepas, nelinki niekam. Bet patarimų turi – pavyzdžiui, kad norint išgyventi daugybę bombardavimų būtina apsigyventi žemutiniuose pastatų aukštuose.

„Bombos dažniau pataiko į viršutinius aukštus. Daug žmonių iš tiesų gyvena namuose, kurių viršutiniai aukštai jau yra sugriauti. Mūsų butas – antrajame šešiaaukščio namo aukšte, tad galbūt pavyks išgyventi“, – pasakojo O.Shaabanas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe

Be to, reikėtų vengti kambarių, kurie „žiūri“ į gatvę – šviesos languose vilioja ir bombas paruošusius pilotus, ir snaiperius. Todėl O.Shaabanas su žmona į tuos kambarius neina ir laiką leidžia kitose erdvėse.

„Neturime elektros, tad mūsų bute dažniausiai tamsu. Prieš karą studijavau islamą Alepo universitete, bet jis dabar atsidūręs vyriausybės pajėgų užimtoje zonoje, į kurią patekti negaliu. Dabar visą laiką praleidžiame savo bute. Jei žūsime, žūsime kartu“, – teigė siras.

O jei turite vaikų, juos reikia itin atidžiai prižiūrėti ir neleisti jiems eiti į gatvę – ten jie gali žūti. Tėvams reikia nuolat klausytis, ar neartėja karo lėktuvai. Be to, šiomis dienomis ypač pavojingos klasterinės bombos.

Patariama vengti kambarių, kurie „žiūri“ į gatvę – šviesos languose vilioja ir bombas paruošusius pilotus, ir snaiperius.

„Mokyklos ir ligoninės perkeltos po žeme – beveik kiekviename rajone. Ne visi vaikai į tas mokyklas leidžiami – kai kurie tėvai mano, kad tai pernelyg rizikinga. Visi mokytojai – vietiniai savanoriai“, – pasakojo O.Shaabanas.

Alepe kažin ar verta turėti automobilį – juk beveik neįmanoma gauti degalų. Bet jei jau mašina yra, ją būtina laikyti garaže ar kitoje uždaroje patalpoje. Automobilio langai turi būti atidaryti, nes stiklas gali sudužti nuo netoliese sprogstančių bombų sukuriamo spaudimo.

Pasiilgo įprasto gyvenimo

Alepo gyventojai jau įgudo atskirti naikintuvus ir bombonešius nuo žvalgybinių lėktuvų. Žvalgai skrenda žemiau ir vientisai zvimbia.

„Jei išgirsti tokį garsą, žinok, kad netrukus prasidės bombardavimai. Jei esi lauke, venk kitų žmonių – daugiau nei 20 žmonių grupė pritraukia bombas. Tiesa, žiemą ramiau, nes debesuota. Vasarą žvalgų reidai buvo itin pavojingi“, – prisiminė O.Shaabanas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe

Jo teigimu, naktį išeiti iš namų itin nesaugu, nes neįmanoma pamatyti lėktuvų. Automobiliu reikia važiuoti neįsijungus šviesų, kad nepastebėtų pilotai. Kartą sirui labai pasisekė, nes bomba sprogo mažiau nei už 100 metrų nuo jo mašinos.

O.Shaabanas: „Sirų ir rusų lėktuvus įmanoma atskirti. Siriška aviacija garsesnė ir ją anksčiau išgirsti, o rusų orlaiviai tylesni, jų raketos tikslesnės.“

„Sirų ir rusų lėktuvus įmanoma atskirti. Siriška aviacija garsesnė ir ją anksčiau išgirsti, o rusų orlaiviai tylesni, jų raketos tikslesnės“, – pastebėjo vyras.

Vis dėlto O.Shaabanas puikiai supranta, kad visą laiką sėdėti namuose labai nuobodu, tad ilgainiui kyla noras pamatyti draugus, pabandyti surasti normalaus maisto.

„Aišku, kad žmonės nori prisiminti, ką reiškia įprastas gyvenimas. Bet visada reikia turėti omenyje, kad atgal gali ir negrįžti. Sykį sutikau kaimyną, kuris anksčiau dirbo kalviu, ir paprašiau jo sukonstruoti man naują generatorių. Jis sutiko, bet tą pačią dieną žuvo per bombardavimą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe

Kai puolama itin aršiai, pradedi galvoti, kad prarasi daugiau draugų. Tada jiems skambini, kalbiesi, o tada atsisveikindamas pasakai, kad galbūt kalbamės paskutinį kartą“, – teigė O.Shaabanas.

Daržoves augina tarp aukų kūnų

Tiesa, būna dienų, kai gyventi Alepe lengviau – pavyzdžiui, kai Ženevoje vyksta eilinės taikos derybos. Tuomet antskrydžių mažiau. Be to, neseniai režimas ir Rusija paskelbė apie trumpas paliaubas.

Bet, anot O.Shaabano, dabar alepiečiai tik dar labiau įsibaimino: „Niekas nežino, kas dabar bus. Galbūt puolimas, kai jis atsinaujins, bus dar žiauresnis. O juk žvalgybiniai lėktuvai toliau skraido.“

„Nuolat girdėti sprogimus labai sunku. Dabar jau išmokau atsiriboti, jų negirdėti. Jei nesugebėsi nusiraminti, išprotėsi. Tai čia labai lengva – bet kurią dieną gali išeiti ieškoti maisto ir grįžęs rasti sugriautus namus ir žuvusią šeimą“, – pasakojo vyras.

Alepe vis daugiau žmonių, kurie neteko namų ir dabar yra priversti gyventi gatvėje ir maldauti pinigų.

Alepe vis daugiau žmonių, kurie neteko namų ir dabar yra priversti gyventi gatvėje ir maldauti pinigų. Prieš karą jie neįsivaizdavo savęs elgetaujančių.

„Bet kenčia visi. Vienas mano bičiulis nusižudė kulkosvaidžiu, kitas paleido sau kulką į krūtinę. Vakaruose savižudybių daugiau, tačiau čia, Sirijoje, jos labai retos. Pagal islamą savižudybė yra siaubinga nuodėmė“, – teigė O.Shaabanas.

Žmonėms ypač trūksta maisto. Prieš apsiaustį jo užteko visiems, bet dabar niekas neturi pinigų. Ir ne tik – net juodojoje rinkoje trūksta duonos. Sirijos svaras vis pinga, tad viskas brangsta. Juk ekonomika sunaikinta.

Šiek tiek padeda pagalbos organizacijos, kurios dalina ryžius, makaronus, bet Alepe nėra mėsos, pieno. Kai kurios šeimos pardavinėja atliekamą maistą, sėklas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gyvenimas Alepe

„Galima bandyti auginti daržoves kieme, bet daugelis kiemų virto improvizuotomis kapinėmis. Po ketverių karo metų nėra kur laidoti aukų kūnų. Tiesa, jei alternatyva – mirtis nuo bado, auginti maistą tarp žmonių palaikų nesibaidysi“, – svarstė O.Shaabanas.

Nepaisant visų problemų, jis išvykti nesiruošia: „Alepas yra mano miestas. Sirija – mano šalis. Tokie mano principai. Kentėsiu ir toliau, nes noriu laisvės. Noriu gyventi laisvame Alepe.“

VIDEO: Drono kelionė virš karo suniokoto Alepo miesto
VIDEO: Drono skrydyje – karo suniokoto Alepo daugiabučių griuvėsiai
VIDEO: Košmaras Alepe: griuvėsiuose įstrigęs vaikas kankinosi, bet sulaukė pagalbos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis